Dėdienė

4 psl.

DIDUMĄ PUZIONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ PASAULIN ATNEŠĖ BUTKIŲ DĖDIENĖ APOLONIJA, ARBA TIESIAI – DĖDIENĖ. PUZIONYSE JOS NIEKAS KITAIP NĖ NEBEVADINO, NORS KITUR VISUR TOJE APYLINKĖJE PRIBUVĖJAS – BOBUTE ŠAUKĖ.

Bobutauti Butkienė išmoko iš tos, kuri ir jos pačios priiminėjo vaikus, ypatingos gi higienos – vien iš savo patyrimo. O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti. Taip pat nė vienai gimdyvei neužkrėtė kraujo ir nesukėlė karščio.

Bepiga buvo Puzionims čia pat turėti tokia bobutė. Bent šiuose dalykuose nebuvo priepuolių, nebuvo ilgų ligų, kuriomis sirgti taip nėra laiko ūkio šeimininkei, o bene svarbiausia, kad nebuvo išlaidų ir sielvartų, kurie žildina vaikų tėvus; pagaliau nebuvo kažin kodėl nemėgiamos, nors taip reikalingos specialistės bobutės, dažniausiai šlykščios bobos, kuri, nieko neveikdama, ėda kaip arklys, lyg už visą amžių atsiėsdama, ir visiems per ištisas dvi tris savaites kliūva kaip koks nuliekamas griozdas.

– Lengvybė mums, kad žinotumėt, su tomis gimdytuvėmis! – džiaugės puzionys savo kaimynams, tekus su jais kur susisėsti prie buteliuko. – Mes savo bobutės nė justi nepajuntam. Ji mums pasirodo tikrai kaip starkus: padeda radinį ir linksma sau ištarška.

Su sveiku, nesužalotu vaikeliu trobos gyventojams dar likdavo kažko džiaugsminga – Dėdienės buvimo švieselė, lyg Angelas Sargas būtų sapny aplankęs. Švystelėta, pasisukiota, niekam nieko nesukliudyta, niekam niekaip nepakyrėta ir išnykta.

Puzionims Dėdienės pavydėjo visa apylinkė, veltui tačiau mėgindami nors retkarčiais brangiomis dovanomis ją privilioti.

5 psl.

– Ką čia, ką čia, vyreli!.. Aš tik taip sau... Aš tik saviškėms padedu kuo galėdama... – atsikratinėdavo Butkienė naujų klientų tokiu griežtu mostu, jog kvietėjui nebeliko jokio noro beužsipulti.

– Neina, kad ji kur tuoj, niekam kitam. O sumaninga bobutė...

Aukštaičių kaimo trobos stovi per abipus gatvės, dažnai priešpriešais viena kitai. Priešais Butkių kiemą stovėjo tame pat ūlyčgaly Šnervų kiemas. Tai abudu kaimynu su nieku nepasislėpė, vienas antrą bet kurią valandą galėjo pasekti. Ag ir nesislėpė, nieko peiktina nedarydami. Ta viena Butkienė, pradėdama savo žygį, slapstės ir pati nesižinodama kam ir nuo ko.

Antai Šnervos mato, kaip į Butkių kiemą rūpestingai atžingsniuoja tai vienas, tai kitas kaimo dėdė, šiaip jau nelankęs šio galo. Reiškė – nebe veltui; jau ant jo kiemo sklando starkelis. Spryske ir prieangy dėdė nepaprastai ilgai valė čebatus ar vyžas nuo purvo: žinai gi, kas yra išklampoti lietuvių ūlyčia, kur skysto, išplakto purvo iki riešų! – taip spardydamas grindis, kad trečiame kieme dundėjo, o vidun dėdė nėjo. Be purvinų kojų, dar kliudė nosis ir gerklė, kur kaip tik į tą valandą jautė susirinkus per daug išmestinų dalykų. Tad šniurkštavo, krankštė, spjaudės, lyg sifilio ėdamas, kol gryčios klingė kleptelėjo ir pasirodė pati Dėdienė. Iš Šnervų kiemo galėjai ir jųdviejų šneką išgirsti.

