Ironija

Zbignievas su legatu parengė skundą Europai prieš Vytautą, o Andriui paaiškina: „Lotyniškai jis nesupranta...“ Jogailai vyskupas pristato Švitrigailos laišką apie norą tapti vienuoliu ir atsakymą, kurį pats rašo, o karalius lakštą varto „nemokėdamas skaityti“. Ką Zbignievas iš tikrųjų parašė rašte, kurį paduoda antspauduoti, tekstas tiesiai nepasako. Tačiau remarka sako, kad Jogaila „supratęs ironiją“: jis klausia, kodėl taip greitai išdžiūvo rašalas ir koks vienuolis bus vedęs brolis. Vėliau jis pats prisipažins: „Laiške ne tai parašo, ką man skaito“.

Kad šis kaip vagis naktį nukniaukė karūną, skirtą Vytautui.. Sieščencas sako, kad čia „rūmai kunigaikščio“, ir priduria: „Gal ir karaliaus šiandie būt jau buvę, / Jei, dvasiškas tėveli, tu karūną / Nebūtum kaip vagis nukniaukęs naktį...“ Poznanės vyskupas yra Ciolekas, o Švitrigailą iš kalėjimo paleido Zaremba karaliaus vardu.

Ponams svarbiausia karūnos garbė: Mikalojus sako, kad karalienę „turime išteisint“, dar neišklausęs įrodymų. Kambarinių parodymai gauti, kaip užsimena Zbignievas, po rykščių, o Ciolekas tai vadina padrąsinimu. Zbignievas bylą aiškina kaip Vytauto planą „Lietuvą nuo Lenkijos atplėšt“, taigi svarsto politiką. Galiausiai jis siūlo priesaiką bažnyčioje, o Strašas paklausia: „Kaip gali jos prisiekti, jei nematė?“ Sruoga ironiškai rodo teismą, kuriame tiesos niekas neieško.

Iš pradžių jis atrodo išsiblaškęs: skundžiasi kelione, kalba apie potvynį ir Sigismundo žadėtus triušius. Tačiau pusę triušių jis skiria Krokuvos vyskupui, „Kad jis už mano nuodėmes maldautų“, ir remarka sako, kad Zbignievas „Jogailos ironijos įžeistas“. Karalius primena ponams, kad juos „Užauginau ant savo rankų“, o dabar jie rengiasi „senelio tėvo teist“. Kai Zbignievas skubina pradėti bylą, Jogaila atsako: „Arba seniai aš jau pradėjau, vaike.“ Po naivumo kauke slepiasi pašaipa.

Atleistų jai ir paliktų jos vaiką viešpatauti Lenkų valstybėje.. Jogaila sako: „Aš tuomet atleisčiau / Jos kaltę ir jos vaiką sužvejotą / Palikčiau viešpataut valstybėj Lenkų / Ant jūsų padrikų galvų!“ Tarnovskis pasibaisi, kad karalius paliktų jiems „sūnų negarbingą“. Tai vienas iš nedaugelio kartų, kai Jogaila kalba tiesiai, ir jo atsakymas skamba kaip pašaipa ponams.

Remarka iš anksto sako, kad vyskupas pasiruošęs didelei kalbai, bet replikos jam „baisiai trukdo“. Kai jis iškilmingai primena Jadvygos auką ir uniją, Mikalojus sušunka „Karalius – užkurys!“, o Sieščencas šaiposi: „Kiti prekiauja šunimis, o mes – / Parduot mokėjom savo karalaitę...“ Vyskupo grasinimus Sieščencas palydi žodžiais „Še tau ir prakeikimas... kaip bažnyčioj!“ ir „Šeškų litanija!“ Aukštas stilius ir šiurkščios replikos skamba pakaitomis, todėl kalba virsta parodija.

