Nusikaltimas ir bausmė

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.

1. 1.

   Pirma dalis. Bandymas ir Marmeladovas

   Liepos pradžioje, per didžiausias kaitras, buvęs studentas Raskolnikovas išeina iš savo kambarėlio pastogėje. Jis skolingas šeimininkei ir jau mėnesį brandina sumanymą, nors pats savimi dar netiki. Pas seną palūkininkę Alioną Ivanovną jis užstato tėvo sidabrinį laikrodėlį ir įsidėmi, kur ji laiko raktus: tai jo bandymas. Smuklėje prie jo prisėda girtas buvęs valdininkas Marmeladovas. Jis pasakoja apie džiovininkę žmoną Kateriną Ivanovną ir jos tris mažus vaikus, o jo paties dukra Sonia, kad šeima neišbadėtų, pradėjo pardavinėti save. Raskolnikovas parveda Marmeladovą namo ir, išeidamas, nepastebimai palieka ant palangės savo varinius pinigus.

2. 2.

   Pirma dalis. Motinos laiškas

   Rytą Raskolnikovas gauna motinos laišką. Sesuo Dunia tarnavo guvernante dvarininko Svidrigailovo namuose; šis jos geidė, o jo žmona, nugirdusi jį sode maldaujantį Dunią, ją išvarė. Vėliau Dunios nekaltumas paaiškėjo, ir jai pasipiršo 45 metų Lužinas, kuris norėjo neturtingos žmonos, kad ji laikytų jį savo geradariu. Dunia sutiko, ir abi moterys ruošiasi atvykti į Peterburgą. Raskolnikovas supranta, kad sesuo parduoda save dėl jo, kaip Sonia dėl šeimos, ir sako sau, kad šios santuokos nebus. Bulvare jis mato girtą mergaitę, kurią seka ponaitis, ir duoda policininkui dvidešimt kapeikų jai padėti, bet tuoj pat šūkteli, kad paliktų juos ramybėje.

3. 3.

   Pirma dalis. Sapnas ir atsitiktinumai

   Raskolnikovas patraukia pas universiteto draugą Razumichiną, bet apsigalvoja, klaidžioja salose ir užmiega krūmuose. Jis sapnuoja save septynmetį: girti vyrai užmuša seną kumelaitę, o berniukas apkabina jos kruviną galvą. Pabudęs jis atsižada savo sumanymo ir pasijunta laisvas. Tačiau eidamas per Senąją aikštę atsitiktinai išgirsta, kad rytoj septintą valandą vakaro palūkininkės sesers Lizavetos nebus namie. Jis prisimena ir prieš šešias savaites smuklėje nugirstą studento pokalbį: senės pinigais esą galima padaryti tūkstančius gerų darbų, nors pats studentas jos nežudytų. Kitą dieną šeimininkės virtuvėje kirvio paimti nepavyksta, ir Raskolnikovas pasiima jį iš kiemsargio kamarėlės.

4. 4.

   Pirma dalis. Žmogžudystė

   Pavartėje Raskolnikovą užstoja šieno vežimas. Palūkininkė įsileidžia jį nepatikliai. Kol ji prie lango krapšto jo atneštą netikrą užstatą, jis kirvio pentimi smogia jai į galvą. Nuo jos kaklo jis nupjauna piniginę ir rausiasi skrynioje, bet netikėtai grįžta Lizaveta, ir jis kirvio ašmenimis nužudo ir ją. Prie durų ima skambinti du lankytojai. Jie supranta, kad durys užkabintos iš vidaus; vienas nubėga kviesti kiemsargio, netrukus nusileidžia ir kitas. Raskolnikovas išsmunka laiptais, pasislepia tuščiame, ką tik dažytame bute antrame aukšte ir nepastebėtas išeina. Kirvį jis padeda atgal po kiemsargio suolu.

5. 5.

   Antra dalis. Policijoje ir prie Nevos

   Rytą jį pašaukia į policiją. Raskolnikovas mano, kad viskas paaiškėjo, bet jo reikalaujama sumokėti skolą šeimininkei pagal vekselį. Kai policininkai ima kalbėti apie žmogžudystę, jis nualpsta. Daiktus ir piniginę jis paslepia po akmeniu svetimame kieme, net nepažiūrėjęs, kiek joje pinigų. Užėjęs pas Razumichiną, jis paima vertimo darbą, bet tuoj grįžta ir jį palieka. Ant tilto vežikas perlieja jį botagu, nepažįstama moteris įspraudžia jam į ranką dvidešimt kapeikų, ir Raskolnikovas monetą įmeta į Nevą: jam atrodo, kad tą akimirką jis atsiskyrė nuo visų ir visko. Vakare jis suserga.

