Darbas

Skaitytojas pirmiausia girdi grubius šauksmus ir botago pliaukšėjimą ir mano, kad artojas kankina gyvulius. Tada paaiškėja, kad botagas tėra minkšta šikšna, jaučiai sveiki, švarūs ir įganyti, o artojas, sustojęs, juos glosto ir šeria žole. Tik tada atskleidžiama, kad šis rėksnys yra „tas pats minkštaširdis Mykoliukas“. Toks pasakojimo būdas sukuria netikėtumą ir parodo, kaip per trisdešimt metų pasikeitė dėdės išorė, nors širdis liko ta pati.

Brolio ūkis turtėja, bet dėdės padėtis šeimoje lieka ta pati.. Brolis, „iš baudžiavos paleistas, ėmė sparčiai gerėti“: prisipirko žemės, persistatė trobas. Tačiau dėdės nuomonės niekas neklausia, jam tik liepiama dirbti, ir net mirus broliui bei brolienei „ta pati dėdės rolė Mykolui“ išlieka. Jis negauna nei savo ūkio, nei dvaro pareigų ir niekur neišvyksta.

Jis nieko nedirba, tik kalba ir rūko pypkę troboje.. Rapolas „lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu“: jis nedirba, tik pasakoja, o Dovydienė skundžiasi, kad jo pypkės dūmai graužia gerklę. Ji jį vadina niekurneiva ir kasdien varo bent vandens parnešti. Girtauti jis neina, ūkio neatiminėja, o Adomuką myli kaip tikras tėvas.

Severja nuo pat pradžios prisiima „griausmų ant savęs sutraukėjos“ vaidmenį: atsako, kad vandens parneš pati, kad dirba nuo gaidžių ir už du, tegul tik Dovydienė pasigaili seno žmogaus. Skaudžiausias jai Dovydienės priekaištas: „Bepiga tau, kai tu apsiėjai su tuo vienu!“ Severja atsako, kad pati nekalta, jog Dievas daugiau vaikų nebedavė, ir kad jos sveikata reikalinga tik kitiems, ne jai pačiai. Šie žodžiai atskleidžia jos tragediją: ji stipri ir darbšti, bet neturi kam savo jėgos atiduoti.

Įvade pasakotojas sako, kad kalbės ne apie svečiuojančius giminaičius, o apie „tėvo brolį - nevedusį“ ir „tėvo brolienę - našlę“. Anuomet šie žodžiai reiškė „tam tikrą socialinį vienetą šeimoje“: žmogų, kuris gyvena brolio ūkyje, dirba už du ir nieko savo neturi. Mykoliukas vadinamas „ašvieniu“ ir ūkio „inventorium“, be kurio ūkis būtų ne ūkis. Taigi dėdė yra ne giminės, o padėties pavadinimas, ir ta padėtis reiškia gyvenimą be teisių.

Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.

Butkiuose šeimininkauja sumanus Jonas ir stipri motina, visko pakanka, samdiniai garbe laiko ten dirbti, todėl gyventi gera „kaip (...) paties Dievo užpečkyje“. Šnervų šeima didesnė, sūnūs darbštūs, bet tėvai silpni šeimininkai, pinigai tirpsta, o namuose trūksta džiaugsmo, nes motina šiuo atžvilgiu „buvo bergždžia“. Kaimynai tarpusavyje nesipyksta, bet Šnervų pilkumą prašviesina tik Butkių apsilankymai. Šis skirtumas paaiškina, kodėl Kazys taip ilgisi Butkienės ir kodėl vėliau Jonui atrodo, kad jo kiemo šlovė atiteks Šnervoms.

Artojų veidai spinduliuoja laisve ir jėga, o miesto darbininkai niūrūs ir išblyškę.. Darbas sunkus abiem atvejais. Artojų rankos grubios ir suskirdusios, bet jų veidai ir akys „spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu“, o sielos šviesios lyg mažų vaikų. Miesto darbininkai iš požemių iškyla niūrūs ir išblyškę, širdyje nešioja slaptą neapykantą ir per daugel metų įpranta nebežiūrėti į saulę. Kaimo darbas vyksta saulėje ir laukuose, o miesto darbininkai iškyla iš požemių.