Pavadinimas ironiškas: nacių mirties stovykla, kurioje žmonės miršta iš bado ir žudomi dujomis, pavadinta poilsio vieta prie jūros. J. Grinius rašo, kad pavadinimas parodijuoja nacių naikinimo stovyklą, J. Blekaitis jį vadina sarkastišku. Sruoga pjesę parašė pagal savo Štuthofo patirtį, o stovykla buvo prie pat Baltijos jūros. Tą patį pavadinimą turi ir atsiminimų knygos „Dievų miškas“ šeštasis skyrius. Ironija leidžia kalbėti apie tai, ką sunku pasakyti tiesiai.

Pasakotojas kalba lagerio veterano balsu ir žmoniškesnę tvarką vadina nuosmukiu. Pasakotojas su apsimestiniu pasipiktinimu vardija, kad naujokai keturias savaites nedirba, o gydytojai kaliniai sprendžia, ar žmogus „lageringas“. Laisvėje tokie dalykai būtų savaime suprantami, bet lagerio veterano akimis tai išsigimimas. Kalbėdamas kitų balsu, pasakotojas parodo, kaip žiaurumas tampa norma, o jo mažėjimas atrodo kaip nuosmukis.

Kad senųjų dievų miške vietoj dievų apsigyveno į velnius panašūs žmonės. Pasakotojas pirma idiliškai aprašo mišką ir primena, kad čia gyvenę lietuviškųjų dievų palikuonys. Tada trumpu sakiniu viską apverčia: dievai negrįžo, apsigyveno „piliečiai, panašūs į velnius“. Pavadinimas nuo pat pradžių yra ironiškas: šventa vieta tampa pragaru, ir tai sukuria visos knygos toną.

Pasakotojas vaidina nieko nepastebėjusį knygų žmogų: verčia pjesę, rašo studiją apie Florencijos renesansą, laikraščių neskaito, jokia politika nesiverčia. Pamatęs suimtus pažįstamus, jis juokauja: „muilo iš manęs nebevirs“. Gestapininko grasinimais jis netiki. Viršininkas atvirai sako, kad jiems užtenka šypsenos ar ironiškos pastabos ir kad lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Taigi valdžios akimis ironija yra nusikaltimas, o pasakotojui ji tampa gynybos būdu. Taip galima paaiškinti ir visos knygos toną.

Naujokai mušami lazdomis, iš jų reikalaujama aukso ir laikrodžių, per juos vaikštoma kojomis. Pasakotojas visa tai pasakoja tarsi komišką sceną: prižiūrėtojo balsas primena slibiną iš vokiškos operos, smūgiai skamba „pliumpt“, mušimas vadinamas lygiomis teisėmis. Juokas skausmo neslepia, priešingai, jį paryškina: skaitytojas mato absurdą ir kartu supranta, kaip žmonės žeminami. Tai ir pasakotojo savigyna: iš smurto pasijuokęs, jis nepasiduoda baimei.

Pirtyje iš jų atima daiktus, drabužius ir plaukus. Paskui liepia prisisiūti numerius ir moko maršo, štilštando ir kepurių nusiėmimo. Kiekvienas žingsnis atima dalį žmogaus tapatybės ir orumo. Posakis „pilnateisiai lagerio piliečiai“ yra ironiškas: jie neturi jokių teisių, o jų pilietybę sudaro tik dryžiai ir numeris. Toni Fabro patarimas „likviduoti praeitį“ parodo, ko siekia sistema: kad inteligentas nustotų būti savimi.

Pradžioje pasakotojas juokauja: Jonas bara „numirėlį“, kad šis dūsauja, o numeriai ant kūnų primena siuntinius. Tačiau kai pusgyviai bando šliaužti, tonas pasikeičia. Atsiranda mažybiniai žodžiai (motulė, tėviškėlė) ir pagarba žmogui, kuris lyg „dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly“. Pastaba apie knygas, kuriose rašyta apie artimo meilę, karti: „Neverta jos skaityti!“ Humanizmo žodžiai lageryje nieko neapsaugo. Jaučiamas ir bejėgiškumas: pasakotojui nejauku ir šalia tokių „numirėlių“ būti, ir nuo jų atsitraukti, bet padėti jis negali, o galiausiai jį su Jonu nuo ten nuvaro lazda.

