Balio Sruogos atsiminimai apie Štuthofo koncentracijos lagerį, kuriame jis kartu su kitais suimtais lietuvių inteligentais kalėjo 1943–1945 m. Apie badą ir žudynes pasakojama ramiai, karčia ironija, dažnai lagerio valdžios žodžiais. Knyga rodo, kaip sistema žmones paverčia budeliais ir aukomis, bet ir kaip kaliniai vis dėlto išsaugo žmogiškumą.
Atnaujinta
Iki kada nori perskaityti?
25 psl. per vakarą
175 psl. per savaitę · 17 vakarų · baigsi lapkričio 20 d.
Ironija ir groteskas: kodėl apie baisiausius dalykus pasakojama juokaujant?
Žmogus nežmoniškomis sąlygomis: kas padeda išlikti?
Pasakotojas ir autorius: kiek jie sutampa?
Prieš skaitant ▾
Šioje knygoje Balys Sruoga pasakoja apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje pats kalėjo 1943-1945 metais. Joje daug smurto, bado ir mirties, o pasakojama su karčia ironija, todėl kai kurios vietos gali sukrėsti. Jei skaityti pasidaro sunku, padaryk pertrauką arba pasikalbėk apie tai su mokytoju ar artimu žmogumi.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
Atsiminimų knyga apie Štuthofo koncentracijos lagerį, kuriame autorius kalėjo 1943–1945 m.
2.
Pagrindinės priemonės yra ironija ir groteskas: baisūs dalykai pasakojami ramiai, kartais juokingai.
3.
Pasakotojas kalba lagerio valdžios žodžiais, ir jų melas bei žiaurumas išryškėja patys.
4.
Esminė mintis: blogis prasideda, kai žmogus nebelaikomas žmogumi.
5.
Kur kalbama apie artimuosius, duoną, solidarumą, ironija dingsta: tonas tampa rimtas ir šiltas.
Rašiniui
5▾
Kodėl apie skaudžius dalykus kartais kalbama su ironija?Epizodas Atvežtiems lietuviams vienas kalinys giria lagerį ir tuoj pat perspėja negerti užkrėsto vandens, rodo rūkstantį kaminą.Tekste, 25 psl. →Tai rodo Ironija leidžia baisią tiesą pasakyti ramiai: tik taip pasakotojas gali išlikti žmogumi ir liudyti.
„tikras pajūrio kurortas“
Kontekstas Sruoga knygą rašė 1945 m., grįžęs iš Štuthofo; ji išleista tik 1957 m., po jo mirties.
Kaip valdžia keičia žmogų?Epizodas Sanitaras Gervinskis, buvęs boksininkas, aiškina pasakotojui, kodėl kaliniai muša vieni kitus.Tekste, 114 psl. →Tai rodo Esesininkų sukurta tvarka pačias aukas paverčia budeliais: blogis lageryje yra ne vieno žmogaus, o sistemos darbas.
„Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas.“
Kontekstas Susiek su P. Levi knyga „Ar tai žmogus“: ir ten lageris rodomas kaip sistema, kuri naikina žmogų žmoguje.
Kas lemia žmogaus vertę?Epizodas Per Velykas kalinys lenkas nuo Gdansko padovanoja lietuviams vieną kiaušinį, ir vyriausias jį padalija kiekvienam po gabalėlį.Tekste, 125 psl. →Tai rodo Dalijimasis paskutiniu grąžina badaujantiems žmogaus orumą: vertę lemia ne tai, kiek turi, o tai, ar dalijiesi.
„apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų“
Kontekstas Susiek su D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“: ir ten tremtyje žmogų išgelbsti kitų gerumas.
Ką literatūra padeda suprasti apie istoriją?Epizodas Per 1944 m. Kalėdas lagerio viršininkas Majeris liepia šalia lemputėmis papuoštos eglės pastatyti kartuves ir viešai pakarti du kalinius.Tekste, 153 psl. →Tai rodo Knyga liudija, kaip žudoma, kai žmogus nebelaikomas žmogumi: šventės ir mirties gretinimas atskleidžia lagerio absurdą.
„Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo.“
Kontekstas 1943 m. naciai Sruogą su kitais Lietuvos inteligentais įkalino Štuthofe; knyga yra liudytojo pasakojimas.
Ar dorumas visada atsiperka?Epizodas Juvelyras Zengeris sutinka būti lagerio seniūnu tik su sąlyga, kad nebus budelis, ir muštynės kieme liaujasi. Po trijų savaičių paskiriamas antrasis, padūkęs seniūnas.Tekste, 175 psl. →Tai rodo Doras žmogus lageryje gali trumpam pagerinti tvarką, bet sistema jį greitai apeina: dorumas čia neatsiperka, bet lieka svarbus.
„juo joks kalinys negalėjo nusiskųsti“
Kontekstas Palygink su J. Savickio novele „Ad astra“: ir ten gerumas neatlyginamas.
Epocha
3▾
1943 m. pavasaris: jaunimas neina į SS, okupacinė valdžia keršija lietuvių inteligentijaiTekste →
Štuthofas yra lageris prie jūros, 45 km į rytus nuo Gdansko, įkurtas 1939 m. rudenįTekste →
1945 m. sausio 25 d. kaliniai išvaromi pėsčiomis; kovą Raudonoji armija pasiekia pasakotojąTekste →
Autorius
3▾
Balys Sruoga (1896–1947): poetas, dramaturgas, Vilniaus universiteto profesorius
1943 m. kovo 16 d. naktį suimtas Vilniuje; su kitais inteligentais išvežtas kaip įkaitasTekste →
Kilęs nuo Biržų, kaip ir pasakotojo bičiulis Jonas, „bambizas nuo Biržų“Tekste →
Kūrinys
5▾
Atsiminimai, pasakojami pirmuoju asmeniu; pasakotojas yra pats autorius, kalinys profesoriusTekste →
61 trumpas skyrius ironiškais pavadinimais, nuo suėmimo iki išlaisvinimo
Eiga: lagerio istorija, suėmimas, gyvenimas lageryje, evakuacijos žygis, laisvė patvoryje
Parašyta 1945 m.; sovietmečiu spausdinti draudė, išleista tik 1957 m., po autoriaus mirties
Pavadinimas yra vietos vardas: Dievų miške apsigyveno „piliečiai, panašūs į velnius“Tekste →
1943 metų pradžioje vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje paskelbė jaunimo mobilizaciją į SS dalinius, bet jaunimas į ją beveik neatsiliepė. Valdžia atkeršijo lietuvių inteligentijai: dalis jos buvo suimta ir išvežta kaip įkaitai. Suimtieji pateko į Štuthofo koncentracijos lagerį prie jūros, į rytus nuo Gdansko. Lageris įkurtas 1939 metų rudenį lenkams naikinti, vėliau jame kalėjo daugelio tautų žmonės, 1944 metais atvežta tūkstančiai žydų. 1945 metų sausio 25 dieną kaliniai išvaryti pėsčiomis žiemos keliais.
Autorius ir kūrinys
Balys Sruoga (1896–1947) buvo poetas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas. Studijavo Peterburge, Maskvoje ir Miunchene, kur 1924 metais apgynė daktaro disertaciją, dėstė Vytauto Didžiojo, vėliau Vilniaus universitete. 1943 metų kovą suimtas ir išvežtas į Štuthofą, į Lietuvą grįžo 1945 metais ir tais pačiais metais parašė „Dievų mišką“. Tai atsiminimai, pasakojami pirmuoju asmeniu: pasakotojas yra pats autorius, kalinys profesorius. Knyga turi 61 trumpą skyrių, nuo suėmimo iki išlaisvinimo.
Pasakojimo būdas
Apie badą, mušimą ir žudynes pasakotojas kalba ramiai, dažnai juokaudamas, ir mielai kartoja lagerio valdžios žodžius. Ligoninė vadinama ligonių statyba, nužudytieji knygose pažymimi raidėmis. Ironija ir groteskas leidžia baisius dalykus pasakyti be riksmo, o valdžios melas ir žiaurumas išryškėja patys. Kur kalbama apie artimuosius, duoną, draugų pagalbą ir žmogaus orumą, juokas dingsta ir tonas tampa rimtas.
