Istorija

Nuomininkas atleidžia senus tarnus, ir tijūnas lieka be darbo.. Paskelbus laisvę, dvaras ilgai neranda darbininkų, o tada atvyksta jaunas šlėktelė nuomininkas ir atleidžia visus senuosius tarnus. Geišiai išvežami „nė duonos kepalo neįdėję“ už trisdešimt su viršum metų tarnybą. Vagystės ar keršto tekste nėra, o Rapolas ne pats atsisako, jis jaučiasi per senas imtis žagrės.

Pavadinimas ironiškas: nacių mirties stovykla, kurioje žmonės miršta iš bado ir žudomi dujomis, pavadinta poilsio vieta prie jūros. J. Grinius rašo, kad pavadinimas parodijuoja nacių naikinimo stovyklą, J. Blekaitis jį vadina sarkastišku. Sruoga pjesę parašė pagal savo Štuthofo patirtį, o stovykla buvo prie pat Baltijos jūros. Tą patį pavadinimą turi ir atsiminimų knygos „Dievų miškas“ šeštasis skyrius. Ironija leidžia kalbėti apie tai, ką sunku pasakyti tiesiai.

Kaliniai rengia mitingą Raudonajai armijai pasitikti, o Francas pasižada nevogti.. Pasak Griniaus, prie stovyklos ateina Raudonosios armijos daliniai, o kaliniai rengia mitingą jiems pasitikti. Komunistai išrikiuoja likusius kalinius ir sako padėkos kalbas, Viktoras Raudonąją armiją sveikina kaip išvaduotoją, o vagis Francas viešai pasižada daugiau nevogti. Grinius spėja, kad tokia pabaiga atsirado dėl socialistinio realizmo reikalavimų. Pabaigą aprašo tik jis.

Panelės žemaitiškas dainas vadina mužikiškomis, vienai mama net draudžia jas dainuoti. Senas bajoras pasakoja, kaip mokykloje už žemaitišką žodį vadindavo mužiku, ir jis ėmė kalbėti tik lenkiškai net su tėvais. Gelžkelio valdininkas tai vadina progresu. Mamatė atsako, kad „menkas tai progresas, kurs remias savos kalbos niekinimu“, o Jonavičius ir vaistininkas primena čekų ir kitų tautų atgimimą. Kai vaistininkas padeklamuoja „Lietuvninkai mes esam gimę“, svečiai susidomi, bet jaunoji piktinasi. Lietuvių kalba bajorams yra luomo gėda, ir tik nedaugelis mato joje atgimimo pradžią.

Jie kalba lenkiškų posakių pilna kalba, bet laiko save lietuviais. Tėvelis tiki, kad Rusija kada nors grius ir „mums gal dar lemta vėl vaidinti rolę Europos valstybių tarpe“. Jis nenori jokios unijos su lenkais, kalba apie lietuvių ir lenkų būdo skirtumą ir primena, kad garsiausi lenkų vyrai, kaip Mickevičius ir Kosciuška, buvo lietuviai ir baltarusiai. Taip matyti dvarininkų dvilypumas: lenkiška kultūra ir kalba, bet lietuviška tėvynės samprata.

Bočelis yra protingas, apsiskaitęs žmogus, bet kartu „lyg mažas vaikas“: jį lengva apgauti, jis valgo saldainius slapčia, o tai, kas tą dieną įstrigo į širdį, išdainuoja rečitatyvu. Ūkiu jis rūpinasi daugiausia apžiūrėdamas arklius per stiklelį. Kai Irusia jam padeklamuoja „Pono Tado“ pradžią, jis dovanoja jai Lietuvos istoriją, nes „Kiekvienas žmogus turi gerai žinoti savo šalies istoriją“. Iš protėvio vardo nusijuokusią anūkę jis sugėdina: apie protėvius reikia kalbėti su pagarba. Jis kalba žemaitiškai, varto vyskupo Valančauskio knygas ir sako: „Senoviška kalba. Turtinga kalba.“

Ordinas karus su Lietuva teisino krikščionybės gynimu, o Gediminas nori parodyti, kad tikrieji skriaudėjai yra patys riteriai. Jis primena, kad Mindaugas su visa karalyste buvo priėmęs krikštą, bet lietuviai nuo tikėjimo atkrito dėl ordino magistro skriaudų ir išdavysčių. Riteriai žudė Lietuvos pasiuntinius, sudegino bažnyčią, kurią Vytenis paskyrė pranciškonams, o Rygoje nužudė kunigą Bertoldą. Todėl valdovas tvirtina kariaująs tik gindamasis ir žada priimti krikščionių tikėjimą, jei ordinas liausis jį vargęs.

