Novelės

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).

1. 1.

   „Vagis“1–3 psl.

   Ūkininkui iš kūtės pavagiamas arklys. Kaimynai vagį sugauna ir parveža, o gryčioje pririša prie spyrio. Kol visi išsiskirsto, vaikas stovi prie sumušto žmogaus, ir šis jam primena bažnyčios altoriuje nukryžiuotą Kristų. Šeimininkas veidmainiškai pasiūlo vagiui kiaulienos, šis atkerta grasindamas, ir tėvas jį vėl muša. Vaikas, iš palovio matęs šią sceną, nutaria vagį išlaisvinti. Ilgai atrišinėdamas virves, jis tik paklausia, ar vagis nemuš tėvo. Išlaisvintas vagis prie durų apkabina vaiką atsisveikindamas, o vaikui pirmą kartą sukyla gailestis kitam. Pasakotojas sako, kad tą dieną vaikas buvo priimtas tarp žmonių. Vakare jis išgirsta, kad vagį vėl sugavo ir vilko per sniegą. Novelė rodo, kad žmogumi tampama užjaučiant, net nusikaltėlį.

2. 2.

   „Sachara“4–7 psl.

   Mykolas išvažiuoja mokytis į miestą. Dvarelio seklyčioje su juo atsisveikina vaikai, o dešimtmetė Stasė vos neverkia. Pakeliui į stotį vaikas prisimena naktį, kai seklyčioje gulėjo miręs dėdė, o jis su išsigandusia Stase kalbėjo poterius ir užmigo susiglaudę. Mieste, jau įstojęs į gimnaziją, jis mokosi geografijos ir kartoja, kas yra Sachara, bet dykumą įsivaizduoja savaip ir svajoja apie garvežį ar laivą. Jis girdi, kaip priemenėje du tarnai šiurkščiai kalba apie moteris. Paskui į butą įsiveržia girta kaimynų tarnaitė, ir berniukas, skolingas savo namų tarnaitei, iš vyriškumo išgeria su jomis degtinės. Išvaręs moteris, berniukas su dėžute, kurioje laiškai ir sudžiūvusi rožė, išeina į miestą ir svajoja apie Stasę. Novelėje susiduria vaiko svajonės ir šiurkštus suaugusiųjų pasaulis, o klausimas, kas yra meilė, lieka be atsakymo.

3. 3.

   „Užburtos jachtos“8–19 psl.

   Kajetonas Smilga pajūrio sanatorijoje dulkina kilimus, turi padorią žmoną, dvi dukteris ir svajoja apie nuosavą namą. Tvarkydamas mirusios senės daiktus, jis sofoje randa pinigų maišą ir, užuot atidavęs kontorai, juos paslepia. Sanatorijoje jis susipažįsta su ponia, kurią vadina artiste, palydi ją į miestą, užmoka už pietus ir lieka su ja, vardu Marcelė. Smilga nebegrįžta pas šeimą, persirengia, mokosi valso. Kai pinigai baigiasi, ponia jį išvadina niekšu, o kai jis, pamatęs ją su kitu vyru, bando kelti sceną, išvaro iš namų. Žmona tuo metu dirba viešųjų tualetų prižiūrėtoja, dukterys pardavinėja gėles. Smilgos prašymo atleisti ji nepriima ir išvadina jį valkata. Pabaigoje Smilga sėdi sanatorijos restorane, šeria nutukusius žvirblius ir žiūri į jachtas. Novelė apie gundymą ir pavėluotą atgailą.

4. 4.

   „Ad astra“20–26 psl.

   Ūkininkas Dalba sekmadienio rytą nusprendžia pertvarkyti gyvenimą ir pradeda nuo seno šuns, kurį nori nužudyti. Žmona įspėja nieko nedaryti gyvuliui šventą dieną. Eidamas į bažnyčią upės ledu, Dalba šunį įstumia į eketę, bet čia pat pats paslysta ir įkrenta. Skęsdamas jis meldžiasi ir žada atsilyginti gelbėtojui, o šuo įsikimba į jo rankovę ir padeda išsikapstyti. Sukrėstas Dalba nusprendžia tapti geresniu žmogumi ir tris dienas pasninkauti. Zakristijonui jis sumeluoja, kodėl sušlapo, išklauso pamokslą, nusiperka tabokinę. Grįždamas sutemus jis vėl pamato eketę ir šunį, pagriebia jį ir šįkart nuskandina. Namie jį laukia kunigas, ir Dalba su juo mielai kalbasi apie politiką. Novelė ironiškai rodo, kad pažadas pasitaisyti ir tikėjimas Dalbai tėra įprotis.