Kad mylinti širdis supranta žmogų ir tada, kai protas nesupranta jo žodžių.. Senolė sako nesupratusi daugelio žodžių, „tačiau atspėjo juos širdis, pamilusi tave“. Ji nieko neaiškina, tik primena jo vaikystę ir savo svajonę, kad sūnelis užaugs ir „savo tėviškę valdys“. Rytą kalbantysis nuskuba įsijungti į dirbančiųjų eilę.

Vyrai išeina į karus ir medžioja vieni kitus, o sugrįžę geria ir ilgai kalba. Moterys tuo metu tyliai kasa bulves, verpia, gimdo ir laiko namus, kol vieną dieną nugriūva ir nebeatsikelia. Paskutiniame posme jos tampa pačia žeme, kuri išmaitino Lietuvą. Vyrų karus ir kalbas atsveria tylus moterų triūsas, ir būtent jis išlaiko tautą.

Pasakotojas klausia, kodėl ponus kankina podagra ir kodėl jų tiek daug „pirm čėso giltinė suka“, ir pats atsako: jie išjuokia būriškus darbus ir „su griekais kasdien ir vis tingėdami penis“. Būrai, prisisurbę pasukų ar išrūgų, darbus atlieka tekini, o gavę lašinių šmotelį dirba dar geriau. Sveikata čia yra darbo ir saiko vaisius, o poniška liga yra dykinėjimo bausmė.

Krizas pasakoja savo gyvenimą: anksti netekęs tėvo, jis ganė kiaules pas Bleberį, tapo gaspadoriumi ir beveik penkiasdešimt metų valdė savo ūkį. Dabar šeimyna jo nebeklauso, reikalauja mėsos ir didelių algų, o jis nebeišgali sumokėti mezliavos ir gauna nuo amtmono. Pokytį jis aiškina taip: kai svietas ėmė didžiuotis ir lietuvninkai susimaišė su vokiečiais, „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“. Bernai ėmė gėdytis vyžų, o merginos marginių. Krizui skauda, kad savieji ėmė gėdytis savo; panašiai vėliau kalbės Selmas ir Lauras.

Pričkus, kreipdamasis į Adomą, primena, kad po nuopuolio Dievas liepė duoną valgyti „su rūpesčiais“, todėl darbas yra žmogaus dalia. Slunkius gailisi, kad baigėsi žiema, ir teisinasi protėvių žodžiais: „taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom“. Pričkus jam primena, kad šis pralėbavo lauką, tvoras ir namą ir padarė gėdos „mums, lietuvninkams“. Kaimynams jis primena, kad „be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo“. Tinginystė poemoje peikiama ir kaip ūkio griuvimas, ir kaip gėda visai bendruomenei.

Pukiui, kankinančiam jaučius, liepiama įsivaizduoti, kad margis jį patį įkinkytų į žagrę, nuvarytų iki mirties ir nugabentų mėsininkui. Jautis „už pašarą menką“ velka žagrę, todėl su juo reikia elgtis žmoniškai, o mušti „be reikalo“ negalima. Moterų darbui skirta ilga ištrauka: tinginės, kurios beplepėdamos pamiršta sukti ratelį, išpeikiamos, o darbščiosios giriamos: „Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.“ Abiem atvejais matas tas pats: pagarbos vertas tas, kas sąžiningai dirba.

Saulė „budino svietą“, sniegas „į nieką pavirto“, gyviai lenda iš pašalių. Nė vienas jų nedejuoja, nors laukuose maisto dar maža: „Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko.“ Ši pradžia duoda matą: gamtoje kiekvienas patenkintas tuo, ką turi, ir dėkoja Dievui. Todėl netrukus galima kreiptis į žmogų: „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint.“ Gamta poemoje yra pavyzdys, pagal kurį vertinamas žmogus.

Plaučiūnas pernai per talką taip prisigėrė, kad naktį pametė dalgį. Pasigedęs jo tik po metų, jis kone užmušė pačią ir vaikus, o Karaliaučiuje, užuot pirkęs naują dalgį, pragėrė kuiną ir parėjo pėsčias. Kai jis pagaliau ėmė pjauti savo pievą pjautuvu, kaimynai jau buvo suvalę rugius. Bleberio bernas Paikžentis mato platesnę bėdą: būrai perima ponų papročius ir jau juokiasi, „kad Krizas Krizą prigauna“. Donelaitis būrų neidealizuoja: daug skriaudos jie padaro patys sau.