Kaip knyga sutikta
Sruoga mirė 1947 metų spalį Vilniuje ir knygos išleistos nesulaukė. Sovietmečiu ją spausdinti buvo uždrausta, pirmą kartą ji išėjo tik 1957 metais. 2005 metais režisierius Algimantas Puipa pagal ją sukūrė vaidybinį filmą „Dievų miškas“.
Egzaminui
Kūrinys privalomas IV gimnazijos klasėje ir bendrajame, ir išplėstiniame kurse. Rašiniams jis tinka kalbant apie žmogaus vertę ir orumą, laisvę nelaisvėje, valdžią ir prievartą, istoriją ir atmintį. Verta įsidėmėti, kaip lagerio tvarka kalinius paverčia vienas kito budeliais, ir priešingus pavyzdžius: Velykų kiaušinio dalijimą, tėvo ir sūnaus iš Gardino bei norvegų policininkų atsisakymą paklusti. Knygą galima sieti su Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).
1.
I–II. Dievų miškas ir barakinė kultūra1–10 psl.
Pasakotojas pradeda nuo vietos. Prie jūros, į rytus nuo Gdansko, plyti pelkėtas pušynas, kurį žmonės nuo seno vadina Dievų mišku; padavimai jį sieja su lietuviškų dievų palikuonimis. 1939 metų rudenį čia atvyksta SS vyrai ir keli šimtai pasmerktų lenkų, ir prasideda koncentracijos lagerio statyba. Vieta parinkta todėl, kad iš jos beveik neįmanoma pabėgti: aplink jūra, įlanka ir Vyslos šakos. Antrame skyriuje pasakotojas apžvelgia Hitlerio Vokietijos lagerių sistemą ir ironiškai pastebi, kad baroko šalis nusirito iki barako. Štuthofe galima rasti visų režimo kategorijų bruožų. SS vyrai be kalinių pagalbos lagerio tvarkyti negali, todėl kasdienę valdžią perima kaliniai prižiūrėtojai. Skyrius baigiamas vaizdu, kaip SS vyrai užima pragarą, o senuosius velnius uždaro į karcerį.
2.
III–V. Suėmimas, kelionė ir pirmoji naktis11–23 psl.
1943 metų vasarį ir kovą Lietuvos jaunimas neina į SS, ir okupacinė valdžia grasina atsiskaityti su inteligentija. Kovo 16 dieną, beveik vidurnaktį, į pasakotojo namus Vilniuje ateina du gestapininkai ir jį išsiveda. Gestapo rūsyje jis pamato daugiau suimtų Vilniaus inteligentų, o Vilniaus gestapo viršininkas jam pareiškia, kad poetai gali būti dar pavojingesni. Apie trisdešimt suimtųjų išvežami į Kauną, paskui į Tilžę. Ten su jais elgiamasi mandagiai, todėl vyrai mano, kad bus tiesiog ištremti į Vokietiją. Tik profesorius Jurgutis iš kalėjimo prižiūrėtojo sužino, kad juos veža į koncentracijos lagerį, bet niekam neišdrįsta pasakyti. Gdanske gestapininkai kalinius buožėmis grūda į sunkvežimius. Vidurnaktį atvykusius pasitinka lazdos, o pirmąją naktį barake prižiūrėtojas patamsyje muša gulinčius.
3.
VI–X. Naujokai tampa katorgininkais24–56 psl.