1323 m. sausio 25 d. laiške miestams jis žada riteriams ir ginklanešiams pajamų ir valdų, amatininkams žemės, žemdirbiams dešimt metų be mokesčių, o pirkliams laisvą prekybą be muitų. Atvykėliai gyventų pagal Rygos miesto teisę. Gegužės laiške amatų sąrašas dar ilgesnis, kviečiami ir kurpiai, malūnininkai, sidabrakaliai, o žmonės gali atvykti su žmonomis, vaikais ir galvijais. Taip valdovas stiprina savo kraštą ir rodo Europai, kad Lietuva atvira kiekvienam geros valios žmogui.

Kad Gedimino kvietimą sužinotų kuo daugiau žmonių.. Laiškas skirtas visiems krikščionims, ypač Liubeko, Zundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno miestams, ir jame į Lietuvą kviečiami riteriai, amatininkai, žemdirbiai ir pirkliai. Kad kvietimas pasiektų kuo daugiau žmonių, tarėjų prašoma laišką nurašyti, nuorašą prikalti prie bažnyčios durų ir siųsti kaimyniniam miestui. Kiti variantai klaidingi, nes pirkliams laiške žadama prekyba be muitų, o popiežius Gedimino laiškais apsidžiaugė.

Tauta čia keliasi iš kapo atrištomis akimis, ir eilutė „Diena atrištom akim.“ skamba kaip prabudimas. Žmonės prikalti prie savo kalbos ir prirakinti prie istorijos, bet kalbantysis sako, kad jie nekalti, tik iškankinti. Jis meldžia Viešpatį leisti tautai atsigauti ir išskleisti laisvę, o pabaigoje tauta pakyla kaip vėliava. Data primena, kad 1989 m. Lietuva dar buvo okupuota, nors Sąjūdis jau veikė.

Griuvėsius ir medinius kryžius, o mamos jau nebėra.. „Pirkios nebėra...“, o mediniai kryžiai baltuoja „Lyg nauja tvora“. Prieglauda yra šalta tėviškės griuvėsiuose. Kalbančioji prisimena, kaip čia laukdavo tėvelio ir kaip sutikdavo motutė, bet dabar „Nebėra mamos“.

Eilėraštis prasideda kreipiniais, kaip liaudies daina: „Sakalai broleliai – kur jūs? / Girios ąžuolėliai – kur jūs?“ Sakalai ir ąžuolai reiškia brolius, jaunus vyrus. Gausu mažybinių žodžių (smiltelėj, glūdumėlėj, ugnelės, namučių). Dainų motyvas, kai sesė eina brolių ieškoti, perkeliamas į karą: „Sesė brolių eis ieškoti“. Priešai vaizduojami kaip varnalėšos, užkerojusios kraštą. Per tautosaką karo netektis susiejama su sena tautos patirtimi.

Didžiuoju keliu „nuėjo“ pavasaris, kartu su gęstančia saule ir balta diena. Tie, kurie liko, tik stovi ir žiūri. Prieš juos ištįso pakalnė „be dainų, be vainikų“. Tada jie virsta gluosniais ir beržais svyrūnėliais prie plačios stepės: šakos svyra, lapai krinta, speigas veria „lig šerdies pačios“. Virtimas medžiu yra senas tautosakos motyvas. Taip nusakomas sustingęs, bejėgis skausmas tų, kurie nebegali eiti kartu su pavasariu.

Ji kalba su juo tiesiogiai, kaip su žmogumi. Ji primena, kad kažkur teka žalias Reinas ir stovi pilys, o jis čia tik „paklydęs ainis“. Stepė jam svetima: žemė jo nepriims, jis neras ramios vietos, lietūs plaus jo kaulus. Tačiau pabaigoje sakoma, kad karo laukas sulauks taikių dienų, ir linkima, kad šis karys būtų paskutinis „Riterių Sūnų“ ainis. Svarbiausia jai, kad tokie karai nebesikartotų.

