Viršininkai

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).

1. 1.

   I skyrius. „Paviečio dievas“1–8 psl.

   Naujasis Naupilės paviečio viršininkas Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas susirinkusiems valdininkams pasako vieną sakinį, kad jis yra paviečio dievas, ir išeina. Išsigandę valdininkai nueina gerti pas Dinę. Žydai siunčia pasiuntinius pas rabiną, o šie išsiaiškina viršininko praeitį. Per karą su turkais jis buvo eilinis kareivis, iš baimės įlindo į balą, mūšio lauke rado turkų vėliavą ir gavo už „narsą“ kryžių bei karininko laipsnį. Nemokytą girtuoklį paskyrė viršininku. Rabinas pataria nešti jam aukų. Buvęs viršininkas Matvejevas, laukiantis teismo, moko Kruglodurovą imti, tik iš pradžių pasibrangint. Paviečio dievu prisistatyti jam patarė žmona Pogoda Nenastjevna. Žydą, kišantį 25, paskui dar 10 rublių, viršininkas išveja, bet iš kito paima šimtinę. Raštininkas Pstrumskis išgirsta, kad viršininkas „ima“, ir tą žinią išsiunčia savo bičiuliams Kuznickiui ir Bavolskiui.

2. 2.

   II skyrius. Susipažinimas su paviečiu9–23 psl.

   Paviečio valsčiuose tikrieji valdovai yra raštininkai, o vaitai daugiausia vos pasirašyti moka. Žydpilės burmistras atiduoda viršininkui 30 rublių iš miesto pinigų, kaip esą „įvesta“ nuo seno. Miškagalių Pstrumskis, gaudamas 180 rublių algos, gyvena prabangiai. Jis pažada visą savo algą atiduoti viršininkui ir apskundžia kelis jį supratusius ūkininkus, o Kruglodurovas juos palaiko litvomanais. Dykulių raštininkas Kuznickis kelia puotas kasdien ir nustebina svečią kavos traukinuku ant stalo. Žioplių raštininkas Bavolskis daug pralošia kortomis, bet ima pinigus iš tėvų, žadėdamas „išliuosuoti“ sūnus iš kariuomenės, nors tie ir taip grįžta netinkami. Kunigai viršininką vaišina vynu, bet algos nesiūlo. Tauzintų prabaščius, ant kurio jis užrėkia, parodo jam duris. Viršininkas aukas laiko pagarba valdžiai, nesuprasdamas, kad padeda plėšti žmones. Pas baroną K. jis pasilieka paskolintą arklį.

3. 3.

   III skyrius. Matvejevo byla ir Galagaudžių kasa23–30 psl.

   Galagaudžių vaitas nesirodo, nes nori pasilikti algą sau. Išgąsdintas jis su raštininku paima iš valsčiaus kasos pinigų ir dalį nuveža viršininkui. Teismas Matvejevą už kyšius išsiunčia į Sibirą. Kruglodurovas supranta, kad jis ne dievas ir pats gali ten atsidurti, bet nusprendžia vis tiek imti. Jei galima nebaudžiamam parsinešti spirito iš Prūsų, galima imti ir kitokią „kontrabandą“. Jis ima kyšius nuo žydų, vedančių emigrantus į Braziliją, ir nubaudžia kunigus, kurie be jo išduoto paso važiavo į Žydpilės prabaščiaus laidotuves. Kunigai sutaria nemokėti, bet Šelaukbūdžio prabaščius slapta sumoka baudą, ir neturtingų vikarų paskutinės kėdės parduodamos varžytinėse. Kai Galagaudžių kasos trūkumas išaiškėja, vaitas ramiai pasako, kad į Sibirą jie važiuos kartu. Vaitas su raštininku jau paskelbė, kad kasą išplėšė nežinomi vagys, ir viršininkas, atvažiavęs tirti, tą versiją patvirtina.

4. 4.

   IV skyrius. Garbės paieškos30–41 psl.