Lageryje vertinami amatininkai: kurpiai, siuvėjai, kalviai. Jie gauna darbą pastogėje ir gali išgyventi. Teisininkai, kunigai, profesoriai, literatai laikomi niekam tikusiais, jie tinka tik „Sunkiausiam darbui – ir krematoriumo kaminui.“ Pasakotojo pasiūlymas aprašyti lagerį laikraštyje skirstytoją įsiutina, bet skaitytojas žino, kad būtent tai autorius ir padarė: parašė šią knygą. Taip žodis, kuris lageryje buvo bevertis, tampa svarbiausiu liudijimu.

Tai ironiškas priedainis: šūkis skamba mušant, o pats darbas naikina žmones. Zauteris šį šūkį kartoja „kaip gramofonas“, mušdamas vėzdu, šypsodamasis ir patenkintas. Darbas su vagonetėmis alinantis ir žalojantis: po jo žmonės grįžta kruvinomis kojomis, ir aišku, iš kur atsiranda klipatų komanda. Skyriaus pabaigoje pasakotojas ironiškai pripažįsta, kad „didžią tiesą skelbė“ Zauteris. Šūkis tampa viso lagerio melo simboliu.

Majeris pats mėgsta šaudyti kalinius į pakaušį, per Kalėdas liepia pastatyti kartuves šalia žiburiuojančios eglės, o po pabėgusių lenkų sušaudymo padėjėjams dovanoja alaus bačką, ir šie iškelia „razbaininkų balių“. Paskui jis ramiai aiškina kaliniams, kad lageryje „nieko blogo jum neatsitiksią“. Pasakotojas ironiškai sako, kad „reikia jam atleisti“, nes Majeris buvo „šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės“. Tai esminio blogio įvardijimas, o ne tikras atleidimas: kai žmogus nebelaikomas žmogumi, bet koks žiaurumas atrodo normalus. Šis sakinys yra geras argumentas kalbant apie nužmoginimą.

Blokavai ir šreiberiai visada skiriami iš pačių kalinių. Jie gali atimti siuntinius, skirti sunkiausius darbus, mušti ir net užmušti, o skųstis beprasmiška, nes „kaltas visuomet buvo tasai, kuris skundžias“. Žodis konstitucija čia ironiškas: valstybės kalba aprašoma tvarka, kurioje teisė apversta. Iš šios sistemos naudos turi ir SS vyrai: kai Chemnicas nori įsiteikti komendantui, seniūnas iš pavogtos medžiagos ir kalinių brangenybių parūpina dovaną, net pakinkytą vežimą. Taip lageris atrodo kaip iškreipta valstybė, kurioje valdžia remiasi prievarta ir vagyste.

Pasakėčia galios kovą supaprastina iki gyvulių peštynių: garsus ir stiprus bulius, kaip Lėmanas, pralaimi klastingam avinui, kaip Zelionkė. Taip seniūnų intrigos ir diplomatijos gudrybės nuvainikuojamos ir tampa juokingos. Lėmano biografija pateikiama švelninančiais žodžiais („beveik netyčia“, „tik trupučiuką“), tarsi jį gintų advokatas, bet būtent dėl to jo nusikaltimai atrodo dar akivaizdesni. Ironija čia atima iš budelių bet kokią didybę.

Politinių kalinių kategorija apima ir tikrus pasipriešinimo dalyvius, ir žmones, kurie privačiame laiške parašė nedraugišką sakinį, muzikavo be leidimo ar tiesiog stovėjo stotyje. Tokie „nusikaltėliai“ lageryje mirdavo („tai tau ir muzika!“). Kūdikiui duodamas raudonas trikampis, nes jis „dar ne vagis, ne biblijos tyrinėtojas“, ir biurokratinė logika virsta visišku absurdu. Taip pasakotojas parodo, kad teisės nebeliko, o etiketė svarbesnė už žmogų.