5. 5.

   „Fleita“27–34 psl.

   Fleitistui Žiogui, aštuoniolika metų grojusiam teatro orkestre, gydytojai pasako, kad toliau pūsdamas fleitą jis nebegyvens. Su mėnesio alga kišenėje miestietis išvyksta į kaimą pas gimines Viksvas. Kelyje jis lygina gamtą su operetės dekoracijomis ir per laukus eina grodamas gavotą. Iš pradžių jį priima kaip poną: duoda seklyčią ir porcelianinį bliūdą praustis. Kai paaiškėja, kad pinigų jis neturi, o kuliant javus dirbti nepajėgia, Viksva jį išvadina valkata, seklyčia užrakinama, bliūdas atimamas. Kaimo kapela, kurioje jis bando groti, tik darko muziką. Viena naktį ant krosnies Žiogas ima groti viską, ką moka, ir jam atrodo, kad atranda naujų temų, o šeimininkai jį aprėkia. Rytą jis nebeatsikelia ir miršta prispaudęs fleitą prie krūtinės. Novelė apie menininką tarp žmonių, kuriems menas nereikalingas.

6. 6.

   „Kova“35–43 psl.

   Ūkininko sūnus skundžiasi, kad jo motina per graži. Miestelyje jis susitinka mėsininko sūnų, kuris po tiltu gaudo buožgalvius. Išgirdęs, kad to vaiko tėvas nemuša, o vakare dar ir apkloja, ūkininko sūnus iš pavydo jį parverčia. Vaikas norėtų, kad jo tėvas būtų rūpestingas ūkininkas kaip kiti, bet tėvas silpnas ir geria. Vakare traktieriuje „Laisvė“ faktorius nugirdo tėvą, o jaunas mokesčių inspekcijos valdininkas, ką tik paveldėjęs žemės, gundo motiną važiuoti į dvarą. Karčemos linksmybės aprašomos kaip marionečių menuetas. Įėjęs vaikas pašaukia motiną namo, bet ponai ją vis tiek išsiveža. Vaikas bando sustabdyti vežimą, ratas jį parbloškia, ir jis lieka gulėti kieme, kol tėvas knarkia karčemoje. Vaiko kova už šeimą pralaimėta.

7. 7.

   „Velnio šeinė katarinka“, 1–3 dalys44–68 psl.

   Petras Eimutis, iš Amerikos grįžęs pasiturintis senas kavalierius, gyvena ūkelyje prie Kauno su bernu Kazimieru. Mieste prie tuopos jis pamato elgetaujančią sergančią kaimo merginą ir nieko jai neduoda, bet nuo tos dienos negali jos pamiršti. Naktį miške ginčydamasis pats su savimi jis nusprendžia ją vesti. Kitą dieną Eimutis apgina merginą nuo kareivių, bet ji iš jo juokiasi ir jį išplūsta. Po kelių susitikimų jis prisipažįsta ir pasiperša. Mergina pirma grasina šauktis policijos, paskui nueina su juo pas gydytoją ir pas kunigą. Kunigas iš pradžių atsisako tuokti ir primena, ką pasakys žmonės, bet galiausiai nusileidžia. Šiose dalyse daug Kauno gatvių vaizdų: krautuvininkė Merkelienė, elgetos prie Katedros, kunigai, prekiaujantys rąstais.

8. 8.

   „Velnio šeinė katarinka“, 4–5 dalys68–82 psl.

   Eimučiai gyvena ūkyje, o žmonės nuo jų nusisuka. Žmona per šienapjūtę juokauja su Kazimieru ir nežino, prie kurio vyro jai labiau dera. Eimutis džiaugiasi ūkiu, bet jo gyvenimas jam pačiam atrodo kaip scena, kuriai, jo žodžiais, dar trūksta Nelaimės. Į ūkį ateina žmonos dėdė su dėdiene, ir dėdienė jai perduoda dvaro ponaičio žodžius. Netrukus žmona pasako norinti į Paryžių, nes taip sakęs ponaitis, ir Eimutis ją nuveža. Ten ji prašo nuvesti į Veneros rūmus, ir abu patenka į viešnamį, kuriame dvi senos nuogos moterys ruošiasi parodyti, kaip myli viena kitą. Žmona išbėga apimta siaubo. Grįžę namo, prie židinio jie nutaria laikytis vienas kito, nors kaip ir anksčiau beveik nieko vienas apie kitą nežino.

9. 9.

   „Velnio šeinė katarinka“, 6 dalis82–89 psl.