Donelaitis pavadintas karžygiu, kuris „laimėjo didžią kovą mums“. Priešas kirto geležiniais kumščiais, o jis atsakė „kalbos gimtosios gražumu“, guodė baudžiavos prispaustus būrus ir „Sąmojaus (...) botagu“ plakė priešus. Kalbančioji sako, kad jos karta „kitokio būdo“: Lietuvą išvaduoti gali „ginklas plieno“. Žodis ir ginklas čia sugretinti kaip dvi to paties pasipriešinimo formos.

Abiejuose kalba žuvę kariai. Eilėraštyje „Mes eiliniai“ jie sako: „Jie ateis, mus negyvus pakeis. / Mes nebūsim nė vienas tarp jų.“ Eilinis kare „nežymus“, jo vardo dainose neminės, bet tokių daug, jie krito „pulkais“ ir kūnais nugrindė tiltus. Eilėraštyje „Virkdo vėjas“ jie guli „Ištaškyti (...) nepakasti“, kol naujakurio namuose dega jauki ugnis. Abiejuose eilėraščiuose gyvieji vėl kuria namus, o žuvusieji lieka nepalaidoti laukuose.

Klipatų komanda yra išsekę, sergantys kaliniai, kurie tik slenka lagerio kiemu, kol miršta. Jų skaičius nemažėja, nes nuolat ateina nauji. Pasakotojas čia kalba lėtai ir gedulingai, kartoja „Slenka, slenka...“ ir primena, kad kiekvienas jų turėjo namus, šeimą, Tėvynę ir laisvę. Jis tiesiai sako, kad jokia politinė ar religinė idėja nepateisins tų, kurie siunčia žmones į lagerius. Toks atviras kalbėjimas rodo, kad knygos juokas nėra abejingumas: už jo slypi moralinis nuosprendis.

Kad senųjų dievų miške vietoj dievų apsigyveno į velnius panašūs žmonės. Pasakotojas pirma idiliškai aprašo mišką ir primena, kad čia gyvenę lietuviškųjų dievų palikuonys. Tada trumpu sakiniu viską apverčia: dievai negrįžo, apsigyveno „piliečiai, panašūs į velnius“. Pavadinimas nuo pat pradžių yra ironiškas: šventa vieta tampa pragaru, ir tai sukuria visos knygos toną.

Prieš lietuviams atvykstant, esesininkai paleidžia paskalą, kuri lagerio kalba reiškia: lietuvius galima mušti. Trečią dieną vienas lietuvis sužeidžiamas. Užpuolikai buvo lenkai, bet nepažįstami lenkai jį ir apgynė, todėl pasakotojas taikliai sako, kad lenkai apgynė nuo lenkų: žmonės vertinami ne pagal tautą, o pagal poelgius. Kaminskis ir Švarcbartas globoja lietuvius, o Švarcbartas paaiškina, kad praeityje „per daug prisipešėm“ ir todėl visi sėdi lageryje. Nelaimė čia moko solidarumo, ir tai vienas vilties šaltinių knygoje.

Mirtys pasakojamos trumpai ir ramiai, beveik be komentarų. Puodžius miršta be vandens ir be artimųjų. Kerpė džiaugiasi, kad lagery „ne visi muša“, nors kaliniai, už duoną parduodantys jam vandenį, iš tiesų jį nuodija. Vokietis miršta už pusę kilogramo sviesto. Toks santūrumas veikia stipriau nei aimanos. Puodžiaus žodžiai skiemenimis, skirti įsivaizduojamam komendantui, yra vienintelis jo protestas, ir juose telpa viso lagerio neteisybė. Čia pasakotojas nejuokauja, todėl jaučiama gili pagarba mirusiajam.

Pasakotojas jau tapo klipata ir ruošėsi keliauti „pas Abraomą“, kai lietuvių inteligentų likimas staiga pasikeitė. Jis spėja, kad lagerio valdžia gavo velnių iš aukštesnės valdžios, kuriai politiniais sumetimais jau buvo nepatogu juos taip greitai naikinti. SS pareigūnai lietuvius pasiskirsto, ir jis patenka dirbti į kalinių raštinę, gyvena švariame bloke be utėlių. Išsigelbėjimas priklauso nuo atsitiktinumo ir politikos, jo paties pastangos čia mažai ką lemia. Kartu ši vieta leidžia jam „tarytum iš aukšto kalno“ stebėti lagerį, todėl tolesniuose skyriuose jis pasakoja kaip liudytojas, matantis visą sistemą.

