Migelis de Servantesas · 1547–1616
Romanas apie La Mančos kaimo bajorą, kuris tiek prisiskaito riterių romanų, kad pats išjoja į kelią kaip klajojantis riteris. Kartu su ginklanešiu Sanču Pansa jis užeigas laiko pilimis, o vėjo malūnus milžinais, ir pasaulis jam atsako smūgiais bei pašaipa. Kūrinys juokiasi iš riterių romanų ir kartu klausia, ko vertas žmogus, ištikimas savo svajonei.
Atnaujinta
175 psl. per savaitę · 21 vakaras · baigsi lapkričio 24 d.
Savo knygoje, apie 50 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Romanas parašytas XVI ir XVII amžių sandūroje, Renesanso pabaigoje. XVI amžiaus Ispanijoje buvo labai populiarūs riterių romanai apie narsius riterius, burtininkus ir milžinus. Servantesas iš jų pasijuokė, o kartu su ironija parodė, kaip tuometinėje Ispanijoje gyveno įvairūs žmonės, nuo kaimo valstiečių iki hercogų.
Migelis de Servantesas (1547–1616) buvo ispanų rašytojas. Jaunystėje jis tarnavo kariuomenėje ir 1571 metais kovėsi su turkais Lepanto jūrų mūšyje, kur buvo sužeistas į kairę ranką. 1575 metais jį pagrobė piratai ir pardavė į vergiją Alžyre. Išpirktas jis grįžo į Ispaniją tik 1580 metais. Vėliau dirbo laivyno maisto tiekėju ir mokesčių rinkėju, tris kartus pateko į kalėjimą ir beveik visą gyvenimą skurdo. Rašyti pradėjo grįžęs iš nelaisvės.
Visas romano pavadinimas lietuviškai yra „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“. Pirmoji dalis išėjo 1605 metais ir labai sudomino skaitytojus. Kol Servantesas rašė antrąją dalį, kitas autorius slapyvardžiu išleido netikrą tęsinį. Tikroji antroji dalis pasirodė 1615 metais. Romanas laikomas pirmuoju moderniuoju Europos romanu. Don Kichoto vardas tapo bendriniu žodžiu donkichotas, kuriuo vadinamas lakios vaizduotės idealistas, nesutariantis su praktiška aplinka.
Lietuviškai sutrumpintas „Don Kichotas“ išleistas 1924, 1938 ir 2005 metais, visas romanas 1942 ir 1995 metais. 1995 metais „Vaga“ dviem tomais išleido Valdo V. Petrausko iš ispanų kalbos išverstą visą romaną. 2015 metais „Alma littera“ serijoje „Literatūra. Svarbiausi tekstai“ išleido sutrumpintą jo vertimą su vertėjo straipsniu apie romano personažus.
II gimnazijos klasėje literatūra skaitoma pagal epochas, nuo Antikos iki Baroko. „Don Kichoto“ ištraukos yra privalomas Renesanso skyriaus kūrinys, šalia Šekspyro sonetų ir vienos jo dramos. Skaitant verta stebėti, kaip Servantesas juokiasi iš riterių romanų ir kaip dviejų labai skirtingų žmonių, riterio ir jo ginklanešio, pokalbiuose susiduria vaizduotė ir tikrovė.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Viename La Mančos kaime, kurio vardo pasakotojas nenori minėti, su namų šeimininke ir jauna dukterėčia gyvena beveik penkiasdešimties metų bajoras. Laisvu laiku jis skaito riterių romanus ir taip į juos įninka, kad galiausiai netenka proto. Jis nusprendžia tapti klajojančiu riteriu, kaip jo knygų herojai, ir keliauti po pasaulį ginti skriaudžiamųjų. Bajoras nusivalo prosenelio šarvus, keturias dienas galvoja vardą savo liesam kuinui, o save pasivadina Don Kichotu Lamančiečiu. Riteriui reikia širdies damos, todėl kaimyninio kaimo valstietę, kurią kadaise buvo įsimylėjęs, jis pavadina Dulsinėja. Mergina apie tai nieko nežino.