6. 6.

   Antra dalis. Liga ir Lužinas

   Keturias dienas Raskolnikovas guli karštinėje. Juo rūpinasi Razumichinas: jis priima motinos atsiųstus 35 rublius ir už dalį jų nuperka draugui drabužių. Atėjęs gydytojas su Razumichinu ginčijasi apie žmogžudystę: suimtas dažytojas, kuris užstatė auskarus iš dėžutės, rastos tame tuščiame bute. Razumichinas įsitikinęs, kad dažytojas nekaltas. Užeina Lužinas ir aiškina, kad mokslas liepia pirmiausia mylėti save. Raskolnikovas atsako, kad iš tokios teorijos išeina, jog žmones galima žudyti, priekaištauja jam dėl žodžių apie neturtingą žmoną ir išvaro jį.

7. 7.

   Antra dalis. Raštininkas, butas ir Marmeladovo mirtis

   Raskolnikovas išeina į miestą. Smuklėje jis ilgai erzina jauną policijos raštinės tarnautoją ir galiausiai paklausia: o jeigu senę ir Lizavetą nužudžiau aš? Paskui jis nueina į nužudytosios butą, kur dirba darbininkai, skambina varpeliu ir klausinėja apie kraują. Vakare gatvėje jis atpažįsta karietos partrenktą Marmeladovą ir pasirūpina, kad šis būtų parneštas namo. Marmeladovas miršta Sonios glėbyje. Raskolnikovas atiduoda Katerinai Ivanovnai visus savo pinigus laidotuvėms, o jos dukrelė jį apkabina. Jis vėl pajunta gyvenimo jėgą. Namie jo laukia atvykusios motina ir Dunia; žengęs žingsnį, jis nualpsta.

8. 8.

   Trečia dalis. Motina, Dunia ir Sonia

   Atsigavęs Raskolnikovas reikalauja, kad Dunia atsisakytų Lužino, o įkaušęs Razumichinas tą vakarą ją įsimyli. Lužinas laišku prašo, kad per vakarinį susitikimą Raskolnikovo nebūtų, ir rašo, kad pinigus jis atidavė ne našlei, o žuvusiojo dukrai, prastos reputacijos merginai. Dunia nusprendžia, kad brolis vis tiek turi ateiti. Motina pasakoja, kad Svidrigailovo žmona staiga mirė. Pas Raskolnikovą ateina Sonia ir kviečia jį į tėvo laidotuves ir pietus; išeidama Dunia jai nusilenkia. Sonią parsekęs nepažįstamas ponas jai sako, kad jie kaimynai.

9. 9.

   Trečia dalis. Porfirijus ir straipsnis

   Su Razumichinu jis eina pas tardytoją Porfirijų Petrovičių, neva teirautis apie pas senę užstatytus daiktus. Porfirijus užsimena apie jo straipsnį apie nusikaltimą, prieš du mėnesius išspausdintą žurnale. Raskolnikovas paaiškina: paprasti žmonės turi paklusti įstatymui, o nepaprasti turi vidinę teisę savo sąžinės leidimu peržengti kliūtis, jei to reikia jų idėjai. Paklaustas jis sako tikįs Dievą ir Lozoriaus prisikėlimą. Porfirijus klausia, ar jis nematė dažytojų; Razumichinas primena, kad jie dirbo tik žmogžudystės dieną. Prie namų juo teiravęsis miestietis gatvėje pavadina jį žudiku. Užsnūdęs jis sapnuoja, kad kerta senei, o ši tyliai juokiasi. Pabudęs mato kambaryje Svidrigailovą.

10. 10.

    Ketvirta dalis. Svidrigailovas ir Lužino išvarymas

    Svidrigailovas kalba atvirai: dėl žmonos mirties jo sąžinė rami, o mirusioji jam jau tris kartus pasirodė. Amžinybę jis kartais įsivaizduoja kaip suodiną pirtelę su vorais kampuose. Jis nori pasimatyti su Dunia ir pasiūlyti jai dešimt tūkstančių rublių, kad ji nutrauktų sužadėtuves, ir praneša, kad žmona jai paliko tris tūkstančius. Vakarą Lužinas įsižeidžia, kad Dunia lygina jį su broliu, ir primena, kad ją ėmė nepaisydamas apkalbų. Dunia jį išvaro. Razumichinas siūlo kartu leisti knygas, bet Raskolnikovas atsisveikina su motina ir seserimi, prašydamas jų neieškoti. Tamsiame koridoriuje Razumichinas iš jo žvilgsnio kažką baisaus supranta.