Rudens dalyje Krizas išleidžia jauniausią dukterį Ilzbutę už šulco: pjaunamos karvės, jaučiai, kiaulės ir avys, kukorius Petras verda ir kepa, Tušė dengia stalą plonomis staltiesėmis, svečiai sukalba „Tėvemūs“ ir sėda valgyti. Bet greitai jie prisigeria ir pamiršta poterius, Dočys nuvirsta po suolu, o du nekviesti kaimynai, Slunkius ir Pelėda, sugadina linksmybę, kol Enskys juos beržiniu išveja. Iškart po to primenama, kad ir ponai, „poniškai daugsyk prisiriję“, elgiasi ne geriau. Vestuvės čia yra ir papročių aprašymas, ir įspėjimas apie saiką.

Lauras užsipuola prancūzus ir vokiečius, kurie šaiposi iš lietuvninkų, o patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas jį pataiso: prancūzas, prisiėdęs varlių, ir lietuvninkas, prisivalgęs lašinių, jeigu pamiršta Dievą, abu „neverts, kad plutą nukąstų“. Paskui Selmas senųjų vardu kalba apie prabėgusią jaunystę, o jo kalba virsta malda: Dievas išlaikė per praėjusius metus, išlaikys ir toliau. Pabaigoje saulė vėl tirpdo pusnynus, čypsi vieversiai, ir vėl reikės vargti laukuose. Siužeto, kuris turėtų atomazgą, poemoje nėra; poemą laiko metų laikų, darbų ir žmogaus amžiaus ratas.

Pirmasis sakinys tiesiog praneša, kad Gregoras pabudo pavirtęs baisingu vabalu, o virsmo priežastis niekur nepaaiškinama. Pats Gregoras netrukus galvoja apie varginantį darbą, tėvų skolą šefui ir traukinį, kuris išvažiavo penktą, nors žadintuvas rodo pusę septynių. Baisus dalykas aprašomas smulkiai ir dalykiškai, kartu su traukinių laikais ir šefo pykčiu. Toks groteskas parodo, kaip giliai darbas užpildė Gregoro gyvenimą: net tapęs vabalu, jis pirmiausia rūpinasi, kaip nepavėluoti.

Lapinui giria gyva ir šventa: „Ne sodinti girios reikia, bet mylėti...“ Draudimą ganyti jaunuolyne jis laiko piktu, nes „veltui žūna šventa žolelė“. Gružliuose, kur miškų nėra, jam buvo bloga, ir jis apibendrina: „Be miško suskursta žmogus.“ Pasakotojas mąsto praktiškai: miškas iškertamas, bet „Užsėja, paskui užauga jaunas, dar gražesnis...“ Mikas dar paprastesnis: žmonėms reikia pinigų, o jo tėvas nuo pavasario neturi už ką nupirkti jam batų. Lapinas mokytam jaunuoliui atsako: „Aš daugiau išmanau negu tu“, nes visą gyvenimą praleido miškuose.

Senelis jau miręs, o vaikai jį palaidojo gražiai ir prie jo pinigų pridėjo „mažne antra tiek“. Juozapas uždirba vežiodamas, išsimokėjo skolas, pasistatė trobą ir klėtelę, nusipirko arklį. Magdelė iš išblyškusios, liesos marčios tapo „skaisti kaip rožė pūrinė“, šeimoje jau trys vaikai. Liko darbštumas ir gerumas: Juozapas skolina kaimynams be raštelių, Jonelis jau padeda tėvams, o vakare Juozapas ir Magdelė sėdi susiglaudę kaip ir jaunystėje.

Nuolankumas nepadėjo, ir ji pajuto, kad turi teisę gintis.. Jonas su tėvais tik barasi, o Katrės pusėn nestoja, apie tėvo grasinimus ar uošvių pažadą tekste nėra nieko. Jurgienė pasakoja, kad Katrė iš pradžių uošvius „ant rankų nešioti“ įmanė, bet jie vis tiek „laido dantis ant jos“. Dabar Katrė sako, kad „savo šimtais išpirkau gyvenimą“ ir dirba „kaip kokia vergė viena“. Ji gina savo teisę būti žmogumi tuose namuose, už kuriuos sumokėjo.