Kad nacių sistemoje žmogus buvo baudžiamas vien už tai, kad gimė žydu. Pasakotojas ramiai perteikia oficialius įrašus: „Haftart: Jude“, o tautybė nurodoma pagal pilietybę. Jo trumpa pastaba „Gimei žydas – ir važiuok į lagerį“ atskleidžia esmę: nusikaltimas čia yra gimimas, o ne veiksmas. Tas pat taikoma ir čigonams (romams). Sausas kanceliarinis tonas veikia stipriau nei pasipiktinimas, nes nusikaltimą išduoda pati sistemos kalba.

Pasakotojas skiria senąją SS gvardiją, mobilizuotus vokiečius, savanorius avantiūristus ir svetimšalius, kurie buvo prievarta suimti ir priversti pasirašyti, kad stoja savo noru. Jis pažymi, kad „ne visi žmonės herojais gimsta“ ir kad kartą pagautam išeities nebėra. Toks skirstymas rodo pasakotojo teisingumą: jis smerkia sistemą ir jos kūrėjus, bet nesuverčia kaltės visiems, kurie dėvėjo uniformą.

Pasakotojas kalba administracijos žodžiais: krematoriumas „per menkas“, lavonai „galėjo eilės ir palaukti“, dujas įleisti „labai nepatogu būdavo“, „labai keblu buvo“. Tai ironija, o ne abejingumas: taip parodoma, kad lagerio valdžia į žudymą žiūrėjo kaip į techninę problemą. Skaitytojas pats pajunta skirtumą tarp ramaus tono ir baisios tikrovės, todėl įspūdis stipresnis už bet kokį aprašymą. Tame pačiame skyriuje sandėliai su išvogta medžiaga „švariai sudegė“: sistema buvo ir žudanti, ir korumpuota.

Kad budeliai kaliniuose nemato žmonių, o santūri ironija tai pasmerkia. Senos žydės, vežamos nužudyti, šaukia, kad jos irgi žmonės, bet pasakotojas sako, kad esesininkai „buvo kitokios šiuo reikalu nuomonės“ ir šis klyksmas „nė karto jų neįtikino“. Šalia jis mini, kad taip nužudytieji knygose žymimi eufemizmu „ypatingas apipavidalinimas“. Mandagi, beveik diplomatinė frazė čia veikia kaip kaltinimas: blogis prasideda tada, kai žmogus nebelaikomas žmogumi. Tą patį anksčiau pasakė sakinys apie Majerį, kuris buvo „šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės“.

Kad baimė valdo ir laisvus Reicho piliečius: jie bijo net klausytis radijo. Palydovas smuklėje kartoja propagandines frazes, o vėliau paaiškina, kad smuklininkas jo bijo, o jis nežino, kas tas smuklininkas, todėl kitaip kalbėti negali. Palydovo uošvė ūkininkė vaišina pasakotoją, slapta klausia, ar lageryje tikrai taip baisu, bet radijo klausytis bijo, nes „tai politika“. Pasakotojas daro išvadą: „Vargšai, vargšai!“ Taip parodoma, kad totalitarinėje valstybėje nelaisvi ir tie, kurie gyvena už spygliuotos vielos.

Kaliniai išvaromi žiemą, daugelis klumpėmis ant basų kojų, beveik be maisto, o nebegalinčius eiti palydovai nušauna. Pasakotojas juokauja atsisveikindamas („Sudieu, sudieu, Dievų miškeli!“), aprašydamas kalinius, šaukiančius „Heil Hitler!“ pėsčiomis bėgantiems vokiečiams, ir nešikus, kurie už maistą neša jo maišus. Humoras čia yra būdas išlaikyti save ir parodyti apsivertusius vaidmenis. Tačiau apie šaudymą pakelėje jis kalba trumpai ir sausai („pykšt“), nes to paversti juoku neįmanoma.

