Balys Sruoga · 1896–1947
Drama apie nacių koncentracijos stovyklą, kurią Balys Sruoga parašė pagal savo Štuthofo patirtį. Stovykla ironiškai pavadinta kurortu, o joje gyvena įvairių tautų kaliniai, tarp jų lietuvių poetas Žaldokas ir vokietis vagis Francas. Pjesėje matyti ir lagerio žiaurumas, ir sovietų valdžios spaudimas: autorius turėjo rašyti pagal socialistinio realizmo reikalavimus.
Atnaujinta
Šio kūrinio puslapių skaičiaus dar nežinome, todėl vakarų plano pasiūlyti negalime. Konspektą ir santrauką rasi žemiau.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
J. Grinius rašo, kad pavadinimas parodijuoja nacių naikinimo stovyklą.
L. Mačianskaitė pagrindiniu veikėju laiko Žaldoką, J. Grinius centriniu veikėju vadina Francą.
Paveikslus jungia keli tie patys veikėjai, tarp jų du lietuviai.
Šios autoriaus mintys išspausdintos 1975 m. Šiaulių spektaklio programoje.
Žaldoką vaidino Pranas Piaulokas. 1985 m. Ragauskaitė pjesę pastatė dar kartą, Lietuvos jaunimo teatre.
J. Grinius jį laiko centriniu ir įdomiausiu veikėju. Pabaigoje Francas viešai pasižada daugiau nevogti.
Pasak J. Griniaus, jo mirtis primena kalinio mirtį, aprašytą „Dievų miško“ skyriuje „Numirėliška dalia“.
1943 m. naciai suėmė Balį Sruogą su grupe lietuvių inteligentų, kai jiems nepavyko suburti lietuviško SS dalinio, ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko, prie pat Baltijos jūros. Joje Sruoga kalėjo iki 1945 m. Grįžęs į Lietuvą jis parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“, o vėliau ir dramą pagal tą pačią stovyklos patirtį. Mirė 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje.
1946 m. spalį rašytojų susirinkime Sruoga turėjo atgailauti dėl „Dievų miško“ ir pažadėjo naujų kūrinių. Laiške Rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui Cvirkai jis pasiūlė parašyti dramą pagal koncentracijos stovyklos patirtį. Kaip rašo tyrėja Neringa Markevičienė, jis tikėjosi, kad priimta pjesė leis jam baigti istorinę dramą „Barbora Radvilaitė“. Rašyti teko pagal socialistinio realizmo reikalavimus, o Cvirka nurodinėjo, kas pjesės mašinraštyje parašyta blogai. VLE nurodo, kad pjesė parašyta 1947 m.
Autoriui gyvam esant pjesė nebuvo išspausdinta. Ji pirmą kartą paskelbta 1957 m. Sruogos „Raštų“ ketvirtajame tome. Pirmą kartą pastatyta tik 1975 m. Šiaulių dramos teatre: režisierė Aurelija Ragauskaitė, dailininkė Dalia Mataitienė, kompozitorius Osvaldas Balakauskas, Žaldoką vaidino Pranas Piaulokas. Šis spektaklis laikomas svarbiu Lietuvos teatro įvykiu. 1985 m. Ragauskaitė pjesę dar kartą pastatė Lietuvos jaunimo teatre.
Literatūrologas Jonas Grinius „Pajūrio kurortą“ vadina realistiškiausia ir sarkastiškiausia Sruogos drama, bet kaip dramą turbūt silpniausia: autorius turėjo taikytis prie socialistinio realizmo, veiksmas beveik nejuda, o stovyklos patirtis buvo per artima. Sruogos mokinys Jurgis Blekaitis pastebėjo, kad partizanės žodžiai prieš tironiją pjesėje tiko bet kokiai tironijai, rudai ar raudonai.