Pasakotojas su humoru rodo jų plepumą, tuščią puikybę ir veidmainiavimą: Mėnkė mato save Jehovos ministru pirmininku, o per susirinkimus blynais nesidalijama. Tačiau ponios Belenke scena kitokia: ji atsisako pasirašyti atsižadėjimą, šaukia viršininkui, kad budeliai patys atsidurs lageryje, ir Majeris išbėga iš savo kabineto. Galima skaityti, kad pasakotojas gerbia jų tvirtumą, net jei nepritaria jų tikėjimui. Tokie žmonės rodo, kad vidinė laisvė įmanoma ir nelaisvėje.

Klavanas vadina save „kitos kultūros“ žmogumi ir piktinasi mušimu, bet pats gavo dvarelį, kurio savininkas lenkas buvo numarintas lageryje, ir tiki, kad „Kieno jėga, to ir teisė“. Pasakotojas klausia, ką jis sakytų, jei Zelionkė su gauja išmestų jį iš dvaro, o Klavanas tik pasipiktina, kad garbingas karas lyginamas su plėšikavimu. Kai Klavanas sako, kad ir jis esąs kalinys, pasakotojas primena, kad šuo neprivalo daryti „Mützen ab“ ir gali vaikščioti šaligatviu, o kalinys ne. Šis palyginimas tiksliai parodo, kad lageryje žmogus vertinamas mažiau nei gyvūnas.

Pasakotojas apsimeta nerangiu raštininku: pagal jo sąrašus beveik visi „nusikaltėliai“ pasirodo esą mirę, guli ligoninėje arba seniai nebevalgo lagerio pietų, todėl nebėra ko bausti. Majeris knygos nebegrąžina, ir ji nebėra rašoma. Apsimestinis naivumas čia sąmoningai gelbsti kalinius. Panašiai elgiasi ir raštinės kalinys, kuris vietoj spekulianto plaka kėdę, o plakamajam liepia garsiai rėkti. Tokie maži gestai rodo, kad net be ginklų galima priešintis sistemai sąmoju ir solidarumu.

Nes čia dingsta pasakotojo ironija: badas ją pralaužia, ir duona tampa šventa. Apie kančias pasakotojas dažniausiai kalba juokaudamas, bet čia jis rašo: „sukniubau patvory ir žliumbiu“. Jis supranta tėvo pamoką, kad pakeltą nukritusią duoną reikia pabučiuoti, o sapnuose duona jam pravažiuoja auksine karieta. Ironija dingsta, nes badas stipresnis už bet kokią kaukę. Ši vieta rodo, kad humoras knygoje yra gynyba, o ne abejingumas.

Pliacas skaičiuoja eilutes, draudžia minėti velnius ir dievus, reikalauja rašyti tik tiek, kad kalinys sveikas ir patenkintas. Pasakotojas formaliai paklūsta, bet taip, kad paklusnumas tampa pašaipa: siūlo atspausdinti paruoštus laiškus, tvorą aprašo kaip sidabrinę, cukrumi apibarstytą, o vėliau rašo: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas...“ Cenzorius jaučia pašaipą ir laiškus plėšo, bet pasakotojas tik pažodžiui vykdo jo reikalavimus. Taip atskleidžiamas melas, kurį valdžia verčia kartoti. Tai tas pats būdas, kuriuo parašyta visa knyga.

Kad ir prekyba tapo išnaudojimu: pelnas ėjo SS, o kantininkai lobo kitų sąskaita. Visas kantinės pelnas eina SS, kainos didesnės nei rinkoje, o pirkti gali tik nedaugelis vadinamųjų pasižymėjusių kalinių. Kantininkai kerpa kuponų kiek nori, už skundą smogia, o rūkalų parduoda tik tiems, kurie jiems pataikauja ar neša dovanų. Skyrius baigiasi ironišku šūksniu, kad galima gyventi „turint savo galvą ir svetimų prekių“. Taip parodoma, kad pinigai ir prekyba lageryje tik sustiprina hierarchiją ir leidžia vieniems gyventi kitų sąskaita.

Pasakotojas kalba administracijos žodžiais: krematoriumas „per menkas“, lavonai „galėjo eilės ir palaukti“, dujas įleisti „labai nepatogu būdavo“, „labai keblu buvo“. Tai ironija, o ne abejingumas: taip parodoma, kad lagerio valdžia į žudymą žiūrėjo kaip į techninę problemą. Skaitytojas pats pajunta skirtumą tarp ramaus tono ir baisios tikrovės, todėl įspūdis stipresnis už bet kokį aprašymą. Tame pačiame skyriuje sandėliai su išvogta medžiaga „švariai sudegė“: sistema buvo ir žudanti, ir korumpuota.