Rytą naujokai sužino, kad pateko į Štuthofo koncentracijos lagerį. Senas kalinys juos ramina, kad dabar čia tikras pajūrio kurortas, ir tuoj pat perspėja negerti vandens bei parodo rūkstantį krematoriumo kaminą. Politiniame skyriuje kiekvienas gauna numerį ir raudoną trikampį, o tarnautojas aiškina, kad politiniai kaliniai saugomi nuo visuomenės pasipiktinimo. Pasakotojas aprašo šio skyriaus žmones: mandagų, bet beveik nieko neveikiantį Malštetą, žiaurų kalinį Šreiderį, prie kurio stalo visada guli rimbas, ir Kenigą, per dvejus metus nė vieno kalinio nė nestumtelėjusį. Pirtyje iš atvykusiųjų atima viską, juos nuskuta, pravaro pro šaltą dušą ir išduoda skarmalus bei klumpes. Paskui beveik tris valandas jie stovi kovo skersvėjyje, o vėliau kieme mokomi marširuoti, sustingti ir nusiimti kepures. Bloko raštvedys Toni Fabro pataria jiems pamiršti inteligento gyvenimą.
4.
XI–XV. Pirmosios lagerio dienos57–85 psl.
Perpildytame barake lazda kliūva kiekvienam, kuris atsiduria arčiau mušeikos, miegama ant šono vienas prie kito, o pavogus švarką kliūva tam, kuriam pavogė. Iš to pasakotojas išveda lagerio dėsnį, kad kaltas visada nuskriaustasis. Inteligentams liepiama nešti mirusiuosius, ir vienas tariamas lavonas pakeliui atsidūsta ir atmerkia akis. Ligoninės anketoje svarbiausias klausimas pasirodo esąs apie auksinius dantis. Darbų skirstytojas nusprendžia, kad poetas ir dramaturgas nieko nemoka, todėl jam tinka tik sunkiausias darbas. Pasakotojas pirmą kartą mato klipatas, visiškai išsekusius kalinius, ir supranta, kad po mėnesio kito gali tapti toks pat. Pirmąjį sekmadienį už vaikų kankinimą teistas Zauteris varo lietuvius risčia stumti smėlio vagonėlių ir kartoja šūkį apie saldų darbą.
5.
XVI–XVII. Vacekas Kozlovskis ir lenkų draugai86–100 psl.
Po dviejų savaičių pasakotojas iš 96 kilogramų sveria 67, kiti vaikšto praskeltomis galvomis ir žaizdotomis kojomis. Lietuviai perkeliami į šeštąjį bloką. Jo viršininkas Vacekas Kozlovskis garsėja kaip mušeika, o raštvedys yra ramus juvelyras Hansas Zengeris. Kozlovskis išmoksta iš pasakotojo biržėnų dainelę apie ranką, kurios smūgis nužudo, ir ją dainuoja. Esesininkai prieš lietuvių atvykimą paleidžia gandą, kad juos galima mušti nebaudžiamai, ir netrukus stipriausias iš lietuvių guli gatvėje praskelta galva. Tačiau kiti kaliniai jį sutvarsto, o užpuolikus apdaužo. Julius Švarcbartas lagerio viršininko padėjėjui atsako, kad lenkai ir lietuviai jau per daug pešėsi praeityje. Tarp lenkų lietuviai randa ištikimiausių draugų, o pasakotoją jie išgelbsti nuo bado mirties.
6.
XVIII–XXII. Ligoninė, Velykos ir klipatų komanda101–136 psl.
Po trijų savaičių pasakotojas patenka raštininku į kalinių ligoninę, kurią lageryje vadina ligonių statyba. Lagerio gydytojas Heidelis niekada nesikeikia, bet ramia sąžine nužudytųjų mirties pranešimuose rašo nusilpimą ar plaučių uždegimą. Veitas pasakotoją pasitinka keiksmais, kad lietuviai pagrobė Vilnių, ir susirgęs jis iš raštinės tampa ligoniu. Sanitaras Gervinskis, buvęs boksininkas, aiškina, kad kaliniai muša vieni kitus, nes tokią sistemą sukūrė esesininkai, ir pasakotojas savęs klausia, ko vertos jo knygos. Pasveikęs jis vėl tampo rąstus miško komandoje. Per 1943 metų Velykas kalinys nuo Gdansko padovanoja lietuviams kiaušinį, ir vyriausias iš jų padalija jį visiems. Kai kojos nebepaneša, pasakotojas patenka į klipatų dirbtuvę, kur iš skudurų audžiami diržai. Netrukus jis su trimis lietuviais perkeliamas į švarų bloką ir pradeda dirbti kalinių raštinėje.