– Tai ko gi čia trepūskoji visą valandą kaip arklys? Ar nemoki klingę pakelti? Ar jau? – išmetinėjo ateiviui Dėdienė rūsčiais žodžiais, bet tokiuo maloniu balsu, kad dėdei šepečiuku pakarpyti ūsai visiškai dingo tarp nosies ir šypsena atsiraičiusios lūpos.

– Jau, Dėdienyte, jau... Jau klykia... jau skausmai ją remia, – atsakinėjo dėdė, mandagiai nusimaudamas nuo apskritos kaip kuoka savo galvos kailinę triausę ir labai žemai siekdamas rankos pabučiuoti.

6 psl.

Kvietėjas kaip mokėjo, taip veidu, balsu, visu savim meilę reiškė, pagarbą ir bekraštį pasitikėjimą, kaip skęstąs, tą vieną prieš savo akis turėdamas gelbėtoją.

Butkienei dėdės pasirodymas nebūdavo netikėtas, o jo žodžiai ir susisielojimas – naujiena. Ji laiku žinojo, kada, kas jos pareikalaus ir kuriais žodžiais tai pareikš. Jau šimtą kartų buvo mačiusi ir girdėjusi, kaip rimtai rūpestingai išdėsto reikalą tėvas, laukiąs nebe pirmo gyvo, ir kaip nervingai, desperatiškai dėsto tėvas, laukiąs pirmojo. Jaunas vyras, nors ne pats gulėjo patale, ne pats gimdymo skausmus ir pavojus kentė, žmonos skausmuose dalyvavo, mirdamas baile, kad bent viskas, Dieve duok, gerai pasibaigtų.

– Nieko, nieko, bus gerai. Taip jau reikia. Taip Dievulio moterims likta. Kaipgi kitaip? – ramino Butkienė susisielojusį, visą nusigandusį, ką čia jis savo užgaidu yra pridirbęs.

Butkienė tučtuojau pertraukdavo savo kad ir ūmiausį darbą. Nesustabdydavo jos nė įsikūrinusi krosnis, kada bereikėjo puodai kaisti, nes namiegai buvo išmuštrinti; pirmasis artimasis, moteriška ar vyriškas, stojo šeimininkės vieton ir toliau dirbo jos pradėtąjį darbą. Stambios ūkininkės ruošą sutrukdžiusiam belikdavo nustebti dėl jos pasišventimo gera valia pasiimtai pareigai.

Ilgai ruoštis Butkienei netekdavo. Ji visados būdavo tiek švari, kad nebuvo sarmata ir svetur taip pasirodyti. Tad belikdavo iš skrynios pasiimti chirurginis instrumentas ir išsiriesti didžiulė vilnonė išeiginė skara, ar tai buvo žiemą, ar vasarą. Ag ir gaubės šita skara Butkienė, išeidama į bobutystes, ne reikalu, bet, taip sakant, ritualiniu tikslu, kaip žydas marga marškone, talles, pradėdamas maldą.

7 psl.

Butkienei vaikelio atkvietimas į šį pasaulį buvo šventas darbas, gal net maldos darbas, nes taip ji daugino Dievo garbintojų. Ji čia dalyvavo didžiausioj šeimyninėj šventėj ir giliausioj gamtos paslapty. Ji tuo momentu buvo gamtos būtinybė, neišmetamas garsas akorde, o ne asmuo, savais tikslais įsibrovęs; įasmenintas tautos ar krikščionybės gaivalas. Butkienė jautė, kad tai reikia pareikšti bent viena išeigine drapana – bent skara, o visa savim vaizduoti slėpinį.

– Jau vedas... – paslaptingai kugždėjos kaimynai, pro savo langus sekdami, kaip pirma sparčiai žingsniuoja dėdė, šiuo kartu paknapsėdamas, nors šiaip jau buvo tvirtų kojų.