   Rudenį žmona naktį užeina į jaują, kur Kazimieras džiovina linus. Ji jo nekenčia, bet dūmuose ir kaitroje lieka klausytis jo pasakojimų apie moteris jaujoje. Eimutis, išėjęs pažiūrėti, ar bernas neuždusęs, randa žmoną miegančią Kazimiero glėbyje. Jis užsklendžia jaujos duris. Už jų žmona ir bernas kaltina vienas kitą, Kazimieras sako, kad ji žadėjusi nunuodyti šeimininką ir pasisavinti ūkį, o ji šaukia, kad kaltas Eimutis. Visiškai ramus Eimutis padega šiaudus ir trokšta, kad vėjas sudegintų visą sodybą, o pats su valiza išeina į Kauno stotį. Traukinyje jis net nusijuokia, prisiminęs berną, ir pakartoja už jaujos durų išgirstą keiksmą, kuris tapo novelės pavadinimu. Ilgai keliavęs, Eimutis apsigyvena Alžyre ir rašo Lietuvos teisės istoriją. Pabaiga palieka atvirą, kas atsitiko užrakintiems.

10. 10.

    „Mėnesiena“90–95 psl.

    Jaunas Užsienio reikalų ministerijos protokolo valdininkas restorane įsimyli dvarininko dukterį. Vidurnaktį jis pasiskolina šefo automobilį, ir abu važinėja mėnesienos nušviestomis Kauno apylinkėmis. Panelė pasakoja, kad liko viena ir neteko nusavinto dvaro, o jis jau galvoja apie bendrą ateitį. Staiga ji sušunka pametusi auskarą su dideliu perlu, ir valdininkas mano, kad tai brangus šeimos atminimas. Perlo nerasta, ir valdininkas pažada nupirkti tokį pat. Naktį jis negali užmigti, skaičiuodamas, kur gauti tiek pinigų. Apie vidurdienį į įstaigą atkeliauja auksakalio Bambušniko sąskaita už devynis litus penkiasdešimt centų. Pirklys patvirtina, kad panelė ir anksčiau pirkdavo tik dirbtinius perlus. Valdininkas garsiai nusijuokia, pakviečia kolegas vakarienės ir daugiau su panele nebesusitinka. Trumpa pabaiga sako, kad jis nevedė.

11. 11.

    „Jono Graužos nuotykiai“96–113 psl.

    Miškininkas Jonas Grauža, valdininkas, mėgstantis Berlyną ir moteris, grįžta iš Vokietijos ir įstringa nuobodžiame Pietų Lietuvos pasienio miestelyje, nes traukinys į Kauną išėjęs. Jis kalbina gražią kioskininkę, bet ji ištekėjusi ir turi keturis vaikus. Netikėtai aikštėje jis sutinka Račienę, Kauno kavinės savininkę, kuri čia atidariusi naują kavinę ir pakviečia jį vakare į namus. Ten ji prisipažįsta, kad nuo studentų baliaus metų jį mylėjo ir laukė, bet matė, kaip jis keičia moteris, todėl nusprendė jį pamiršti. Grauža sako ją mylįs, bet jau vėlu. Ateina Račienės pusseserė ir vyras, ir vakaras virsta linksmu vaidinimu, kuriame Grauža jaučiasi kvailai. Paskutinis sakinys apverčia viską: Grauža yra vedęs, provincijoje jo laukia žmona ir du vaikai, o jis išvyksta į Berlyną.

12. 12.

    „Raudoni batukai“114–129 psl.

    Pasakotojas, gerokai per keturiasdešimt metų turintis departamento vicedirektorius Alfredas, pats save vadina rimtu ir pastoviu, tačiau žmonai išvykus į užsienį pavasario sekmadienį Kaune seka svetimą ponią. Ministerija jį siunčia į socialinės globos konferenciją Lozanoje. Ten jis žvalgosi į žurnalistę, kuri pasirodo esanti poetė, ir į japonę iš kongreso. Viešbutyje priešais jo duris kažkas išstato raudonus batukus, ir jis kaip detektyvas ieško jų savininkės, įsitikinęs, kad tai japonė. Galiausiai salone jis pamato ponią raudonais batukais, ir tai jo žmona, atvažiavusi iš Leipcigo ir ministerijoje sužinojusi, kur jis yra. Žmona su juo žaidžia ir rodo pirkinius, o jis vis galvoja apie nepažįstamą moterį. Pasakotojas pats save išduoda, nes jo žodžiai apie rimtumą prieštarauja tam, ką jis daro.