7.
XXIII. Garbės katorgininkai137–142 psl.
Po kelių savaičių gydytojas Heidelis apžiūri lietuvius inteligentus ir neranda nė vieno sveiko. Juos apgyvendina atskirame kambaryje, o bloko viršininkas Cimermanas garsėja tuo, kad nebepastovinčių kalinių galvas trenkia į sieną. Netrukus lagerio viršininkas praneša gavęs raštą lietuvius laikyti garbės katorgininkais. Jie gauna naujus drabužius, švarias lovas, gali nekirpti plaukų ir kas savaitę rašyti laiškus, o kolega medicinos profesorius turi rūpintis, kad niekas daugiau nemirtų. Pasakotojas supranta, kad jų gyvybę atpirko anksčiau mirę draugai. Vyrai tiki greitu paleidimu, nors seni kaliniai įspėja esesininkais nepasitikėti. Paklausti, kokio darbo Vokietijoje norėtų, visi atsako norintys grįžti į Tėvynę, ir po trijų savaičių lagerio viršininkas liepia greito paleidimo nesitikėti.
8.
XXIV–XXVI. Lagerio valdžia143–160 psl.
Toliau pasakotojas, dirbdamas raštinėje, piešia lagerio vadų portretus. Komendantas Hopė, Dachau lagerio komendanto žentas, labiausiai rūpinasi savo didybe ir gyvena prabangioje viloje, o lagerio iždas grobiamas meistriškai. Kalinių lagerio viršininkas bavaras Traugotas Majeris girtas skaldo kaliniams antausius. Per 1944 metų Kalėdas jis liepia šalia elektros lemputėmis papuoštos eglės viešai pakarti du kalinius. Rudenį apie trisdešimt lenkų, vedamų į mirtį, puola bėgti, sargyba juos iššaudo, o sužeistuosius pribaigia pats Majeris ir pagalbininkams padovanoja alaus bačką. Pasakotojas tai aiškina tuo, kad Majeris kalinių iš tiesų nelaikė žmonėmis. Raporto vadovas Arno Chemnicas, buvęs viešbučio durininkas, yra niūrus, nekalbus banditas ir nekenčia inteligentų.
9.
XXVII–XXX. Kalinių savivalda ir seniūnai161–189 psl.
Blokus valdo patys kaliniai: blokavas ir šreiberis gali eiliniam kaliniui padaryti ką nori, o skundėjas visada lieka kaltas. Lagerio seniūnas turi parūpinti esesininkams dovanų, todėl vagia ir jiems, ir sau. Du seniūnai, Arno Lėmanas ir Fricas Zelionkė, daugiau nei pusmetį grumiasi dėl valdžios, kol Lėmanas išsiunčiamas į SS mokyklą, iš kurios keliaujama į frontą. Kai į Buchenvaldą išvežamas ir banko plėšikas Zelionkė, seniūnu paskiriamas Hansas Zengeris. Jis sutinka tik su sąlyga, kad nebus budelis, ir kieme liaujasi muštynės. Po trijų savaičių Chemnicas paskiria antrąjį seniūną Toni Fabro, o kai Zelionkė grįžta, Zengerio daiktuose randamas auksinis žiedas ir jis išsiunčiamas į Hopehilio plytinę. Lagerio pabaigoje kaliniai Zelionkę suplėšo. Raštinėje pasakotoją globoja lenkai Augustas Zagorskis ir Bruno Renkaiskis.
10.
XXXI–XXXVI. Kalinių margumynas190–233 psl.