Vieną karštą liepos rytą Don Kichotas, niekam nesakęs, išjoja iš namų. Vakare jis atjoja prie užeigos ir palaiko ją pilimi, o jos šeimininką pilies valdovu. Naktį jis saugo savo šarvus prie girdyklos ir sužeidžia mulų varovus, kurie nori juos nukelti ir pagirdyti gyvulius. Šeimininkas nori kuo greičiau atsikratyti keisto svečio, todėl juokais įšventina jį riteriu. Kelyje Don Kichotas užstoja jauną tarną, kurį šeimininkas plaka dėl algos, bet vos riteriui nujojus, plakimas prasideda iš naujo. Paskui jis reikalauja, kad Toledo pirkliai pripažintų Dulsinėją gražiausia pasaulyje. Puolęs juos, jis nukrenta nuo žirgo, ir pirklių mulų varovas jį sumuša. Sužeistą riterį namo parveža kaimynas valstietis.
Kol Don Kichotas guli lovoje, kaimo kunigas ir barzdaskutys su dukterėčia ir namų šeimininke peržiūri jo biblioteką. Kelių knygų jie pasigaili, o daugumą riterių romanų išmeta į kiemą ir sudegina. Kambarį, kuriame stovėjo knygos, jie užmūrija ir Don Kichotui pasako, kad viską išnešė burtininkas. Bajoras tuo patiki. Netrukus jis įkalba kaimyną, neturtingą valstietį Sančą Pansą, tapti jo ginklanešiu ir pažada jam salą, kurią šis galės valdyti. Sančas palieka žmoną ir vaikus, ir vieną naktį jie abu slapta išjoja iš kaimo. Riteris joja savo kuinu, o Sančas asilu.
Lygumoje keliautojai pamato trisdešimt ar keturiasdešimt vėjo malūnų. Don Kichotas tvirtina, kad tai baisūs milžinai, su kuriais jis kausis. Sančas aiškina, kad tai tik malūnai, o tai, kas atrodo kaip rankos, yra sparnai, bet riteris jo neklauso ir puola. Vėjas pasuka malūno sparną, ietis sulūžta, o raitelis su žirgu nuskrieja ant žemės. Don Kichotas klaidos nepripažįsta. Jis sako, kad tas pats burtininkas, kuris pavogė jo knygas, pavertė milžinus malūnais, norėdamas atimti iš jo pergalės šlovę. Nuo šio nuotykio kilo posakis „kova su vėjo malūnais“, kuris reiškia kovą su įsivaizduojamais priešais.
Užeigoje, kurią Don Kichotas vėl laiko pilimi, kyla muštynės. Riteris išvyksta nesumokėjęs, nes apie tokį mokestį riterių romanuose nerašoma, todėl svečiai Sančą mėto antklodėje. Netrukus Don Kichotas pamato du dulkių debesis ir paskelbia, kad lygumoje susitinka dvi didžiulės kariuomenės. Iš tiesų priešpriešiais keliu atvaromos dvi avių kaimenės. Don Kichotas puola ir ima žudyti avis, o piemenys apmėto jį akmenimis ir išmuša kelis dantis. Sančas ima vadinti savo poną Liūdnojo Vaizdo riteriu. Vėliau Don Kichotas iš keliaujančio barzdaskučio atima žalvarinį dubenį, kuriuo šis nuo lietaus buvo prisidengęs galvą, ir užsideda jį, nes laiko garsiu stebuklingu riterio šalmu.
Don Kichotas sutinka grandine sukaustytus nusikaltėlius, kuriuos sargybiniai veda atlikti bausmės į karaliaus galeras. Jis išvaduoja juos ir liepia su ta pačia grandine nueiti pas Dulsinėją ir papasakoti jai apie savo riterio žygį. Kaliniai nenori ir apmėto savo išvaduotoją akmenimis. Bijodami valdžios bausmės, riteris ir ginklanešys pasislepia kalnuose. Čia Don Kichotas, sekdamas riterių romanų herojais, nusprendžia atgailauti dėl Dulsinėjos ir siunčia jai Sančą su laišku. Pakeliui Sančas sutinka kunigą ir barzdaskutį, kurie ieško Don Kichoto. Jie sugalvoja gudrybę. Jauna moteris apsimeta princese, kuriai reikia riterio pagalbos, ir taip išvilioja Don Kichotą iš kalnų.
Visi grįžta į tą pačią užeigą, kurioje Sančas buvo mėtomas antklodėje. Čia susipina kelių svečių meilės istorijos, o skaitytojas išgirsta ir įterptų pasakojimų. Naktį per miegus Don Kichotas kardu kapoja raudonojo vyno maišus, manydamas, kad kaunasi su milžinu. Kad parvežtų bajorą namo, kunigas ir barzdaskutys su kitais užeigos svečiais persirengia, suriša miegantį Don Kichotą ir uždaro jį į medinį narvą ant jaučių vežimo. Don Kichotas tiki, kad yra užkerėtas. Pakeliui jis ginčijasi su kanauninku dėl riterių romanų vertės ir dar įsivelia į muštynes, kol galiausiai parvežamas į savo kaimą. Taip baigiasi pirmoji dalis.
