Užuojauta

Pasakojama tarsi iš šuns vidaus: Brisius gėdijasi apsirikęs, stengiasi būti naudingas, nebedrįsta eiti į trobą, prisimena, kaip buvo visų branginamas. Skaitytojas nujaučia tai, ko nesupranta šuo: šeimininkas veda jį nušauti. Todėl skaityti dar sunkiau. Pabaiga viską apverčia: mirdamas šuo norėjo palaižyti šeimininkui kojas, o šis nuo jo pabėgo tekinas. Pasakotojas nieko nesmerkia ir nemoko, todėl gailestį sukelia tai, kas nutylėta.

Petrą Sabaliūną, kadaise pasiturintį ir vaikus medumi vaišinusį bitininką, iš namų išvarė sūnus, kuriam jis prieš ketverius metus viską atidavė. Senelis papasakoja seną pasaką apie vaiką, kuris pasigailėjo ne į mišką išvežto senelio, o ragelių, ir priduria, kad tai „tikra teisybė“. Pasakotojas pats senelio neskriaudė, bet duodamas duonos riekę jaučiasi kaltas ir vis atsiprašinėja. Taip kaltė tampa bendra: ją jaučia ir tas, kuris pats nieko blogo nepadarė.

Pirmasis skyrius vyksta dabartyje: džiovininkas ilsisi miške, aplink linksmi, gražiai apsitaisę vasarotojai, ir staiga pasirodo moteris, kurios dejavimui „nėra raidžių“. Ji kartoja tą patį: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ Tarp linksmų ponų ji atrodo kaip „memento mori“. Pasakotojas pats sunkiai serga ir norėjo bent valandėlę užmiršti savo ligą ir tai, kas dedasi už miško, todėl ši moteris jį sukrečia dar labiau. Skaitytojas, kaip ir pasakotojas, iš pradžių nieko nesupranta, todėl antrąją dalį skaito ieškodamas atsakymo. Be to, pabaiga parodoma iš karto: kiekviena Juozapotos viltis skaitoma žinant, kuo ji baigsis.

Ji išeina ieškoti vyro, miške vos ištrūksta nuo girto kareivio, o grįžusi randa sumuštą Damulį. Rudenį Kazys parneša žinią, kad Petras suimtas, ir Juozapota eina į miestą. Aikštėje, kur stovi kartuvės, ji suklinka ir apalpsta. Atsigavusi tegali kartoti tą patį klausimą, o kūdikis gimsta negyvas. Valdžia ją įmeta į kalėjimą, muša ir plaka, bet paskui paleidžia „kaip beprotę, jai nebekenksmingą“: ištremti neverta, nes tokia bausmės nesupras. Pasakotojas tik priduria: „Laimė, kad to nebejautė...“ Ant jos žemės jau sėdi kitas, o ji lieka kampininkė, kurią maitina kaimynai.

Senas Priamas, palydėtas Hermėjo, naktį ateina į Achilo palapinę, apkabina jo kelius ir bučiuoja rankas, nužudžiusias jo sūnus. Jis prašo: „Tėvą tu savo atmink, prilygstantis dievui Achilai“. Achilas prisimena savo tėvą Pelėją, kuriam senatvėje jis nebus atrama, ir draugą Patroklą, o Priamas verkia dėl Hektoro. Abu verkia kartu. Achilas pakelia senelį, liepia nuplauti Hektoro kūną ir pažada vienuolika dienų nekariauti, kad trojėnai galėtų jį palaidoti. Susitikimas parodo, kad bendras sielvartas priešus padaro žmonėmis: rūstus karys parodo gailestį.