Kaliniai skirstomi pagal trikampių spalvas. Tarp politinių yra ir buvęs artimas Hitlerio bendradarbis Fejus, ir žmonių, niekada nesidomėjusių politika. Biblijos tyrinėtojai su violetiniais trikampiais nepripažįsta kunigų ir vyskupų, atsisako eiti į kariuomenę, o viena jų, ponia Belenke, savo riksmu išvaro Majerį iš jo paties kabineto. Aprašomi dvasininkai, asocialūs ir kitos grupės, daugiau nei dvidešimties tautų žmonės. 1944 metų kovą į Mathauzeną išsiunčiami du tūkstančiai kalinių, visi latviai. Raštinės viršininkas Bublicas aiškina, kad kaliniai turi pjautis tarpusavyje, nes kitaip jų nesuvaldysi. Už mūro sienos įrengiamas ypatingasis lageris paslaptingiems vokiečiams, o po pasikėsinimo į Hitlerį atvežamas net buvęs Gdansko senatas. Su esesininku Klavanu pasakotojas kalbasi apie teises ir pastebi, kad jeigu jas sulygintų su šuns teisėmis, jau būtų didelis laimėjimas.
11.
XXXVII–XLI. Bausmės, badas ir laiškai234–270 psl.
Raštinėje pasakotojas turi pildyti smulkių nusikaltimų knygą, bet joje vis atsiduria jau mirusieji, kol Majeris knygą atsiima ir ji nebepildoma. Sunkiausiu nusikaltimu laikomas laiškas į laisvę apie tai, kas dedasi lageryje. Kalinių žudymas paprastai lieka nenubaustas, tik kartą pakariamas vokietis Pabstas, nužudęs lenką. Meilė tarp vyrų ir moterų draudžiama, bet laiškai keliauja per tarpininkus. Oficialiai skiriamo maisto ir taip per maža, o pakeliui jo dalį pavagia sandėlininkai, esesininkai ir kalinių aristokratija. Išbadėjusiam pasakotojui duona vaidenasi auksinėje karietoje. Laiškų cenzorius Pliacas skaičiuoja eilutes ir draudžia minėti velnią. Siuntiniai padeda išgyventi amatininkams, o knygų žmonės lieka niekam nereikalingi. Sargybinių kuopas karas beveik aplenkia: per penkerius metus žūva vienas kareivis.
12.
XLII–XLVII. Bėgliai, norvegai ir moterys271–305 psl.
Iš lagerio pabėgti beveik neįmanoma, o kol bėglio ieškoma, visas lageris stovi išrikiuotas. Pasiseka dviem anglams, kurie iš darbo Gdansko uoste išplaukia į Švediją. Tėvas ir sūnus iš Gardino atsisako nusiimti kepurę prieš esesininkus ir dirbti karui, nepalūžta bunkeryje, ir net šunys jų neliečia. 1944 metų kovą į atskirą lagerį atvežami 265 norvegų policininkai. Jie ramiai atmeta visus raginimus, net komendanto ultimatumą užsivilkti SS uniformą ir saugoti lagerį, nes yra prisiekę savo karaliui. Vasarą atvykę vermachto kariai trumpam sukelia viltį, ir feldfebelis Bergeris sudrausmina žydes mušantį blokavą. Kantinė tampa prekybos ir meilės laiškų tarpininke. Moterų padėtis lageryje geresnė nei vyrų, tačiau rusių karo lakūnes valdžia be jokio teismo nužudo.
13.
XLVIII–LI. Giltinės malūnas ir žydų likimas306–334 psl.
Per penkerius metus lageris vis dar nebaigtas, krematoriumas ir dujų kamera įrengti menkose, netinkamose patalpose. Pasakotojas mąsto, kaip žvėriška aplinka žmogų padaro savo dalimi: norėdamas išlikti, jis atima iš kito paskutinį kąsnį. 1944 metų gruodį ir 1945 metų sausį kasdien miršta šimtai, lavonai deginami ir duobėse, o artimiesiems už pinigus siunčiami pelenai iš bendros krūvos. Senos žydės, vežamos nužudyti, šaukia, kad jos irgi žmonės. 1944 metų pavasarį atvežami Lietuvos žydai iš Šiaulių ir Kauno getų. Iš jų atimamas visas turtas, ir lageris bent du mėnesius gyvena aukso karštlige. Iš Lietuvos žydžių atimami vaikai, vėliau atgabenamos Vengrijos žydės. Išsekusios moterys suvaromos į trisdešimtąjį baraką ir paliekamos mirti iš bado.