Jis nuleidęs galvą, jis akim pačią žemę aria, vis dėlto nebepamato nelygumų ir knapteli. Toj valandoj jam niekas neberūpi be tos, kuri bendrą užgaidą pati viena atkenčia ir skausmuose rangos. Vyriškus dėdės jausmus kaimynai gerai supranta; širdžia, jei ne žodžiais, velija, kad Dievas duotų laimingai, ir rimsta, matydami pačią Dėdienę paskui sekant.

– Nieko, nieko, bus gerai... – kartojo jos pačios žodžius, kurie dar nė karto nebuvo apvylę.

Paskui kvieslį seka trumpa drūta figūrėlė, skara apsigaubusi visą galvą, visą veidą, visas akis, kad net dyvai buvo iš šalies žiūrint, kaip ji bematys po savim taką. Slėpės nuo smalsuolių, o šie kaip tik ant to pažino jos kelio galą. Po skara ant krūtinės kietai sukryžiuotose rankose slėpė, lyg kokia suokalbininkė priešui diciną į širdį įsmeigti, savo vyro skustuvėlį. Gatve ėjo įasmeninta paslaptis – paslapties sutiktų; to, ko dar nebuvo, o žadas būti, kas dar nežinomas, su daugeliu galimybių. Butkienė, visados atvira, šiuo kartu sveika tautiška ominė stilizavos taip, kaip to reikalavo gamta ir šeimos šventė.

8 psl.

Butkienė buvo išmuštrinus ir kaimą kaip savo namiegus. Pati ant savo galvos ir pečių turėdama ūkį, seniau ir savus mažus vaikus, ir šeimyną, Butkienė negalėdavo daug trukti nuošaliai, ilgai gaišti su ligoniais. Nėščias ji laiku primokydavo, kaip reikia laikytis ir kaip sutikti suspaudimo dieną. Tai, Dėdienės belaukiant, visur būdavo jau patiekta pašildyto vandens ir net jai pačiai vaišių: pašildyto alaus su grietine uzboniukas ir dideliu kaupu sviesto prikrautas spotkelis; vaiko tėvo kišenėje penki auksinai variokais, o vaiko motinos pagalvy stikluotas servetinis rankšluostis, ilgi moteriški stuomens, o kartais net graži staltiesė. Sulig turto. Vieną vienatinį kartą nupraususi mažutį rėksnelį, suvysčiusi jį ir dideliu pasitikėjimu Dievo Apvaizda peržegnojusi, Dėdienė trumpai vaišinosi gale stalo, linksmai tarškėdama, ir, tarusi pagarbintą, grįžo namo prie savo užsiėmimų.

Grįžo jau kitoki, atviru kaip visados veidu, ant kairės persisvėrusi gražiai suklostytą, dabar nebereikalingą ritualinę skarą. Dabar jau viskas aišku, gaubstytis nebėra ko. Belieka kai kam džiaugtis, girtis ir kaimynai kviestis į krikštynų šventę. Nieko bloga nepadariusi, Butkienė grįžo rami, drąsi, patenkinta. Kaimynai ir tą jos simboliką suprato ir kalbėjos:

– Jau! Gerą turi ranką, Dieve duok jai sveikatos ir ilgą amžių...

Gerą turėjo ranką, tai tiesa, bet ir apsileidusi nebuvo. Jos chirurginis instrumentas sidabru žvilgėjo, visados sausai iššluostytas, nesurūdijęs, ne duonos trupiniais aplipusi gelažė. Kaip pirmą kartą įsidrąsinusi eiti pribuvėja sukliudė savo vyro skustuvą, taip jo ir nebeatidavė; gražiai susivyniojo į baltą popierių ir pasidėjo kuparan.

– Nusipirk kitą. Šis nebe barzdai skustis, – tarė griežtai, ir Butkys nė nemėgino prieštarauti; pabuvo pabuvo apžėlęs ir nusipirko.

9 psl.

Taip nesudėtingai Butkienė likviduodavo tokį sudėtingą gimdymo procesą.