„Pajūrio kurortas“ yra 9 klasės lietuvių dramos sąraše. Pjesę verta skaityti kartu su „Dievų mišku“: ir atsiminimai, ir drama remiasi Sruogos patirtimi Štuthofo stovykloje, o atsiminimų šeštasis skyrius taip pat vadinasi „Pajūrio kurortas“. Rašiniui drama tinka klausimams apie žmogaus vertę, laisvę nelaisvėje, juoką kančioje ir apie tai, kaip valdžia spaudžia kūrėją.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Dramos teksto internete neradome, todėl ši santrauka parašyta pagal tai, ką apie pjesę rašo tyrėjai, ir pagal 1975 m. Šiaulių dramos teatro spektaklio programą. Daugiausia apie dramos turinį rašo Jonas Grinius. Ką teigia tik jis, nurodome jo vardu. Scenų eilės tyrėjai neaprašo, todėl skyriai eina temomis, ne veiksmo eiga. Ši santrauka neatstoja dramos: ją būtina perskaityti knygoje.
Veiksmas vyksta nacių koncentracijos stovykloje. Grinius rašo, kad Sruoga čia vaizduoja įvairių tautų kalinių gyvenimą ir stovyklos pabaigą, o pavadinimas „Pajūrio kurortas“ yra parodija: mirties stovykla pavadinta poilsio vieta. 1975 m. spektaklio programoje išspausdintose mintyse apie pjesę pats Sruoga aiškina, kad pjesėje kovoja ne du veikėjai, o dvi didelės jėgos: žmogus ir žvėris, laisvė ir vergija. Veikėjai, jo žodžiais, atstovauja toms jėgoms ir įvairiai miniai.
Pasak Griniaus, dramą sudaro šeši dideli paveikslai, kurių veiksmas beveik nesusijęs. Juos jungia keli tie patys veikėjai, tarp jų du lietuviai. Todėl dramos svoris tenka veikėjams ir jų pokalbiams, o ne nuosekliam siužetui. 1975 m. Šiaulių teatras pjesę rodė kaip dviejų dalių dramą.
Spektaklio programoje ir Griniaus straipsnyje veikėjų vardai sutampa. Žaldokas yra lietuvių poetas. Literatūrologė Loreta Mačianskaitė jį vadina pagrindiniu dramos veikėju ir autoriaus alter ego. Hėlia yra kašubų partizanė, Viktoras sovietų karininkas desantininkas, Žeketojus kašubų kalinys (taip juos apibūdina Grinius). Programoje dar nurodyti Junius, Krapuvka ir trys esesininkai, bet ką jie veikia, tyrėjai neaprašo.
Grinius centriniu ir įdomiausiu veikėju laiko kalinį, vokietį profesionalų vagį Francą. Francas pataikauja esesininkams, juos pašiepia ir apgaudinėja, sudraudžia kitus kriminalinius kalinius ir nesavanaudiškai padeda Žaldokui, Hėliai ir Viktorui. Kartu jis šaiposi iš silpnųjų ir mirštančiųjų. Griniaus teigimu, Francas savo humoru gyvina veiksmą, o scenose be jo drama tampa nuobodi.
Vienoje scenoje miršta iš bado sunykęs kašubų kalinys Žeketojus. Grinius rašo, kad tai šiek tiek pakeista kalinio mirtis, kurią Sruoga aprašė „Dievų miško“ skyriuje „Numirėliška dalia“. Grinius priekaištauja, kad pjesėje ši mirtis parodyta farso tonu, be pagarbos aukai.
Kaip šiurpios situacijos pavyzdį Grinius mini sceną, kurioje išbadėjusios moterys su vaikais varomos į krematoriumo prieangį nužudyti dujomis. Hėlia juos palydi monologu, kuriame skamba pasipiktinimas nacių nusikaltimais. Blekaitis taip pat rašo, kad Sruoga antinacinės partizanės lūpomis pasmerkė tironiją, žudynes ir dvasinę vergiją.