14.
LII–LIII. Lagerio pabaiga ir išvarymas335–348 psl.
1944 metų pabaigoje esesininkų pasitikėjimas krinta, drausmė byra. Dar 1944 metų vasarą gydytojas Heidelis leido pasakotojui tris kartus važiuoti į Gdansko akių kliniką. Palydovai esesininkai vedžioja jį po smukles, o vieno jų uošvė pavaišina ir slapta klausia, ar jos žentas neskriaudžia kalinių. Lageryje sklinda gandai, kad kalinius sudegins ar iššaudys, o lietuviai pasidaro rogutes daiktams. 1945 metų sausio 24 dieną paskelbiama, kad rytą ketvirtą valandą bus išeinama. Lagerį palieka aštuonios kolonos, lieka tik žydai ir sunkūs ligoniai. Pasakotojo kolonoje apie 1600 vyrų, daugelis ligonių be kojinių, medinėmis klumpėmis. Persikėlus per Vyslą, prasideda žygis pusnimis. Kolonos vadas Bratkė varo kalinius be poilsio, palydovai šaudo nebegalinčius eiti, o lietuvis esesininkas Šešelga nuo Kybartų tamsoje prakalbina pasakotoją lietuviškai.
15.
LIV–LVII. Per Kašubiją iki Ganso349–381 psl.
Žukovo kaime kaliniai sugrūdami į šaltą daržinę, kur vieni kitiems pjausto maišus ir vagia. Pasakotojas su draugu už užmokestį gauna vietą bulvių rūsyje pas kriminalistų vadą Francą. Bratkė nebegalinčius eiti šaudo, o pabėgusius nurašo kaip nušautus. Lietuviai suneša Bratkei dešrų ir cigarečių, ir jis leidžia jiems eiti ir nakvoti atskirai. Kai pasakotojas sukniumba sniege ir jį spardo palydovas Marholcas, bičiulis Jonas jį pakelia ir paslepia minioje. Pakeliui lenkės neša kaliniams sriubos, o pas vokiečius sunku išprašyti net puoduko kavos, ir už jį reikia brangiai mokėti. Sergantis pasakotojas su draugu Vytautu važiuoja vežimu, lydimas plepaus feldfebelio Miulerio. Esesininkams pritrūkus tabokos, jie ima lenktis lietuviams, kurie dar turi rūkalų. Kolona pasiekia apšepusį Ganso lageriuką prie pelkės; iš 1600 vyrų likę gal pusė.
16.
LVIII–LXI. Ganso lageriukas ir laisvė patvoryje382–412 psl.
Ganse duodama tik puslitris vandeningos sriubos per dieną, ir žmonės miršta. Ganso lageriuke lietuviams padeda Šešelga ir lietuvis darbininkas nuo Kretingos, kurio žmona iš nukniauktų miltų kepa ragaišį. Susitarę su latviais esesininkais, kaliniai naktį eina kasti dvarininko bulvių. Miršta latvių profesorius Konstantinas Čakstė, pats išpranašavęs savo mirtį. Kovo 10 dieną pasirodo tankai, ir Bratkė skubiai išveda visus, kurie dar paeina. Pasakotoją, nebegalintį eiti, draugai tempia įsikibę jam į pažastis. Godentovo dvaro kieme kolona nakvoja ant sniego, lyjant. Rytą pasakotojas nebeatsikelia, Bratkė palieka jį patvoryje, atsisveikinti pribėga tik Jonas, o Šešelga atneša vandens. Prie jo prišliaužia danas Paul Nielsen ir jaunas latvis, prieina vokietis Griunvaldas; jų jau keturi, kaip pirmąją naktį gestapo rūsyje. Žandarams pasitraukus, į kiemą įvažiuoja Raudonosios armijos tankai.