Už tai, kad ji per švari, tvarkinga ir dailiai rengiasi.. Vingienė pyksta, kad Katrė „išsirėdžiusi“, pas juos „iššlavinėta, išdulkinta“, lovos baltos. Jai reikia „purvabridės, kaip ir aš pati“. Kiti atsakymai netinka: Driežas duoda keturis šimtus ir dalį, o apie kitą jaunikį ar bažnyčią tekste nėra nė žodžio. Taip veikėja, peikdama kitą, atskleidžia pati save.

Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.

Vaikui bobutės kambarėlis su ajerų kvapu, paukšteliais iš kiaušinių lukštų ir žalia skrynia atrodo stebuklingas, nors skrynioje beveik nieko nėra, tik įkapės. Bobutė gyvena kukliai, bet nesiskundžia: „senatvie žmuogus jau nebedraugus“, o vienatvė leidžia atsiminti gyvenimą ir gailėtis nuodėmių. Ji nenori aitvaro pinigų, nes gerais laiko tik tuos pinigus, „kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije“. Paprasta valstietė čia turi orumo ir išminties.

Visos kartos: pirmieji kirto iš bado, o palikuonys mišką pardavė ir pragėrė.. Kaltė dalijama kartoms. Pirmuosius kirsti paragino pats miškas: „Broliukai, ginkitės nuo bado!“, todėl jų kaltė maža. Jų vaikai tęsė vaitodami, anūkai dūsaudami aikvojo, o proanūkiai vežė parduoti po keturias dešimtis vežimų, ir pinigai daugiausia nuėjo arielkai. Būtinybė pamažu virsta švaistymu. Pirmas ir ketvirtas atsakymai kaltę suverčia vieniems, nors kirto visos kartos. Trečias netinka, nes vėlesnės kartos kirto jau ne iš bado.

Per kunigą, iš sakyklos skaitantį popierių: žmonės būsią lygūs ponams, dirbamoji žemė liksianti jų, bežemiai gausią žemės. Petras nedaug nusimano apie pasaulio reikalus, bet žodžiai laisvė ir lygybė jam suprantami ir brangūs, o Juozapotos svajonė apie savą žemę, vaikus ir sodnelį jį patį įtikina. Vyrai sutaria, kad sėdėti sudėjus rankas gėda ir galima negauti žemės, pasidaro durtuvus ir slapta mokosi grumtis. Vakare Petras ramina Juozapotą, kad durtuvai tik „taip sau“, o prieš aušrą, jai miegant, išeina. Sukilimas čia rodomas kaip neturtingų žmonių viltis pagaliau dirbti sau.

Tai ironiškas priedainis: šūkis skamba mušant, o pats darbas naikina žmones. Zauteris šį šūkį kartoja „kaip gramofonas“, mušdamas vėzdu, šypsodamasis ir patenkintas. Darbas su vagonetėmis alinantis ir žalojantis: po jo žmonės grįžta kruvinomis kojomis, ir aišku, iš kur atsiranda klipatų komanda. Skyriaus pabaigoje pasakotojas ironiškai pripažįsta, kad „didžią tiesą skelbė“ Zauteris. Šūkis tampa viso lagerio melo simboliu.

Pradžioje Žiogas yra „iš miesto – ponas“: jam kūrenama seklyčia, išimamas bliūdas, kurį paprastai gauna tik kunigas ar gydytojas. Kai jis neištveria kūlimo dulkių, šeimininkas pavadina jį valkata. O kai jis nebegali „paskolinti“ pinigų, Viksvienė pažiūri į jį lyg naujomis akimis, seklyčia užrakinama, bliūdas atimamas, ir jis prausiasi bendrame lovyje. Pagarba čia matuojama pinigais ir fizinio darbo nauda. Ironiška, kad bliūdas vėl išimamas tik tada, kai laukiama gydytojo.

Taip Pstrumskis vadina nerašytą taisyklę: valsčių raštininkai savo algą atiduoda viršininkui, o patys gyvena iš to, ką išlupa iš žmonių. Prie jos prisideda Miškagalių vaitas, atiduodantis savo algą, ir Žydpilės burmistras, kuris su viršininku dalijasi miesto pinigais, likusiais nuo gaisro prietaisų taisymo ir žibintų. Kruglodurovui nieko nereikia sugalvoti, užtenka sutikti. Tvarką laiko bendra nauda, nes kiekvienas iš jos šį tą gauna. O ūkininkus, kurie apie raštininko suktybes kalba garsiai, Pstrumskis įskundžia kaip kurstytojus, ir viršininkas juos palaiko litvomanais.