Pabaigą aprašo tik Grinius. Pagal jį, prie stovyklos ateina Raudonosios armijos daliniai, o kaliniai rengia mitingą jiems pasitikti. Komunistai išrikiuoja likusius kalinius ir sako padėkos kalbas, Viktoras Raudonąją armiją sveikina kaip išvaduotoją. Francas viešai pasižada daugiau nevogti. Grinius spėja, kad Franco atsivertimas atsirado dėl socialistinio realizmo reikalavimų, o komunistus išaukštinti Sruogą vertė Stalino laikų sovietų režimas.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Sruogos drama apie koncentracijos stovyklą pavadinta „Pajūrio kurortu“?
Pavadinimas ironiškas: nacių mirties stovykla, kurioje žmonės miršta iš bado ir žudomi dujomis, pavadinta poilsio vieta prie jūros. J. Grinius rašo, kad pavadinimas parodijuoja nacių naikinimo stovyklą, J. Blekaitis jį vadina sarkastišku. Sruoga pjesę parašė pagal savo Štuthofo patirtį, o stovykla buvo prie pat Baltijos jūros. Tą patį pavadinimą turi ir atsiminimų knygos „Dievų miškas“ šeštasis skyrius. Ironija leidžia kalbėti apie tai, ką sunku pasakyti tiesiai.
Rašiniui: IronijaIstorija
2. Kodėl vieni tyrėjai pagrindiniu dramos veikėju laiko poetą Žaldoką, o kiti vagį Francą?
L. Mačianskaitė pagrindiniu veikėju laiko lietuvių poetą Žaldoką ir vadina jį autoriaus alter ego, nes per jį kalba paties Sruogos mintys. J. Grinius centriniu ir įdomiausiu veikėju laiko vokietį profesionalų vagį Francą: šis pataikauja esesininkams ir juos pašiepia, padeda Žaldokui, Hėliai ir Viktorui, savo humoru gyvina veiksmą. Pasak Griniaus, dramą sudaro šeši beveik nesusiję paveikslai, kuriuos jungia keli tie patys veikėjai. Pats Sruoga rašė, kad pjesėje kovoja ne du veikėjai, o dvi jėgos: žmogus ir žvėris, laisvė ir vergija.
Rašiniui: Žmogaus vertė
3. Kuo, pasak J. Griniaus, baigiasi „Pajūrio kurortas“?
Rašiniui: Istorija
4. Kaip sovietų valdžia paveikė pjesės „Pajūrio kurortas“ rašymą?
1946 m. rašytojų susirinkime Sruoga turėjo viešai atgailauti dėl „Dievų miško“ ir pažadėjo naujų kūrinių. Laiške Petrui Cvirkai jis pasiūlė dramą pagal koncentracijos stovyklos patirtį. Tyrėjos N. Markevičienės teigimu, jis tikėjosi, kad priimta pjesė leis jam baigti „Barborą Radvilaitę“. Pjesę teko rašyti pagal socialistinio realizmo reikalavimus, o Cvirka nurodinėjo, kas mašinraštyje parašyta blogai. Pasak J. Griniaus, Sruoga turėjo išaukštinti komunistus, todėl drama baigiasi Raudonosios armijos sutikimu. Po šios patirties Sruoga nebesitikėjo išspausdinti naujų kūrinių ir ėmėsi vertimų. Pjesė išspausdinta tik 1957 m., po autoriaus mirties.
Rašiniui: Kūrėjas
5. Kur vyksta Sruogos dramos „Pajūrio kurortas“ veiksmas?
6. Kas dramoje yra Žaldokas?
7. Ką dramos pabaigoje, pasak J. Griniaus, viešai pasižada vagis Francas?
8. Kas, pasak J. Griniaus, monologu palydi išbadėjusias moteris ir vaikus, varomus į krematoriumą?
9. Kas, pasak LRT straipsnio, išdėliojo pjesės mašinraščius ir rodė Sruogai, kur parašyta blogai?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Kas lemia žmogaus vertę?
Tema: Žmogaus vertė
Ar žmogus gali likti laisvas nelaisvėje?
Tema: Laisvė
Ką literatūra padeda suprasti apie istoriją?
Tema: Istorija
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.