Vaižgantas · 1869–1933
Apysaka apie dėdes ir dėdienes, kurie gyvena brolio ūkyje be savo turto ir teisių. Mykoliukas dėl brolio šeimos atsisako mylimos Severjos, o ji išteka už seno tijūno Rapolo, kuris, panaikinus baudžiavą, tampa niekam nereikalingu karšinčiumi. Kūrinys rodo tylų, niekieno nevertinamą žmogų, kuriame slypi didelė meilė ir dvasios gelmė.
Atnaujinta
77 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 16 d.
Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„negali suardyti broliui gyvenimo“Kontekstas Dėdė čia reiškia ne giminę, o padėtį: nevedęs brolis, gyvenantis svetimame ūkyje be savo turto ir teisių.
„nesididžiuodama, nesigirdama“Kontekstas Vaižgantas mėgo ieškoti žmonėse „deimančiukų“, gerumo ir grožio net pilkoje kaimo buityje.
„atminė jam vienatines laimės dienas“Kontekstas Susiek su Žemaitės apsakymu „Sutkai“: ten meilė padeda šeimai ištverti vargą, čia ji tampa vienintele atmintimi.
„Jis ilgėjos darbo, jei ne darbo, tai bent gyvų krutančių žmonių“Kontekstas Baudžiava Rusijos imperijoje panaikinta 1861 m., ir šis lūžis apysakoje sugriauna dvaro tijūno gyvenimą.
Toliau: „Karšinčius - dėdė Rapolas“ ir „Tas vienas nusiraminimas“.
„Mykoliuk šen, Mykoliuk ten.“tijūnas, brolis, visiRasti tekste
„Dėdė - tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.“pasakotojasRasti tekste
„Žodžiai - garas, išsišnypščia ir nebekečia vidaus.“pasakotojasRasti tekste
„Ne jam, ne jam - dėdei...“pasakotojas apie MykoliukąRasti tekste
„Viena poezija tai težino, ir ta - tik nujautimu.“pasakotojasRasti tekste
„Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu.“pasakotojasRasti tekste
„Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.“pasakotojas apie SeverjąRasti tekste
Apysakos pradžia nukelta į baudžiavos laikus, į Saveikių dvarą Aukštaitijoje, kurio darbus dirba Aužbikų, Geišių ir kitų kaimų žmonės. Baudžiava Rusijos imperijoje panaikinta 1861 metais, ir apysakoje šis lūžis sugriauna dvaro tijūno gyvenimą. Veiksmas apima daugiau kaip trisdešimt metų. Dėdė ir dėdienė čia reiškia ne giminę, o socialinę padėtį: nevedęs brolis ar brolio našlė, gyvenantys svetimame ūkyje be savo turto ir teisių.
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) buvo kunigas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, kilęs iš Svėdasų apylinkių Aukštaitijoje. 1922–1929 metais jis dėstė lietuvių literatūrą universitete Kaune. Jis mėgo ieškoti žmonėse „deimančiukų“, gerumo ir grožio, net ir pilkoje kaimo buityje. Svarbiausi jo kūriniai yra „Pragiedruliai“ ir apysakos „Dėdės ir dėdienės“ bei „Nebylys“.
Apysaką sudaro įvadas ir penkios dalys: „Labai seniai: Mykoliukas ir Severiutė“, „Dzidorius Artojas – dėdė Mykolas“, „Laimingoji dėdienė Rapolienė“, „Karšinčius – dėdė Rapolas“ ir „Tas vienas nusiraminimas“. Tarp pirmos ir antros dalies praeina trisdešimt metų. Pasakotojas dažnai nukrypsta, aiškina žodžius ir papročius, lygina su kitais laikais ir kraštais. Daug etnografinių aprašymų: trobos, klėtys, krembliai, šokiai, karčema.
Kūrinys tinka rašiniams apie žmogaus vertę, meilę ir pasiaukojimą, darbą, socialinę nelygybę, tikėjimą ir gamtą. Svarbiausia pastebėti, kad tylūs, niekieno nevertinami žmonės turi didelį vidinį pasaulį: Mykoliukas visą gyvenimą gyvena viena meilės akimirka, o Severja kovoja už savo vietą svetimuose namuose. Galima sieti su Žemaitės „Marčia“ (kaimo šeimos santykiai), Vaižganto „Nebyliu“ ir Donelaičio „Metais“ (būrų darbas ir vargas).
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).
Pasakotojas aiškina, kokie dėdės ir dėdienės čia bus. Ne turtingi tėvo broliai, kurie atvažiuoja iš atlaidų ir vaišinasi, o kita, liūdna rūšis: nevedęs tėvo brolis ir brolio našlė, gyvenantys svetimoje šeimoje. Anuomet šie žodžiai reiškė ne giminę, o tam tikrą socialinę padėtį šeimoje, ir pasakotojas mano, kad tokių žmonių dabar jau nebėra. Įvadas iš karto nurodo, kad bus kalbama apie žmones, kurių niekas nepastebi.
