Jonas Biliūnas · 1879–1907
Septyni trumpi kūriniai apie žmogaus sąžinę, užuojautą silpnesniam ir skriaudas, kurias kaimo žmonės patyrė nuo ponų ir caro valdžios. Dažnai veikėjo kaltės niekas nenubaudžia, bet ji neleidžia jam ramiai gyventi. „Liūdna pasaka“ ir „Laimės žiburys“ kalba apie laisvės kainą ir aukas.
Atnaujinta
35 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 15 d.
Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„kaip koks kirminas krūtinę man ėdė“Kontekstas Susiek su F. Dostojevskio romanu „Nusikaltimas ir bausmė“: ir Raskolnikovo bausmė prasideda sąžinėje.
„tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę“Kontekstas Baudžiava panaikinta 1861 m., bet „Lazdos“ tėvas ją dar gerai prisimena. Susiek su K. Donelaičio poema „Metai“.
„jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju“Kontekstas Biliūnas „Ubagą“ rašė jau sirgdamas, ir jo pasakotojas taip pat grįžta į gimtinę iš užsienio sergantis.
„Suriko klaikiu balsu ir apalpusi parkrito ant žemės...“Kontekstas Senoji ubagėlė primena ir ankstesnį, 1831 m. sukilimą: istorija kartojasi, o kenčia tie patys vargdieniai.
„Visi vienu akies mirksniu pavirto į akmenis...“Kontekstas Tai alegorija: kalnas, žiburys ir akmenys yra simboliai, todėl kūrinį galima sieti su laisvės kovomis, pvz., su B. Krivicko eilėraščiais.
„Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš, jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“pasakotojas („Kliudžiau“)Rasti tekste
„Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo“pasakotojas („Brisiaus galas“)Rasti tekste
„Mes savo vaikų taip nemokom.“motina („Lazda“)Rasti tekste
„jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kalties ir aš savyje nešioju“pasakotojas („Ubagas“)Rasti tekste
„kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina“Jokūbas („Vagis“)Rasti tekste
„Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“Juozapota („Liūdna pasaka“)Rasti tekste
„Pagijo kūnas, bet ne dvasia.“pasakotojas („Liūdna pasaka“)Rasti tekste
„tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems“senelis („Laimės žiburys“)Rasti tekste
Apsakymų veiksmas vyksta Lietuvos kaime, kuris priklausė Rusijos imperijai. Baudžiava panaikinta 1861 metais, bet „Lazdos“ tėvas dar gerai prisimena, kaip ėjo dirbti ponui ir kaip buvo sumuštas už pono dobilų kuokštelę. „Liūdna pasaka“ grįžta į 1863 metų sukilimą, o sena ubagėlė joje primena ir ankstesnį sukilimą, buvusį prieš trisdešimt metų. Dažnai pasakojama apie Šventosios kraštą, panašų į paties rašytojo gimtąsias Anykščių apylinkes.
Jonas Biliūnas gimė 1879 metais Niūronyse prie Anykščių. Literatūrą studijavo Leipcigo ir Ciuricho universitetuose. Susirgęs džiova, nuo 1905 metų gydėsi Zakopanėje ir ten 1907 metais mirė. Visuotinė lietuvių enciklopedija „Kliudžiau“, „Brisiaus galą“, „Lazdą“ ir „Ubagą“ datuoja 1906 metais, o „Liūdną pasaką“ 1907 metais. Taigi dauguma šių kūrinių parašyti paskutiniais rašytojo gyvenimo metais. „Ubago“ ir „Liūdnos pasakos“ pasakotojai taip pat serga ir grįžta į gimtinę ar į mišką sveikatos ieškoti.
Biliūnas priskiriamas realizmui, bet jo proza lyriška ir psichologinė. Enciklopedija pabrėžia humanistines idėjas, jautrų žmogaus sielos pažinimą ir elegišką nuotaiką. Svarbiausias asmuo jo apsakymuose dažnai yra pasakotojas, kuris kalba apie savo kaltę ir užuojautą. Vėlesniuose kūriniuose rašytojas daugiau domisi dora ir sąžine nei socialine skriauda. Biliūnas laikomas lietuvių lyrinės psichologinės novelės pradininku, jo apsakymai išversti į daug kalbų.
III gimnazijos klasėje ir bendrajame, ir išplėstiniame kurse programa realizmui siūlo rinktis J. Biliūno arba Žemaitės apsakymus. Biliūno apsakymai tinka rašiniams apie kaltę ir sąžinę („Kliudžiau“, „Vagis“), užuojautą silpnesniam („Brisiaus galas“, „Ubagas“), tėvus ir vaikus („Lazda“, „Ubagas“), istoriją ir laisvės kainą („Liūdna pasaka“, „Laimės žiburys“). Verta stebėti, kaip pasakotojas vertina savo paties poelgius.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).