   Dabar Kruglodurovas trokšta garbės. Jis liepia lietuvišką užrašą „žingine“ prie tilto pakeisti rusišku, bet niekas to nepastebi, o kai jis ima rodyti užrašą moterims, viena jį sugėdina. Pasieniečiai išniekina jauną našlę Gražienę. Prabaščius iš pradžių pataria skųstis, bet viršininko perkalbėtas, nes laukia prelato vardo, atkalba ją. Žemskiai praneša apie įtartinus ponus, viršininkas liepia juos suimti, o šie pasirodo esą fotografas mėgėjas ir etnologas. Viršininkas surenka iš paviečio apie 800 rublių „ikonai“, nors ji kainuoja ne daugiau kaip 400. Vaikų mestą akmenuką jis paskelbia pasikėsinimu į savo gyvybę ir veža namo didelį akmenį kaip įrodymą, bet visi juokiasi. Mokytojas korespondentas rašo apie ikonos pašventinimą, o viršininkas pats įterpia savo vardą su pagyrimu. Pliuškių mokykloje vaikas atmintinai išvardija viršininko titulus, ir Kruglodurovas pravirksta iš susijaudinimo.

5. 5.

   V skyrius. Vaitų rinkimai41–49 psl.

   Ateina vaitų rinkimai. Žmonės dar nesupranta savo teisių ir dažnai renka tą, kuris pastato daugiau degtinės. Žiopliuose Bavolskis su viršininku užrašo balsus taip, kad laimi jų kandidatas, nors už jį niekas nebalsavo. Dykuliuose Kruglodurovas liepia išeiti į priekį tiems, kurie nenori Striukio. Niekas nedrįsta, ir Striukis lieka vaitu. Miškagalių valsčius nori išrinkti Petrą Svarūną, baigusį universitetą ir buvusį gimnazijos inspektorių. Pstrumskis skleidžia gandus ir per girtuoklius rašo skundus, o Svarūno net neįrašo į kandidatus. Viršininkui Svarūnas nepatinka, nes jo laipsnis aukštesnis ir su juo nebus galima elgtis kaip su kitais vaitais. Gegužės 2 dieną visi šaukia „Svarūnas!“, jis gauna 480 balsų. Kandidatu išrenkamas Svainišius, pažadėjęs atsisakyti, o trečio kandidato valsčius rinkti nesutinka.

6. 6.

   V skyrius. Kova dėl Svarūno50–62 psl.

   Pstrumskis rašo naujus skundus, kad Svarūnas slapta moko vaikus ir skaito uždraustus laikraščius. Kol viršininko žmona išvykusi į Vilnių, Kruglodurovas linksta Svarūno pusėn, bet ji grįžta, ir Pstrumskis vėl atsigauna. Rugsėjo 18 dieną viršininkas reikalauja rinkti kitą vaitą. Valsčius atsisako, kaltina Pstrumskį plėšimu ir reikalauja jį atstatyti. Kruglodurovas apsimeta jį baudžiąs, o vakare pats nueina pas Pstrumskį, kurio šeima puola jam po kojų. Svarūną viršininkas gąsdina skundais ir meluoja, kad jo vardu atėjo uždraustų lietuviškų gazietų. Svarūnas važiuoja į Suvalkus pas gubernatorių ir žandarų viršininką, bet tiesos nepasiekia. Byla tyčia vilkinama per darbymetį, žmonės pavargsta ir pasiduoda. Vaitu tampa Svainišius, kuris neatsisako. Pstrumskis lieka raštininku, o per Šeštines 1892 metais Svarūnas miršta.

7. 7.

   VI skyrius. Cholera ir Žydpilės „didžiadarbis“62–72 psl.

   Kruglodurovas pradeda baisiai gerti ir pats ieško aukų. Pažįstamas vaikinas jam pasako, kad valdininkai tiksliai žino, kiek ir iš ko ima viršininkas. Ištikus 1892 metų cholerai, jis pasisavina pinigus dezinfekcijai ir gąsdina žmones teismu per sanitarines apžiūras. Rugsėjo 5 dieną girtas jis atjoja į Žydpilę, kur renkami bažnyčios priežiūros nariai, išbara burmistrą, varo žmones į karčemą, pats per klaidą užsuka į prastą karčemą, verčia žydų deputacijai gerti ir raitas šaukdamas liepia „šturmu“ sugriauti lauko išvietes, kurias kirviais nuverčia suvaryti darbininkai. Pakeliui namo jam du kartus nutinka gėdingas dalykas. Žinia pasiekia net Varšuvos generalgubernatorių, bet Suvalkų gubernatorius jį tik perkelia į Pakaušpilės pavietį. Atsisveikindamas viršininkas pasako, kad kitaip būtų ten patekęs į kalėjimą. Pasakotojas tai vadina pirmais ir paskutiniais jo išmintingais žodžiais.