Moteris slaugyti Butkienė pradėjo iš geros širdies; verslą iš to darytis ji nebuvo reikalinga. Vis dėlto bobutystės ir jai pačiai nebuvo į bloga. Ji uždirbdavo mergai algą ir visai savo šeimai geros dangos. Jos skryniose buvo tiek prisiūta baltinių, kad per visą šaltimetį nereikėjo žlugtas žlugti ir po ekertes teliūskuotis. Ir niekas nebuvo matęs bent kurį Butkių namiškį vaikščiojant kiaurą ar sulopytą. Šeimininkui bereikėjo bernui alga sudaryti ir karaliui „morcava bei sentebrava“, atseit, išperkamieji žemės mokesčiai.

Brangus, visokeriopai sveikas Butkių šeimos narys buvo ta jų šeimininkė ir namie. It darbo triūso bitelė ji nuolat zujo ir savo avilin nešė tai šviesaus vaško, tai saldaus medučio, visados gerai nusiteikusi, maloniai zvembsėdama, būtinas balsas ramaus, patenkinto gyvenimo akorde.

Savo namams ir kaimui Dėdienė buvo pilna rimtų nuopelnų; namie tad jos klausyta kaip tikro bitino, o kaime gerbta kaip tikras viršila. Klystume tačiau, jei manytume, kad vien tik už tuos nuopelnus, šaltuoju, galvotiniu sumetimu. Santykius su žmonėmis ji pati betarpiškai sudarydavo, visai nesistengdama, kad būtų geri: kaip saulė, kai skaisčiai šviečia, kaip sodas, kai gegužės mėnesy žydi ir kvepia, kaip dar kvapesnė jauna graži moteriška, kai visus vyriškus traukia ratu aplink ją būti. Tai visai kitas gaivalas; jis ne galvotinis; jį tegali jausti, ir juo mieliau, juo mažiau galvoji apie jo kiltį.

Butkienė buvo jau šešių dešimtų metų, o jos moteriškumas tebeveikė kitus. Ji tebebuvo – meili. Vargu bau kurioje kitoje kalboje yra tiek gražus, tiek gilios prasmės žodis, kaip lietuvių – „meilus“. Meilumas lygina ir padengia viską.

10 psl.

Butkienė buvo jau pavytusiu veideliu, tačiau neraukšlėtu. Visame veide tebuvo du, užtat stambiu, giliu bruožu; jiedu lanku lenkė jos zūbelius nuo nosies iki pat apačios smakro; tai vadinami simpatiškieji bruožai. Jie burneles ir lūpeles ištempia į nuolatinę meilią šypseną net ir tada, kai miegi.

Simpatiškieji bruožai nesusidaro savaime ar prisiverčiant būti meiliu, dėtis meilumo kaukę, tai tuoj pažinsi; bet ilgai ir nuolat veikiant ypatingai vertingai vidaus nuotaikai. Taip gražiai formuojąs žmogaus veidelis, kurs nuolat žiūri į auginamas gėles ar į veisiamas bitutes. Manau, kad ir pikčiausia moteriška daro malonaus įspūdžio savo veidu, kai ji gauna ilgai žiūrėti į angeliško būdo vaikelius. Laimingas žmogus, kuriam lemta susilaukti tokios iškalbos, taip ryškiai sakančios, ko siela pilna!

Kitais bruožais galima apsimesti, pasidaryti kaukę, rodytis ne toks, koks esi, tikriau tik tam akimirksniui. Apsimetėlis stumte stumia nuo savęs tuos, kurie patys nereikalingi apsimesti, būk tikią tuo paviršium, o neatspėją vidaus. Vaikas neišmano fizionomikos, net neįsistebi į veidą. O tegu tik veidmainis ima meilikautis su vaikais, pataikauti vaikiškai jų kalbai, – vaikas į jį neis imamas ir klyks glamonėjamas, lyg jam kūniškai skaudėtų, o jam skauda – dvasiškai. Vaikas omine perjaučia kitą ir visiškai teisingai jį įvertina. Į kurį jis pats tiesia savo rankeles, su kuo rimsta, ką pats už kaklo apsikabina ir bučiuoja, tuo žmogum pasitikėk, tą mylėk. Kas tokį žmogų niekins, kas prie tokio nesiglaus, tas bus savo esme niekšas, visai kitos padermės.