11. 11.

    Ketvirta dalis. Pas Sonią: Lozorius

    Tą patį vakarą Raskolnikovas pirmą kartą ateina į Sonios kambarį. Jis žiauriai klausinėja, kas bus su vaikais, jei Katerina Ivanovna mirs, ir ar mažosios Katerinos Ivanovnos dukrelės nelaukia toks pat kelias. Sonia atsako, kad Dievas to neleis. Staiga jis puola ant žemės ir pabučiuoja jai koją, sakydamas, kad lenkiasi visai žmonijos kančiai. Ant komodos jis randa Naująjį Testamentą, kurį Soniai atnešė Lizaveta, ir priverčia ją perskaityti apie Lozoriaus prisikėlimą. Išeidamas jis pažada, kad rytoj pasakys, kas nužudė Lizavetą. Už durų, tuščiame kambaryje, visą pokalbį girdi Svidrigailovas.

12. 12.

    Ketvirta dalis. Antrasis pokalbis su Porfirijumi

    Kitą rytą Porfirijus savo kabinete ilgai šneka apie nieką. Jis aiškina, kad protingo nusikaltėlio nereikia skubėti suimti: šis pats suksis aplink tardytoją kaip drugelis apie žvakę. Raskolnikovas neištveria ir reikalauja pasakyti, ar jis įtariamas. Porfirijus užsimena apie už durų laikomą staigmeną. Tačiau tuo metu įsiveržia suimtasis dažytojas ir prisipažįsta, kad žudė jis. Porfirijus išleidžia Raskolnikovą. Namie pas jį ateina tas pats miestietis ir atsiprašo: jis stovėjo prie vartų, kai Raskolnikovas klausinėjo apie kraują, papasakojo apie tai Porfirijui ir viso pokalbio klausėsi gretimame kambaryje.

13. 13.

    Penkta dalis. Šermenų pietūs ir Lužino šmeižtas

    Lužinas gyvena pas buvusį savo globotinį Lebeziatnikovą. Jis pasikviečia Sonią, duoda jai dešimt rublių šeimai ir nepastebimai įkiša į kišenę šimtą rublių. Per Katerinos Ivanovnos surengtus šermenų pietus, kuriuose ji susipyksta su buto šeimininke, Lužinas apkaltina Sonią vagyste, ir iš jos kišenės iškrinta šimtinė. Lebeziatnikovas liudija matęs, kaip Lužinas pats ją įkišo. Raskolnikovas paaiškina kodėl: įrodęs, kad Sonia vagilė, Lužinas būtų sukiršinęs jį su motina ir seserimi ir vėl atgavęs jų palankumą. Lužinas išeina, o šeimininkė išvaro Kateriną Ivanovną su vaikais iš buto.

14. 14.

    Penkta dalis. Prisipažinimas Soniai

    Raskolnikovas ateina pas Sonią ir leidžia jai pačiai atspėti, kas nužudė Lizavetą. Sonia apkabina jį, sako, kad visame pasaulyje nėra nieko nelaimingesnio už jį, ir žada sekti paskui jį net į Sibirą. Jis bando paaiškinti priežastis: norėjo padėti motinai ir pradėti karjerą, klausė savęs, ar Napoleonas būtų dvejojęs, sako nužudęs tik kenksmingą utėlę, o galiausiai sako norėjęs tik išdrįsti ir kad nužudė ne senę, o save. Sonia liepia jam eiti į kryžkelę, pabučiuoti žemę ir visiems garsiai pasakyti, kad jis žudikas. Ji siūlo jam savo kiparisinį kryželį, bet jis atsako: vėliau.

15. 15.

    Penkta dalis. Katerinos Ivanovnos mirtis

    Lebeziatnikovas praneša, kad Katerina Ivanovna lyg išprotėjo. Pas Raskolnikovą užeina Dunia: iš Razumichino ji žino apie įtarimus ir sako, kad brolio neteisia. Raskolnikovas jai pasako, kad Razumichinas geba tikrai mylėti. Katerina Ivanovna išsiveda vaikus į gatvę dainuoti ir prašyti išmaldos, pargriūva, jai gerkle pasipila kraujas. Ją parneša į Sonios kambarį, kur ji miršta. Svidrigailovas pažada apmokėti laidotuves, apgyvendinti vaikus prieglaudoje ir kiekvienam paskirti po pusantro tūkstančio rublių. Tada jis pakartoja Raskolnikovo žodžius apie utėlę, ir šis supranta, kad Svidrigailovas girdėjo jo prisipažinimą.