Kad budeliai kaliniuose nemato žmonių, o santūri ironija tai pasmerkia. Senos žydės, vežamos nužudyti, šaukia, kad jos irgi žmonės, bet pasakotojas sako, kad esesininkai „buvo kitokios šiuo reikalu nuomonės“ ir šis klyksmas „nė karto jų neįtikino“. Šalia jis mini, kad taip nužudytieji knygose žymimi eufemizmu „ypatingas apipavidalinimas“. Mandagi, beveik diplomatinė frazė čia veikia kaip kaltinimas: blogis prasideda tada, kai žmogus nebelaikomas žmogumi. Tą patį anksčiau pasakė sakinys apie Majerį, kuris buvo „šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės“.

Trisdešimtasis barakas aprašomas be juoko: į jį suvaromos išsekusios moterys, kurioms niekas nei gydymo, nei maisto neduoda, ir jos miršta viena šalia kitos. Kai kalinys gydytojas drąsiai parodo baraką komisijai, niekas nepasikeičia, o pasakotojas karčiai rašo, kad barakas atliko dujų kameros darbą „saviveiklos keliu“: eufemizmas atskleidžia sistemos cinizmą. Verkianti jauna esesininkė, negalinti padėti išvežamoms moterims, rodo, kad net sistemos tarnai kartais mato žmones. Pasakotojas jos gailisi, ir tai dar vienas jo žmoniškumo ženklas.

Kaliniai išvaromi žiemą, daugelis klumpėmis ant basų kojų, beveik be maisto, o nebegalinčius eiti palydovai nušauna. Pasakotojas juokauja atsisveikindamas („Sudieu, sudieu, Dievų miškeli!“), aprašydamas kalinius, šaukiančius „Heil Hitler!“ pėsčiomis bėgantiems vokiečiams, ir nešikus, kurie už maistą neša jo maišus. Humoras čia yra būdas išlaikyti save ir parodyti apsivertusius vaidmenis. Tačiau apie šaudymą pakelėje jis kalba trumpai ir sausai („pykšt“), nes to paversti juoku neįmanoma.

Miuleris kiekvienam sutiktam kartoja, kad jo vedami kaliniai „nevagia ir žmonių nepiauna“, nemoka kalbėti telefonu ir vis tvirtina, kad jis „senas kareivis“ ir kad „visa bus tvarkoj“. Kartojimas ir absurdiškos situacijos daro jį komedijos personažu. Kaliniai pradeda jam prieštarauti, keikti jį, atsigula policijos koridoriuje, o vėliau patys ima vežimus „rekvizuoti“, ir Miuleris klauso. Taip parodoma, kad griūvančio Reicho tvarka tampa juokinga, nors kaliniai vis dar nelaisvi: be Miulerio juos galėtų pagauti ir pakarti kaip bėglius.

Kad sistema tampa absurdiška: vokiečius gaudo į folksšturmą, o kalinį paleidžia. Tą pačią dieną partijos pareigūnai tempia į folksšturmą visus sutiktus uniformuotus vokiečius, o kalinį, neturintį jokių dokumentų, paleidžia: hitleriškai iškelia ranką, paukštelėja užkulniais ir atsiprašo. Pasakotojas stebisi: „kurgi girdėti tokie dalykai?!“ Frontui artėjant, galia garuoja, o jos taisyklės tampa juokingos. Panašiai Chemnico dėžutėje vietoj brangenybių randami tik skudurai ir plytgaliai: sistema suyra iš vidaus.