Nes beveik kiekviena kašubų šeima turėjo Štuthofe ką nors iš artimųjų. Pasakotojas paaiškina: kiekviena kašubų šeima turėjo Štuthofe bent vieną žmogų, o daugelis jau buvo nukankinti. Todėl kaliniai jiems „tarytum jų artimuosius atstojome“. Moterys stovi pakelėse su duona, ieško savųjų eilėse ir, nesulaukusios, meta ryšulėlius visiems. Bendra kančia čia sukuria užuojautą, kuri stipresnė už baimę ir esesininkų bizūnus.

Čakstė, stiprus ir geros nuotaikos vyras, susirgęs pasako, kad mirs po trijų dienų, ir taip įvyksta. Pasakotojas pradeda pusiau juokais, bet baigia liūdnai. Draugai išperka privilegijų, pašarvoja jį, stovi garbės sargyboje, palaidoja ant kalnelio po beržais ir į kapą įdeda butelį su popieriumi, kuriame visi pasirašė. Taip jie grąžina mirusiajam vardą ir orumą, kurių lageris jam neleido turėti. Tuo tarpu valdžiai rūpi tik jo auksiniai dantys, todėl lavonas atkasamas. Scena rodo du priešingus požiūrius į žmogų: kaip į asmenį ir kaip į daiktą.

Kad sistema tampa absurdiška: vokiečius gaudo į folksšturmą, o kalinį paleidžia. Tą pačią dieną partijos pareigūnai tempia į folksšturmą visus sutiktus uniformuotus vokiečius, o kalinį, neturintį jokių dokumentų, paleidžia: hitleriškai iškelia ranką, paukštelėja užkulniais ir atsiprašo. Pasakotojas stebisi: „kurgi girdėti tokie dalykai?!“ Frontui artėjant, galia garuoja, o jos taisyklės tampa juokingos. Panašiai Chemnico dėžutėje vietoj brangenybių randami tik skudurai ir plytgaliai: sistema suyra iš vidaus.

Žlugimas rodomas per groteską: tuščias kaimas su sutrikusiais gyvuliais, budelis Marholcas, jojantis ant kuino, kalinių pašaipos („tikras fiureris“, „Heil Hitler!“), kareiviai, kurie neišduoda bėglių. Bratkė, kuris dar neseniai šaudė pavargėlius, skundžiasi kaliniams, kad nežino, kas su jo šeima, tarsi jie patys dvejus metus nebūtų ilgėjęsi savųjų. Pasakotojas daro išvadą, kad Bratkė nelaikė kalinių jaučiančiais žmonėmis: tai ta pati nužmoginimo mintis, kurią knyga atskleidžia nuo pradžios. Skyriuje yra ir draugų pagalba bei vyšnių vizija, rodanti, kaip arti mirties atsidūrė pasakotojas.

Pasakotojas, nebegalintis paeiti, paliekamas patvoryje. Draugai atsisveikina, Jonas iš Biržų jį išbučiuoja, o pasakotojas atsako, kad sutiktų būti bambizas, jei turėtų tokią dūšią. Prie jo prišliaužia dar trys palikti kaliniai, ir pasakotojas pakartoja beveik tuos pačius žodžius, kuriuos sakė pirmąją naktį gestapo rūsyje: ratas užsidaro, ir žmogų palaiko tai, kad jis nebe vienas. Išlaisvinimas aprašytas keliais trumpais sakiniais ir baigiamas daugtaškiu. „Mes jau laisvi!“ šūkteli tik Griunvaldas, o pasakotojas nieko neapibendrina. Galima skaityti, kad jis nežino, kas laukia toliau, o Lietuvai Raudonosios armijos atėjimas reiškė ir naują okupaciją.

Pasakotoja pradeda kaip istorijos vadovėlis: 1941 metų birželio 14 dieną trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje prasideda areštai ir trėmimai. Ji vardija, ką veža: mokytojus, teisininkus, ūkininkus, gydytojus. Sakinys „Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų.“ savo kartojimu rodo, kad trėmimai palietė visą kraštą. Paskui šie faktai virsta konkrečių žmonių likimais, pradedant jos pačios šeima, kai tą pačią naktį suimamas tėvas.