Pasakotojas prisimena vaikystę. Būdamas antros klasės mokinys, jis apsiginklavo lanku ir strėlėmis ir jautėsi tikru Kuperio aprašytu Amerikos tyrlaukių gyventoju. Patvoryje jis randa sušalusią, išbadėjusią baltą katytę ir nusprendžia, kad ji vis tiek niekam nereikalinga. Atsistojęs už dešimties žingsnių, jis šauna ir pataiko jai į krūtinę. Pamatęs, kaip katytė kankinasi ir šliaužia vilkdama strėlę, berniukas išsigąsta ir parbėga namo. Tik trečią dieną jis išdrįsta išeiti: katytė guli negyva. Jis sulaužo lanką ir strėles, o strėlės iš jos krūtinės ištraukti nedrįsta. Apsakymo pabaigoje pasakotojas sako, kad šis vienintelis jo gyvenimo šūvis tebėra jo paties krūtinėje. Kaltė lieka su juo visam gyvenimui.
Senas, žilas šuo Brisius guli ant spalių krūvos prie dienadaržio durų. Jis prastai mato ir girdi, kartais aploja savo šeimininką ar per miegą suloja troboje, o žmonės jį išbara ir išveja. Brisius prisimena jaunystę, kai su juo žaidė vaikai ir piemenys, kai jį visi mylėjo ir šėrė. Dabar jis pamirštas ir maitinasi kuo papuola. Vieną dieną šeimininkas su šautuvu pasišaukia jį ir nusiveda į pamiškę. Brisius iš pradžių nesupranta, kas vyksta, paskui iš baimės tupiasi ir verkia. Šūvis jį parverčia, ir jis dar spėja pamatyti bėgantį žmogų. Pasakotojas sako, kad šuo gal ir suprato, kodėl buvo nušautas, bet nesuprato, kodėl šeimininkas pabėgo: mirdamas jis norėjo dar kartą palaižyti jam kojas. Šuns jausmai rodomi iš vidaus, tarsi jo paties akimis.
Pasakojimą pradeda draugas, kurio sodžius stovi prie Šventosios. Kadaise jį supo pono miškai, bet juos išpirko, iškirto, o likučius sudegino gaisras. Kartą girininkas apskundė sodiečius ponui, ir šis išrėkė pasakotojo tėvą, nors piemenys ganė savo lankose. Motina dažnai primena tėvui „lazdą“, o tėvas, kaip visada, ponus užtaria ir liūdnai nusijuokia. Prie girininko gyvenęs senas buvęs pono prievaizda Dumbrauckas vėliau apsigyvena jų seklyčioje ir moko pasakotoją lenkiškai. Išvažiuodamas jis palieka tėvui Juozapui savo obelinę lazdą. Tada tėvas papasakoja, kaip baudžiavos laikais, ardamas dvarui, pašėrė alkanus jaučius pono dobilų kuokštele ir Dumbrauckas jį sumušė būtent šita lazda. Vyresnysis sūnus nori lazdą sudeginti, bet tėvas liepia ją saugoti, kad vaikai atsimintų, kaip buvo baudžiami jų tėvai. Jis atleidžia skriaudėjui.
Pasakotojas grįžta iš užsienio sergantis ir pavasarį guli ant brolio gonkelio, džiaugdamasis gimtojo krašto grožiu. Į kiemą bailiai įeina senelis su tuščiu krepšiu ir verkdamas meldžiasi. Paaiškėja, kad tai Petras Sabaliūnas iš Pavarių, kadaise pasiturintis tėvų kaimynas ir bičiulis. Per bičkuopį jis vaišindavo vaikus medumi ir mokė, kad bitės sekasi tik tiems, kurie gyvena vienybėje ir nešykšti kitiems. Prieš ketverius metus jis viską atidavė vieninteliam sūnui, o šis dabar išvarė jį iš namų. Pas dukteris jis eiti nenori, bitės baigia išnykti. Pasakotojas neturi ką duoti, tik duonos riekę, ir jaučia, kad dalį amžinos vaikų kaltės nešioja ir jis pats. Senelis atsisveikina ir, išėjęs pro vartelius, meldžiasi už geradarius. Apsakymas kalba apie tėvų ir vaikų ryšį ir apie gėdą, kai negali padėti.
Apsakymą pasakoja pats Jokūbas savo klausytojams. Jaunystėje jis buvo stipriausias sodžiaus vaikinas. Grįžęs iš piršlybų, jis negali užmigti ir eina pažiūrėti savo mylimo kumelio. Gurbo durys atidarytos, viduje vagis. Jokūbas nusitveria kūlę, pasislepia už durų ir smogia išeinančiam per galvą. Vagis krinta negyvas. Prie jo Jokūbas randa revolverį ir peilį ir supranta, kad būtų žuvęs, jei būtų ėjęs tiesiai į vagį. Bijodamas teismo ir katorgos, jis naktį nuveža lavoną toli į pakelę ir užmauna jam ant galvos apynasrį. Policija supranta, už ką vagis užmuštas, ir kaltininko neieško, žmonės sako, kad taip ir reikėjo. Jokūbas veda, augina vaikus, bet sąžinė jo nepaleidžia. Jis prisipažįsta žmonai, kunigui per išpažintį, vėliau ir kaimynams, bet valdžiai neina, nes bijo kalėjimo ir tremties. Ramybės jis ieško maldoje ir darbe ir nežino, ką jam pasakys Dievas.