Žlugimas rodomas per groteską: tuščias kaimas su sutrikusiais gyvuliais, budelis Marholcas, jojantis ant kuino, kalinių pašaipos („tikras fiureris“, „Heil Hitler!“), kareiviai, kurie neišduoda bėglių. Bratkė, kuris dar neseniai šaudė pavargėlius, skundžiasi kaliniams, kad nežino, kas su jo šeima, tarsi jie patys dvejus metus nebūtų ilgėjęsi savųjų. Pasakotojas daro išvadą, kad Bratkė nelaikė kalinių jaučiančiais žmonėmis: tai ta pati nužmoginimo mintis, kurią knyga atskleidžia nuo pradžios. Skyriuje yra ir draugų pagalba bei vyšnių vizija, rodanti, kaip arti mirties atsidūrė pasakotojas.

Panelės perlai visada buvo dirbtiniai, o jos sielvartas buvo vaidinimas.. Sąskaita tėra devyni litai penkiasdešimt centų. Valdininkas iš pradžių mano, kad sąskaitos sukeistos, bet Bambušnikas patvirtina, kad panelė „ir dabar, ir pirma buvo pirkusi dirbtinius perlus“. „Šeimos palaima“ ir „brangus atminimas“ buvo paties jaunuolio mintys, o panelė leido jam jomis tikėti. Galima manyti, kad ir jos kuklus atsisakymas priimti dovaną, ir liūdesys dėl auskaro buvo vaidmuo.

Pradžioje Žiogas yra „iš miesto – ponas“: jam kūrenama seklyčia, išimamas bliūdas, kurį paprastai gauna tik kunigas ar gydytojas. Kai jis neištveria kūlimo dulkių, šeimininkas pavadina jį valkata. O kai jis nebegali „paskolinti“ pinigų, Viksvienė pažiūri į jį lyg naujomis akimis, seklyčia užrakinama, bliūdas atimamas, ir jis prausiasi bendrame lovyje. Pagarba čia matuojama pinigais ir fizinio darbo nauda. Ironiška, kad bliūdas vėl išimamas tik tada, kai laukiama gydytojo.

Smilga gyveno ramiai: dirbo, skaitė šventą knygą, džiaugėsi paprastu žmonos kvietimu valgyti bulbienės. Pinigai sukelia nerimą, jo gyslomis tarsi ima tekėti „nuodėminga siera“, bet kryptį duoda ponia: su ja Smilga nusprendžia būti „ponas ir Viešpatis“. Svarbu, kad „raudonas mefistofelis“ jam šnabžda dar prieš radinį. Galima skaityti taip: pinigai tik atrakina seniai slypėjusį norą būti kitu žmogumi.

Kai pinigai baigiasi, ponia išvadina Smilgą niekšu, o kai jis bando sukelti jai „sceną“, išvaro iš namų. Žmona, pati sunkiai dirbdama, jo nepriima ir vadina valkata. Smilga klausia „Kur link dabar?“ ir grįžta ten, kur viskas prasidėjo, tik jau be darbo ir namų. Riebūs žvirbliai, panašūs į pralobusius karo pirklius, be atodairos gnaibo duoną iš jo rankos: galima skaityti kaip ženklą, kad juo lengvai naudojasi kiti. Užburtos jachtos lieka tik vaizdu jūroje, į kurį jis gali žiūrėti, bet kuriame jam vietos nėra.

Skęsdamas Dalba žadėjo: „nieko negailėčiau tam žmogui“, kuris jį išgelbės, bet gelbėtoju tapo šuo, ir pažadas lieka neištesėtas. Jo atgaila tėra trijų dienų pasninkas, o tai, kad jis taps geresniu žmogumi, jam atrodo taip pat aišku kaip planas atstatyti ūkį ir užtverti kelią. Grįždamas jis jaučia, kad „lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas“, ir baigia darbą ramiai, tarsi tvarkytų ūkį. Savickis parodo, kad įprotis ir savimeilė stipresni už dėkingumą, o tikras atsivertimas neįvyksta.

Už durų Kazimieras išrėžia, kad žmona žadėjo nunuodyti šeimininką ir pasisavinti ūkį. Eimutis stovi „visai šaltas“, o ginčo balsai jam skamba lyg svetimų žmonių komedija. Ugnį jis uždega „kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką“, nes „reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų“, ir nori, kad vėjas sunaikintų sodybą ir padėtų išdildyti praeitį. Poelgį galima skaityti ir kaip kerštą, ir kaip atsižadėjimą: už užsklęstų durų lieka žmonės, o tekstas taip ir nepasako, kas jiems nutiko. Pabaiga ironiškai rami: Alžyre Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją.