16. 16.

    Šešta dalis. Porfirijaus pasiūlymas

    Kelias dienas Raskolnikovas gyvena tarsi rūke. Razumichinas praneša, kad motina serga, Dunia gavo kažkokį laišką, o dažytojas prisipažino. Raskolnikovas patiki jam motiną ir seserį. Tada ateina Porfirijus ir atvirai sako, kad dažytojas, kilęs iš sentikių, nori prisiimti kančią, o žudikas yra Raskolnikovas. Jis siūlo prisipažinti, nes tada bausmė bus švelnesnė, ir leidžia dar dieną kitą pavaikščioti laisvėje. Porfirijus ragina neniekinti gyvenimo ir būti saule, kurią visi matys, o jei Raskolnikovas sumanytų nusižudyti, prašo palikti raštelį.

17. 17.

    Šešta dalis. Svidrigailovas ir Dunia

    Smuklėje Svidrigailovas pasakoja Raskolnikovui apie savo aistras ir apie sužadėtinę, dar neturinčią šešiolikos. Netrukus prie tilto jis sutinka Dunią, jau gavusią jo laišką su užuominomis apie brolį, nusiveda ją į savo butą ir pasako, kad girdėjo, kaip brolis prisipažino Soniai, ir žada jį išgelbėti, jei tik Dunia ištars žodį. Durys užrakintos. Dunia išsitraukia revolverį, kurį pasiėmė Svidrigailovų namuose, ir šauna: kulka tik įbrėžia jam galvą, antrą kartą revolveris neiššauna. Dunia jį numeta. Paklausta, ar galėtų jį pamilti, ji atsako: niekada. Svidrigailovas atiduoda raktą ir ją išleidžia.

18. 18.

    Šešta dalis. Svidrigailovo naktis

    Lietingą vakarą Svidrigailovas atiduoda Soniai tris tūkstančius rublių ir sako, kad jie jai prireiks, jei Raskolnikovas iškeliaus į Sibirą. Sužadėtinei jis padovanoja penkiolika tūkstančių. Naktį jis praleidžia prastame viešbutyje: kankina karštis ir košmarai, sapne jis randa permirkusią penkerių metų mergaitę, kurios veidas staiga tampa begėdiškas. Auštant prie didelio namo vartų, stovinčio sargo akivaizdoje, jis nusišauna, sakydamas, kad iškeliauja į Ameriką.

19. 19.

    Šešta dalis. Atsisveikinimas ir prisipažinimas

    Raskolnikovas aplanko motiną. Ji jau skaitė jo straipsnį, o jis puola jai po kojų ir sako, kad visada ją mylėjo. Namie jo laukia Dunia, viską sužinojusi iš Svidrigailovo. Brolis sako einąs pasiduoti, nors vis dar nemato, kuo kaltas, nužudęs, jo žodžiais, šlykštų, kenksmingą vabzdį. Pas Sonią jis pasiima jos kiparisinį kryželį. Senojoje aikštėje jis atsiklaupia ir pabučiuoja žemę, bet žodžių ištarti negali. Policijoje jis sužino, kad Svidrigailovas nusišovė, ir išeina. Kieme pamatęs išblyškusią Sonią, jis grįžta ir prisipažįsta, kad kirviu nužudė palūkininkę ir jos seserį Lizavetą.

20. 20.

    Epilogas. Sibiras

    Teisme Raskolnikovas viską prisipažįsta, nors nežino, kiek pinigų buvo piniginėje. Atsižvelgus į ligą, skurdą, gerus darbus ir prisipažinimą, jis nuteisiamas aštuoneriems metams katorgos. Sonia seka paskui jį. Motina miršta, Dunia išteka už Razumichino. Kalėjime jį palaužia įžeistas išdidumas, kaliniai jo nemėgsta, o Sonią myli. Ligoninėje jis sapnuoja marą, kurio užkrėsti žmonės laiko save neklystančiais ir naikina vieni kitus. Pavasarį prie upės jis staiga puola Soniai po kojų, ir abu supranta, kad myli. Laukti dar septyneri metai. Po pagalve guli Sonios Naujasis Testamentas.