Kūrinys turi paantraštę „Baltasai šešėlis“. Prakalboje pasakotojas kreipiasi į Ramūtą, artimiausią žmogų, kuriai vienai gali atverti širdį. Pirmoje dalyje jis, sergantis džiova, vasaroja miške, gražiame vasarnamyje. Aplink linksminasi pasipuošę miesto žmonės. Staiga iš už kampo dejuodama išeina sena, aukšta moteris klaikiomis, tarsi užgesusiomis akimis. Pasakotojas įspraudžia jai du skatikus, bet ji jų net nejaučia. Ji žiūri į ponus ir taria: „Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...“ Paskui klausia pasakotojo, ar jis nežino, kur jos Petriukas. Taip ji ateina beveik kasdien visą vasarą, ir jos pasirodymas visus nuliūdina. Jos raukšlėtas veidas pasakotojui atrodo kaip gyvenimo knyga. Padedamas gerų žmonių, jis sužino jos istoriją.
Antroji dalis grįžta į 1863 metus. Neturtingi jaunuoliai Petras Banys ir jo žmona Juozapota myli vienas kitą ir laukia kūdikio. Vieną pavasario sekmadienį kunigas iš sakyklos perskaito raštą, kad žmonės bus lygūs ponams, o dirbama žemė liks jiems. Petras patiki laisve ir žeme, slapta pasidaro ginklą ir su kaimynais Antanu ir Kaziu mokosi kovoti. Vieną rytą, Juozapotai miegant, jis išeina į mišką pas sukilėlius. Apie tai piktdžiugiškai praneša kampininkė Urbonienė. Senas Damulis, kurio sūnūs išėjo kartu, ramina, kad gal po to visiems bus geriau. Juozapota siuva Petrui baltinius, o užsukusi ubagėlė pasakoja, kad sukilėliai rusų nenugalės, ir primena, kaip baigėsi ankstesnis sukilimas. Juozapota su ryšuliu eina į mišką vyro ieškoti, slepiasi nuo kazokų, bėga nuo girto kareivio. Grįžusi ji randa sodžių pilną kazokų, o vakare pas Damulius mato senį, sumuštą taip, kad jo neįmanoma pažinti.
Rudenį sukilimas slopinamas: kraštas virsta kalėjimu, žmones šaudo, karia ir tremia, tik maža saujelė sukilėlių dar kovoja. Senis Damulis nuo žaizdų miršta. Grįžęs Kazys pasakoja, kad jo brolis Antanas žuvo, o Petrą suėmė rusai, ir pats turi bėgti. Juozapota nueina į miestą. Ji klausia kiemo sargo, ar jis nežino, kur jos Petriukas, ir šis pašaipiai mosteli į tą pusę, kur skuba žmonės. Taip ji atsiduria aikštėje, kur susirinkusi minia ir kareiviai, o viduryje stovi kartuvės. Pažvelgusi į jas, ji suklinka ir apalpsta. Ji pagimdo negyvą kūdikį, pagyja kūnu, bet ne dvasia. Valdžia ją įmeta į kalėjimą ir muša, o paskui paleidžia kaip beprotę ir išsiunčia į gimtąjį sodžių. Ant jos žemės jau gyvena kitas. Juozapota tampa ubagėle, ją maitina kaimynai. Praeina dešimtmečiai, nauja karta ją myli mažiau, o ji vis klajoja ir klausia apie Petriuką. Taip pasaka susijungia su pirmąja dalimi.
Kūrinys pavadintas pasaka. Ant aukšto kalno sužimba žiburys su aukso raidėmis, kurias jaunikaitis perskaito: „Žmonių laimė“. Senelis paaiškina, kad tas, kuris užlips ir palies žiburį, visus žmones padarys laimingus. Tačiau lipančius gąsdins šmėklos, o kas atsigręš ar paslys, virs akmeniu. Akmenimis virs ir tie, kurie žiburį palies, tik jų mirtis atneš laimę kitiems. Minia nuliūsta, niekas nenori aukotis, artimieji vieni kitus atkalbinėja. Vis dėlto atsiranda drąsuolių. Jie žūva, jų kūnai virsta akmenų siena, žmonės keikia kalną, o vėliau iš akmenų išauga naujas kalnas. Vieną pavasarį saujelė drąsuolių pasiekia viršūnę, paliečia žiburį ir suakmenėja. Žiburėliai pasklinda po šalį, sutrupa nelaisvės pančiai, ir žmonės pagaliau supranta, kas juos išvadavo. Kalnas tampa garbės vieta, o išvadavimo diena kasmet švenčiama.
Kiekvienoje dalyje rasi visą tekstą su paaiškinimais prie eilučių ir klausimais.
Tekstas: Vikišaltiniai (lt.wikisource.org). Puslapius sunumeravome patys.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.