Saveikių dvaro tijūnas Rapolas Geišė, vadinamas Daisia, nuolat šaukia: „Mykoliuk šen, Mykoliuk ten“. Mykolas Šiukšta jau beveik trisdešimties, stiprus ir darbštus, dirba už du ar tris, niekada neprieštarauja ir tyliai šypsosi savo vidiniam pasauliui. Namie jis yra brolio šeimos dėdė: dirba, supa vaikus, perka jiems riestainius, o pats neturi nei savo lovos, nei turto, tik kailinius ir milinę. Šventadieniais jis nueina į paraistę ir griežia pasidaryta skripkele vis tą pačią melodiją, o paskui jį susirenka visas kaimas pašokti. Šią vasarą jo muzika ima skambėti linksmiau, kai ateina kaimynė Severja Pukštaičia, darbšti, švari mergina ir puiki krembliautoja, nors pats Mykoliukas to nesuvokia. Jie pažįstami nuo mažens, bet dabar tarsi pirmą kartą vienas kitą pamato.
Į paraistę ateina ir beveik penkiasdešimties sulaukęs tijūnas Rapolas Geišė, doras plepys, kuris niekada nevedė ir moterų nepaisė. Dabar jį užvaldo aistra Severjai, nors jis pats supranta, kad mergina jam tiktų į anūkes. Tuo metu Mykoliukas, rymodamas ant vartų, pirmą kartą pamato savo ateitį: jis ne šeimininkas, neturi nieko ir negali vesti, nes brolio šeima be jo darbo nubiedniotų, o vaikai išeitų elgetomis. Kartu jis suvokia, kad be Severjos jam gyvenimas ne gyvenimas, ir griežia taip įnirtingai, kad subėga visas kaimo jaunimas. Severja ateina pirma, sėdasi šalia jo, ir jie ilgai tyli. Žodžių nereikia: jiems tiesiog gera kartu.
Prie jų prisėda Geišė. Jis linksmas, kalbina Severją, o ji pasakoja, kad ankstų rytą eina krembliauti ir net stebi miške žaidžiančias lūšis. Tijūnas jai pašnibžda, kad kitą sekmadienį saulei tekant prie Girstupio šlaito atskleis paslaptį. Nakčiai praėjus su neramiais sapnais, Severja anksti išbėga krembliauti ir lūšynėje sutinka saulės nušviestą Geišę. Iš pradžių ji išsigąsta, paskui leidžia jam save glostyti ir bučiuoti, nei atsakydama, nei priešindamasi, kol staiga ištrūksta ir pabėga namo. Bažnyčioje ji jau negali negalvoti apie Geišę ir jaučiasi tarsi užkerėta. Pasakotojas klausia, kuri meilė tikroji: Mykoliuko dvasių susiliejimas ar Geišės aistra.
Tą pačią dieną Geišė vienas atsineša butelį degtinės ir peršasi. Tėvai iš pradžių išsigąsta, bet tėvas nurimsta, kai tijūnas pasako nereikalaująs kraičio, brolis tyliai džiaugiasi, kad atsilaisvins klėtelė, tik motina nujaučia nelaimę. Severja leidžiasi vedama, tarsi apsvaigusi, ir be žodžių glaudžiasi motinos glėbyje. Mykoliukas nieko nesako, tik nustoja griežti: jis žino, kad neturi ką jai pasiūlyti. Prieš vestuves Severja ateina pas jį, dėkoja už skripkavimą ir prašo pagriežti per vestuves. Mykoliukas iš pradžių atsisako ir vos neapalpsta, o ji, pagailėjusi, ima jį bučiuoti ir glamonėti, atiduodama jam visa, ką jaučia. Jis atsigauna, laimingas, ir pažada pagriežti. Parvažiavus iš bažnyčios, Severja užriša jam žalią šaliką su gėlėmis, o jis griežia vienas iki išnaktų, kol trūksta stygos, ir dingsta.
Praėjus trisdešimčiai metų, vasaros pabaigos rytą pakalnėje girdėti baisus rėksmas: artojas plūsta jaučius. Tai senas Mykolas Šiukšta, vadinamas Dzidoriumi Artoju. Jo keiksmai tik iš pažiūros pikti: botagas su minkšta šikšna, o jaučius jis glosto, šeria ir myli labiau už viską. Jo brolis ir brolienė mirė, ūkis po baudžiavos praturtėjo, bet dėdės vietą jis išlaikė: jam tenka visas arimas, o jo nuomonės niekas neklausia, brolvaikiai iš jo net šaiposi. Jo kertelėje kabo nutrūkusiomis stygomis skripkelė ir Severjos šalikas, kurį jis ryši tik per atlaidus ir eidamas prie Sakramentų. Naktimis jis meldžiasi ir dėkoja Dievui už tą vieną dieną, kai buvo mylimas. Bažnyčioje šis tylus žmogus atrodo išmintingesnis ir oresnis už visus.