Miškagalių valsčius dar beveik prieš dvejus metus sutaria rinkti universitetą baigusį Petrą Svarūną, ir nei melagingi skundai, nei viršininko spaudimas žmonių nepalaužia. Jie šaukia „Svarūną! Svarūną!“, atsisako balsuoti gilutėmis ir išvardija, kaip Pstrumskis juos lupo, reikalaudami tardymo. Viršininkas išsiduoda, kodėl bijo išsilavinusio vaito: „jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu?“ Čia satyra virsta beveik metraščiu apie tai, kaip žmonės mokosi ginti savo teises. Bet kova baigiasi pralaimėjimu. Dalykas vilkinamas, valsčius pavargsta, vaitu tampa Svainišius, o 1892 m. Svarūnas miršta, ir Pstrumskis „visai atgijo“.

Pirmasis kalba apie save („Aš noriu verpetų“): sapnai be kančios ir saldus ramumas jo neprigaus, meilės, kuri siūlosi pati, jam nereikia. Jis eina keliu vienas, nesuprantamas, ir labiausiai bijo atilsio. Antrasis kalba „mes“: mūsų nedaug, bet vienybė ir darbas suteiks stiprybės, tėvynė dar nepražuvo, saulutė vėl patekės. Viename puslapyje Maironis yra vienišas romantikas, kitame ragina tautą. Abu balsai jam būdingi.

Prieš keturiasdešimt metų jaunas Doveika ir raišas keturiolikmetis Laurynas tuo pačiu metu pradėjo tarnauti Striūnų vienkiemyje. Sumanus ir darbštus bandininkas vedė Striūnų dukterį Zuzaną, išplėtė ir modernino ūkį, tapo valsčiaus tarybos nariu ir viršaičiu. Laurynas liko piemeniu, viską mato, nekenčia Doveikos ir prisipažįsta seniai norėjęs padegti jo trobas. Tos pačios pradžios žmones išskyrė Doveikos apsukrumas ir vedybos su ūkininko dukterimi. Pabaigoje būtent Laurynas prispaudžia šaudantį Doveiką prie žemės.

Kukutis sako taip ilgai nematęs tėvynės, nors visą gyvenimą dirbo jos laukus ir taisė jos šiaudinius stogus: gyvenimas nedavė laiko. Jis mato, kad gražesnių žodžių apie tėvynę neturi ir tie, kurie greitai važiuoja ar daug ir gerai pavalgo. Kai baigs visus darbus, laisvą sekmadienį, atsigulęs žolėje ir padėjęs rankas ant žemės, jis norėtų ją pamatyti. Tai lieka tik noras. Tėvynę Kukutis pažįsta per darbą ir žemę, o laiko ją pamatyti jam taip ir neatsiranda.

Jis džiaugiasi tranšėja, o lemūrai kasa jo kapą.. Aklas Faustas išgirsta kauptukų garsą ir džiaugiasi, manydamas, kad darbininkai kasa tranšėją. Mefistofelis pusbalsiu taria, kad kasamas kapas. Faustas svajoja nusausinti pelkes, kad milijonai žmonių gyventų laisvai, ir sako, kad tokio krašto akivaizdoje galėtų paprašyti akimirką sustoti. Tada jis krinta negyvas. Svajonė apie darbą kitų labui jam teikia laimę, bet išsakoma prie jo paties kapo duobės.

Sunkų, niekada nesibaigiantį beprasmį darbą, kaip akmens ridenimas Hade.. Korinto įkūrėjas Sisifas išduoda upės dievui Asopui, kad jo dukterį Aiginą pagrobė Dzeusas. Po mirties Hade jis nubaudžiamas amžinu darbu. Jis turi užridenti į kalną didžiulį akmenį, bet akmuo, vos priartėjęs prie viršūnės, nusirita žemyn, ir viskas prasideda iš naujo. Todėl „Sisifo darbu“ vadinamas sunkus ir niekada nesibaigiantis beprasmis darbas.