Beveik mėnesį kunigas ir barzdaskutys nelanko Don Kichoto, kad neprimintų jam nuotykių. Kai pagaliau ateina, bajoras kalba protingai, kol pokalbis nepasisuka į klajojančius riterius. Sančas atneša žinią, kad jų nuotykiai jau išspausdinti knygoje, kurioje minimi net jų vardai. Kaimynas bakalauras, ką tik grįžęs iš mokslų, patvirtina, kad knyga plačiai skaitoma, ir papasakoja, ką skaitytojai apie ją kalba. Don Kichotas ir Sančas nutaria trečią kartą iškeliauti nuotykių ieškoti.
Pirmiausia Don Kichotas joja į Dulsinėjos miestelį, bet jos ten neranda. Sančas, kuris pirmojoje dalyje apie Dulsinėją prisigalvojo, išsisuka gudrybe. Jis parodo tris kaimo merginas ir tvirtina, kad viena jų yra Dulsinėja. Don Kichotas mato tik negražią valstietę ir nusprendžia, kad piktas burtininkas jo damą užkerėjo. Vėliau jį į kovą iššaukia nepažįstamas riteris, kurio apsiaustas nusagstytas mažais veidrodėliais. Don Kichotas jį nugali ir sužino, kad tai persirengęs kaimynas bakalauras. Jis norėjo nugalėti Don Kichotą ir priversti jį grįžti namo, bet pats pralaimėjo.
Don Kichotas ir Sančas sutinka hercogą ir hercogienę, kurie jau skaitė pirmąją dalį ir patys mėgsta riterių romanus. Sau pasilinksminti jie priima keliautojus savo pilyje kaip tikrą klajojantį riterį ir jo ginklanešį ir rengia jiems vieną netikrą nuotykį po kito. Viename pokšte paskelbiama, kad Dulsinėja bus atkerėta tik tada, kai Sančas sau suduos tris tūkstančius tris šimtus kirčių. Sančui toks atkerėjimas visai nepatinka, ir tarp jo ir pono kyla nesutarimų. Dvaras juokiasi, o Don Kichotas pokštus priima už tikrus nuotykius.
Hercogas paskiria Sančą salos valdytoju, ir taip išsipildo Don Kichoto pažadas. Prieš kelionę Don Kichotas duoda ginklanešiui daug patarimų, kaip valdyti teisingai. „Sala“ iš tikrųjų yra vienas didesnių hercogo miestelių, o jo gyventojai dalyvauja pokšte. Vis dėlto Sančas išmintingai išsprendžia painias bylas ir nustebina visus sveiku protu. Prie stalo jį prižiūri gydytojas, kuris beveik nieko neleidžia valgyti. Septintą valdymo naktį surengiamas netikras priešų puolimas, ir Sančas yra apstumdomas. Auštant jis apkabina savo asilą, atsisako valdžios ir grįžta pas Don Kichotą.
Atsisveikinę su hercogu, keliautojai sužino, kad išleista kito autoriaus parašyta netikra antroji jų nuotykių dalis, kurioje Don Kichotas vyksta į Saragosą. Kad parodytų, jog ta knyga meluoja, Don Kichotas pakeičia kelią ir joja į Barseloną. Ten jį pagarbiai, bet kartu pašaipiai priima vietos didikai. Vienoje spaustuvėje jis pamato, kaip spausdinamas tas pats netikras tęsinys.
Vieną rytą pajūryje Don Kichotą į kovą iššaukia riteris su šviečiančiu mėnuliu ant skydo. Jis reikalauja pripažinti, kad jo dama gražesnė už Dulsinėją. Jei Don Kichotas pralaimės, turės padėti ginklus ir metus gyventi savo kaime. Per susidūrimą Don Kichotas su žirgu nuverčiamas ant žemės. Gulėdamas su ietimi prie veido, jis vis tiek kartoja, kad Dulsinėja yra gražiausia moteris pasaulyje, ir prašo geriau jį nužudyti. Nugalėtojas pasitenkina pažadu grįžti namo. Paaiškėja, kad tai tas pats kaimynas bakalauras, kuris nori parvesti Don Kichotą namo ir išgydyti.