Iki sąskaitos jį visą dieną kankino žodis „kaina?“, ir jis jau galvojo kreiptis net į ministrą. Sąskaita viską apverčia: panelės perlai buvo dirbtiniai, vadinasi, ir jos sielvartas dėl auskaro, matyt, buvo vaidinimas. Juokas yra ir palengvėjimas, ir juokas iš savęs, nes mėnesienos romantika pasirodė spektaklis. Jis nedaro scenos, vaišina draugus, nors pinigų neturi, ir paslapties nepasako. Paskutinį sakinį „Jis nevedė“ galima skaityti kaip išmoktą pamoką arba kaip nusivylimą meile apskritai.

Ironiškai: jis laiko save pasaulio žmogumi, bet labiausiai rūpinasi įvaizdžiu.. Grauža fantazuoja, kad be pirmųjų patriotų būtų tapęs rusu „Vania“, užsienyje mėgsta vadintis „inžinierium“, nes tai geriau skamba, o Berlyną laiko šviesiausiu ir patraukliausiu miestu pasaulyje. Laikraštį jis nusviedžia į dulkes, o apie miestelį sako, kad pakliuvo į „duobę“. Pasakotojas jo nesmerkia, bet nuolat šypsosi, leisdamas skaitytojui matyti daugiau, nei mato pats Grauža.

Iki pat pabaigos Grauža atrodė kaip laisvas nuotykių ieškotojas, o ši žinia apverčia visą novelę: pavadinime minimi jo nuotykiai yra neištikimybė žmonai ir dviem vaikučiams, kuriuos, anot pasakotojo, jis mylėjo. Račienės pamoka tinka ir jo paties namams. Jis nusprendžia „pasitaisyti“, bet į provinciją negrįžta ir važiuoja į Berlyną, kur ketina išspręsti klausimą „Kas toliau?“ Ironija ta, kad pasitaisymas atidedamas, ir jis vėl bėga ten, kur visada bėgdavo.

Nepatikimas: jis kartoja, koks rimtas ir tvarkingas, bet elgiasi visai kitaip.. Pasakojama pirmuoju asmeniu. Pasakotojas pabrėžia: „Esu vedęs“, „Aš esu pastovus ir nefrivoliškas“, kartoja savo pareigas, bet vietoj vaistinės seka svetimą ponią ir gėrisi jos kojomis. Skaitytojas mato daugiau, nei jis pats pripažįsta, ir iš šio atotrūkio kyla visas novelės humoras.

Visą kelionę pasakotojas ieškojo nuotykio svetimoje moteryje ir jautėsi kaip detektyvas, ieškantis pelenės, o rado savo žmoną, kurios naujų batukų Kaune, anot jos pačios, jis nė nepastebėtų. Pabaiga ironiška, bet švelni: žmona žaidžia su juo ir sąmoningai išstato batukus priešais jo numerį. Atrodo, kad ji jį pažįsta geriau nei jis pats save. Paskutinis sakinys, kad vyriausybė liko patenkinta jo „kongreso darbais“, skamba kaip pašaipa.

Dalba šventadienį eina į bažnyčią ir pakeliui ketina nužudyti šunį, nors žmona perspėja, kad šventą dieną to daryti negalima. Skęsdamas jis išvysta bažnyčią, „šviesių angelų pilną“, bet zakristijonui sumeluoja, o pamokslas jį tik lengvai paliečia, lyg šiltas vėjelis per pokaitį. Vakare jis pasilenkia pabučiuoti kunigui ranką ir kalba apie politiką šviesioje, jaukioje seklyčioje. Tikėjimas čia yra įprotis ir apeiga, nekeičianti sąžinės, todėl lotyniškas pavadinimas „Ad astra“, reiškiantis kelią į žvaigždes, skamba ironiškai.