Turbūt nekalto vaiko ominę tebeturėjo neišgaišinęs ir Šnervų Kaziukas, Butkių kaimynas iš priešakio, jei tebelinko glaustytis į Dėdienę. Deja, nebedrįso vaikiškai elgtis, nes jau buvo įžengęs į ketvirtą dešimtį bernas ir neva nebederėjo jam.

11 psl.

O, kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Suvaldydamas tos rūšies afektus, Kazys gera valia kastravos, gera valia darės šaltas eunuchas savo širdy. Negi lygu meilinimasis. Jei meilužei ar tam tikru laiku pasirenkamai gyvenimo draugei, tai kas kita: kai kada dera, kai kada nedera. Bet meilužė ar žmona visai neišsemia to afekto, apie kurį kalbame, nes tai vėl kas kita. Galima meiliai glaustytis prie žmonos ir čia pat dar meiliau prie motinos. Čia dvejopi jausmai; jie kits kito nenaikina; abudu esti aukščiausi žmoniškumo laipsniai ir drauge aukščiausi asmeninio pasitenkinimo laipsniai. Abudu tiekia laimės ir nujau bene daugiau šis antrasis, mažiau kūniškas, daugiau dvasiškas. Kas to neišmano, yra jautis ar puvėklis; kas to tyčia nereiškia, pats save be jokio reikalo skriaudžia.

Pirma Kaziukas, paskui Kazys, Kazimieras Šnerva, tametis Butkių Jonuko, per visus gangreit tris dešimtis metų savo amžiaus jautė tą patį nepasakomai mielą patraukimą, kai matydavo savo kaimynę Dėdienę, savo draugo motutę; didesnį patraukimą neg į savo motutę. Bet kai Kaziukas, ligi tik išvydęs Dėdienę, tuoj bėgdavo, į ją savo rankeles ištiesdamas, apsikabindavo ją už kojų ir visu veideliu glausdavos prie jos šlaunies ar familiariškai risdavos jai ant kelių, jei sėdėjo su savo Joniuku, tai dabar, jau Kazys, tenkinos, kad bent iš tolo gali virti savo jausmų padaže, vos bedrįsdamas rankelę senutei pabučiuoti.

12 psl.

Kvaily! Jauti! Pabučiavęs rankelę, mieluok savo Dėdienytę apsikabindamas kaip seniau; bučiuok ją į burnelę, į kaklelį, kur pakliuvo, – lai sena jos širdelė jaučia jaunos tavo širdies plakimą tuo jausmu, kuriam nėra žemėj kainos, nes tai paties dangaus dovana. Iš tolo džiaugtis gražu ir malonu, be abejo, vis dėlto tai tik lyg saulės atšvaita, o ne pati saulė.

Butkienė visados suprato ir jautė jos pačios Joniuką mylint savo motutę ir jo draugą Kaziuką gal ne mažiau mylint savo Dėdienytę. Prakalbinamas ar prakalbindamas, Kazys visados nušvisdavo laime ir taip nurimdavo, lyg viską tai valandai užmiršęs. Butkiuose, kai troboje buvo Dėdienė, Kazys galėjo būti ilgiausias valandas ir namo nesinorėjo.

Jonas ir Kazys buvo tamečiai. Jiedu nė vienai dienai nesiskyrė nuo pat mažų dienų, pradėję pašalėje saulės atakaitoje bandeles iš smėlio kepti, vasarą upeliais skiedreles plukdyti; paskui gyvulius ganydami ir sunkius žemės darbus dirbdami gretimuose laukų rėžiuose. Buvo draugai kaip reta rasti, nė vieną kartą nesudrumsti, nepagadinti ir vėl, kaip puodo šukes, sulipdyti: toks ten ir be puodas esti. Jų draugystė buvo kaip dvynių – giedri, stipra, vienoda. Tokia teesti tarp žmonių, kiek tiek tolėliau nuo kits kito gyvenančių, nuolat kits kitam akių nežeidžiančių, kasdieninėmis nuobodybėmis nevirstančių, o bet kurią akimirką pasiekiamų, ligi tik užeis toks užgaidas.

Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu. Kiti mėgo juos pašiepti „Puzioniu Keimariu“, atseit, viena iš dviejų, kaip esti riešutys vienu kevalu, o dviem branduoliais.

13 psl.

Butkienė galėdavo būti rami dėl savo mažojo, kai jie dviese buvo. Per ilga Butkienė taip priprato abudu berniuku drauge matyti, jog nė skirti jų nebeskyrė ar valgydindama, ar apdovanodama. Betgi ir buvo Kaziukas doras, glaudus, švarus berniukas; tokio nė negalima nemylėti. Galų gale, jei kas būtų Butkienę pakalbinęs, katro vaiko – sūnaus Jono ar seno ir ištikimo jo draugo Kazio – labiau gailėtų, ištikus katram nelaimei, gal būt atsakius kaip tikroji abiejų motina: kurį pirštą užgauni, tą skauda.

Gangreit taip pat veikė Butkienė ir kitus kaimiečius. Vyriškus – nieko dyvų; bet kad ir moteriškas, žinomas pavydelninkes ir palaidliežuves, visų kitų moterų peikikes. Puzionyse Dėdienė sudarė gal vienatinę išimtį: ant jos niekas nebuvo girdėjęs tariant bent kokį blogą žodį. Gal dėl to, kad su Dėdiene moterims nebuvo ko dėl meilės varžytis.

Akims ir ausims Butkienė lygiai buvo maloni. Puzionių akims buvo miela malonu savo kaime matyti nors vieną pertekusią, patenkintą, kuplią, rubuilę, žemutę senutę; ne išdžiūvusią kaip šakalį nuo menko gyvenimo, ne plokščią kaip silkę dėl prasto sudėjimo. Dėdienė, nors žemo stogo, buvo itin harmoningai išaugusi, soti pasižiūrėti, bet nepaleidžiusi savęs nutukti ir ištižti dykoje buityje ir per ilgam miege. Jos pilnumas buvo dar tos rūšies, kad nekliudė jai viesulą kelti besiruošiant, besiliuobiant, šeimą ir šeimyną betvarkant; dar teikė jai tos pagarbos, kurią nori nenori jaučia riebiems liesieji, pasiturintiems beturčiai, savarankiems priklausantieji, ūkininkams samdiniai, kaimo vyresniesiems paprastieji kaimynai.

14 psl.

Ausims buvo malonu girdėti švelnus, iš sveikų plaučių balsiai, ryškiai skambąs altas, ne visiškai skystabalsis diskantas, kaip dažniausiai esti moterų. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją.

Butkienės vertybę žymiai visų akyse kėlė dar tai, kad ji, turėdama daug kuo pasigirti, niekados niekuo savu nesigyrė ir nesididžiavo, o kitų daiktais sugebėjo iš širdies pasidžiaugti. Be to, niekados nesiskundė per daug dirbusi, per labai pavargusi; nekvakšėjo, anot to, kaip višta, bet kiaušinpalaikį padėjusi. Žmonės negi kvailiai: jie patys kito vertybę junta ir išmano; pasisakymas tik praskiedžia.

Galop Butkienė buvo nepaprastai vaišinga, dosni, nešykšti. Vaikučiams ji vis turėdavo ko pakišti, tai obuolį, tai pyrago. O iš savo namų nieko neišleido neprisisodinusi prie stalo ar bent kuo nepagirdžiusi iš viralinės.

– Giros nebeturime, tai nors miselės štai atsigerk – ag bet širdžiai atgauti.

Ir svečias būdavo nulenktas.

Sąrašą Butkienės dorybių galėtume tęsti labai ilgai. Tik pasakysime, kad ir taip jau pernelyg išgyrėme. Na, ką padarysi. Gerų žmonių nedaugiausia, tai, vieną kur aptikęs, negali juo atsidžiaugti.