Severja Saveikių dvaro kumetyne iš pradžių laiminga: kaimynės giria jos raugintus kremblius, o Rapolas ją lepina ir ja didžiuojasi. Tačiau lygumose jai nuobodu, ir krembliaudama ji vis eina ant šlaito, nuo kurio matyti Aužbikai, nors sau neprisipažįsta, kad ilgisi Mykoliuko. Netrukus ištinka nelaimė: panaikinama baudžiava, ir tijūno niekam nebereikia. Rapolas sensta, nusimena, ir net gimusi dukrytė tik trumpam išblaško rūpesčius. Naujas nuomininkas atleidžia senus tarnus, ir po daugiau kaip trisdešimties metų tarnybos Geišiai su skrynia išvežami į Rapolo gimtinę. Brolio Dovydo žmona Dovydienė jų įsileisti nenori. Tik Rapolui pagrasinus atsidalyti pusę valako, Dovydas užleidžia jiems seną klėtelę.
Praėjo dešimt metų. Velykų rytą dėdė Rapolas veda mažąjį Dovydų sūnų Adomuką kiaušiniauti po kaimą ir moko jį mandagumo. Rapolas yra karšinčius: jis nieko nedirba, tik pypkiuoja, pasakoja ir dalija patarimus, nors širdimi dalyvauja ir namų, ir viso kaimo reikaluose. Dovydienė jį nuolat graužia kaip veltėdį. Severja dirba už du, kad jie nebūtų laikomi išlaikytiniais, ir aršiai gina vyrą, nors širdyje yra ramiausia avelė. Jų vienintelė dukrytė mirė, o Dovydienė prikaišioja Severjai, kad ši, teturėjusi vieną vaiką, išsaugojo sveikatą. Pasakotojas aiškina, kad Severjai Rapolas yra brangi relikvija: jis buvo galingas, kol jų neišmetė iš dvaro, ir kartu su juo dingo jos pačios laimė.
Adomukas prie dėdės prisiriša labiau nei prie motinos, nes Rapolas su juo kalba rimtai, kaip su dideliu. Jie kartu vaikšto po laukus, Rapolas pasakoja apie medžius, kuriems skauda, kai laužomos šakos, ir Adomukas persikelia nakvoti į dėdžių klėtelę. Kai Dovydai išeina į laukus, alkani senis ir vaikas klojime kepasi bulvių, o Rapolas, atšovęs spintą, paima jiems Dovydienės sviesto. Dovydienė suranda pėdsakus, bet nutyli. Vėliau Rapolas užsitepa ant duonos iš spintoje rastos lėkštelės, kurioje buvo sutaisyti nuodai pelėms, ir miršta. Visų sąžinę tarsi stebi šmėkla, kunigas sėdi tylus ir nieko nevalgo, o Dovydienė rauda neverkdama. Vienas Adomukas nuoširdžiai verkia. Severja sustingsta ir paskui karstą eina viena, pėsčia.
Iš kapų Severja savaitei išeina į atlaidus, o grįžusi yra nebe ta. Ji dirba, bet nebe už du ir ne visa jėga, tik už pavalgymą, nes Dovydai jai nieko nemoka, o vyro, kurio vardu ji dirbo, nebėra. Namuose nebėra barnių, o Rapolo vardo niekas nebemini, tarsi jo niekada nebūtų buvę. Severjos būdas regimai genda: ji gula ir keliasi pikta, dažnai nebekalba poterių. Tas lėtumas yra jos tylus kerštas namams, kurie ją laikė tik darbo jėga.
Kaimo žmonės sunkų darbą atsveria šventadieniais: bažnyčia, giesmės ir susitikimai pagal visus papročius. Dėdė Mykolas bažnyčioje ištirpsta bendrame giedojime kaip laimingoje nirvanoje ir jaučiasi vienas krislas Dievo garbei. Severjai bažnyčia nebeteikia ramybės, ir vieną sekmadienį minia ją nuneša į karčemą. Vyrai užjaučia ją, kad Dovydai nieko jai neduoda, ir ji, pirmą kartą išgirdusi užuojautą, verkia ir šiek tiek prisimeluoja. Kaime ima kalbėti, kad Geišienė geria. Ji ima eiti į jaunimo linksmybes, o Dovydams dingsta dešimtinė. Dovydai kasdien aimanuoja dėl dingusių pinigų, bet į ją nė nepažiūri ir nieko jai nepriekaištauja, ir ši tyla Severjai sunkesnė už barnius. Pinigai atsiranda toje pačioje vietoje. Nuo tada Severja tampa tokia pat dėdiene kaip Mykoliukas: kantria, nieko sau nereikalaujančia ir paguodos ieškančia tik Dieve.
Kiekvienoje dalyje rasi visą tekstą su paaiškinimais prie eilučių ir klausimais.
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Kas lemia žmogaus vertę?
Tema: Žmogaus vertė
Ar meilė gali pakeisti žmogų?
Tema: Meilė
Ką darbas reiškia žmogaus gyvenime?
Tema: Darbas
Tekstas: Vikišaltiniai (lt.wikisource.org). Puslapius sunumeravome patys.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.