Nuliūdęs Don Kichotas su Sanču grįžta namo. Pakeliui jis sugalvoja, kad pažado metus jie galėtų gyventi laukuose kaip piemenys. Kaime jį netrukus apima karštinė. Šešias dienas jis guli lovoje, jį lanko draugai, o Sančas nesitraukia nuo jo. Ilgai pamiegojęs, Don Kichotas pabunda atgavęs sveiką protą. Jis atsižada riterių romanų, vadina juos apgaule ir vėl vadina save tikruoju vardu. Padaręs testamentą, jis palieka turtą dukterėčiai ir prašo nereikalauti iš Sančo pinigų, kurie liko pas jį. Sančas verkdamas maldauja nemirti, bet Don Kichotas ramiai miršta savo lovoje. Pasakotojas baigia sakydamas, kad daugiau nuotykių nebus ir kitos knygos apie Don Kichotą yra netikros.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Don Kichotas nepripažįsta klaidos, kai vėjo malūno sparnas numeta jį ant žemės?
Don Kichotas tvirtina, kad lygumoje stovi baisūs milžinai, nors Sančas aiškina, kad tai tik malūnai, o rankos yra sparnai. Kai vėjas pasuka sparną ir ietis sulūžta, riteris sako, kad tas pats burtininkas, kuris pavogė jo knygas, pavertė milžinus malūnais, norėdamas atimti iš jo pergalės šlovę. Knygas iš tiesų sudegino kunigas ir barzdaskutys, o kambarį užmūrijo. Kai tikrovė nesutampa su vaizduote, Don Kichotas visada kaltina burtininkus, todėl jo pasaulis lieka nesugriautas.
2. Ką parodo Sančo Pansos valdymas hercogo jam duotoje saloje?
Hercogas paskiria Sančą salos valdytoju, nors ta sala iš tikrųjų yra vienas didesnių hercogo miestelių, o jo gyventojai dalyvauja pokšte. Vis dėlto paprastas valstietis išmintingai išsprendžia painias bylas ir nustebina visus sveiku protu. Septintą naktį surengiamas netikras priešų puolimas, ir Sančas apstumdomas. Auštant jis apkabina savo asilą, atsisako valdžios ir grįžta pas Don Kichotą, nes supranta, kad valdžia ne jam. Juokinga situacija parodo, kad išmintis nepriklauso nuo luomo.
Rašiniui: ValdžiaŽmogaus vertė
3. Kodėl romano pabaiga, kai Don Kichotas atgauna sveiką protą, yra liūdna?
Grįžęs namo po pralaimėjimo, Don Kichotas suserga karštine, o ilgai pamiegojęs pabunda sveiko proto. Jis atsižada riterių romanų, vadina juos apgaule ir vėl vadina save tikruoju vardu. Testamente jis palieka turtą dukterėčiai ir prašo nereikalauti iš Sančo pinigų, kurie liko pas jį. Sančas verkdamas maldauja nemirti, bet Don Kichotas ramiai miršta, o kartu su juo baigiasi ir svajonė, kuria jis gyveno. Skaitytojas iš jo juokėsi, bet kartu jį gerbė, todėl tokia pabaiga liūdina.
Rašiniui: Žmogaus vertė
4. Kodėl hercogo ir hercogienės pilyje juokas pamažu virsta gailesčiu?
Rašiniui: Žmogaus vertėValdžia
5. Ką parodo Don Kichoto elgesys, kai Barselonos pakrantėje jis nuverčiamas ant žemės?
Rašiniui: MeilėŽmogaus vertė
6. Kas yra Dulsinėja, Don Kichoto širdies dama?
7. Kaip kunigas ir barzdaskutys paaiškina Don Kichotui, kur dingo jo knygos?
8. Ką Don Kichotas pažada Sančui Pansai, kad šis taptų jo ginklanešiu?
9. Ką Don Kichotas palaiko dviem susitinkančiomis kariuomenėmis?
10. Ką Don Kichotas užsideda kaip stebuklingą riterio šalmą?
11. Kas pasirodo esąs veidrodžiais papuoštas ir vėliau Baltojo Mėnulio riteris?
12. Kodėl Don Kichotas pakeičia kelią ir joja į Barseloną, o ne į Saragosą?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Kas lemia žmogaus vertę?
Tema: Žmogaus vertė
Kaip valdžia keičia žmogų?
Tema: Valdžia
Kodėl apie skaudžius dalykus kartais kalbama su ironija?
Tema: Ironija
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.