1942–1943 metų žiemą saloje miršta kas antras tremtinys, bet mirties liudijimų niekas nerašė. Mokytojas Petrauskas, nešęs lavonus, savo dienoraštį ir mirusiųjų sąrašus sudegino, kai jį ėmė tardyti, o bendrą kapą, autorės manymu, seniai išplovė Laptevų jūros bangos. Budeliai liko nenubausti. Todėl pasakotoja vardija mirusiuosius pavardėmis ir šeimas, iš kurių neliko nė vieno žmogaus. Jos knyga išsaugo tai, ką valdžia norėjo ištrinti.

Abu džiaugiasi Vytauto nelaime: Zbignievas sako: „Dabar nebereikės jau jam karūnos!“, o Sonka jaučia, kad „Atlėgo man širdelė“. Vyskupas pažada jai naują, žiedais nuklotą kelią. Jis planuoja, kad Švitrigaila neišsilaikys, lenkai ateis Lietuvos „gelbėti“, ir „Iš unijos beliks tik vaivadystė...“ Sonkos sūnūs valdys plačiausias žemes, o jis pats taps „arkivyskupas visos valstybės“. Kai milžinas guli patale, kiti jau dalijasi jo palikimu.

Sigismundas aukština Vytauto galybę: jo vardas skamba nuo Juodosios jūros iki Baltijos, ir net imperatorius prisipažįsta: „Bijau nustelbtas likti jo galybės...“ Jis siūlo uždėti Vytautui Lietuvos karaliaus karūną, kad šis nebebūtų „žemiau“ už Jogailą. Jogaila netikėtai sutinka, sakydamas, kad Sigismundas šią mintį „išėmei iš mano lūpų“. Karaliui tai sena svajonė, kurios pats nepasiekė, ir būdas atiduoti tėvynei „Baisingą skolą“. Rimtas valstybės reikalas sprendžiamas farso aplinkoje, tarp šokėjų ir pagirių.

Iš keturių sluoksnių. Pirmasis yra gamta ir vietovardžiai: Šešupė, Nemunas, rūtos, gegutė. Antrasis yra kalba ir daina: broliai artojai lietuviškai šneka, po kaimus skamba Birutės daina, o dainos raginamos skambėti „po šalis plačiausias“. Trečiasis yra istorija: Vytautas, Žalgiris, Vilnius, bočių kovos už laisvę. Ketvirtasis yra malda: pabaigoje šalis patikima Aukščiausiajam, ir dėl šios maldos eilėraštis skamba kaip himnas.

Jie primena Vytauto laikų galybę, kurios nebėra ir kuri gal nebesugrįš.. Pilis kadaise matė „Vytauto didžio galybę“, o dabar jos sienos griūva, bangos paplauna bokšto akmenį. Klausimai „Kur tavo galia, garsi palikimais?“ ir „Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?“ lieka be atsakymo. Todėl kaskart, kai važiuodavo pro Trakus, jam verkė širdis, o aplinkui jis regėjo „vien tamsią naktį“.

Trumpomis, greitomis eilutėmis, vaizdas po vaizdo: lietuviai galanda kirvius, nuo Prūsų šalies kyla gaisrų dūmai, dega girios ir rūmai, verkia našlaitės lietuvės, kryžiuočiai traukia „į vaišes“ (tai ironija), šauklys šaukia į kovą, ir lietuviai netikėtai užgriūva priešą „Tarytum ugnis“. Po mūšio eilėraštis pergale nesidžiaugia. Lieka šimtai keistai suvartytų kūnų, o dabar toje vietoje baisu, vyrai stengiasi ją aplenkti, nes ten „kartais net pasivaidiną“. Iš kovos lauko lieka baugūs milžinų kapai.

Kukutį, dirbusį žemei dangų ir dėjusį jūrai dugną, per Vokietijos gaisrą išveda ir pakaria po Blinstrubiškės ąžuolu. Pakartas jis tuoj ateina į protą, tai yra atsižada žemės, dangaus ir Lietuvos. Anoje pasaulio pusėje jam duoda butą danguje, o po ąžuolu du sieksnius pievos, ir tą ąžuolą jis vadina senelių prieglauda. Protu čia vadinamas paklusnumas. Kas Kukutį pakorė, neįvardyta, bet ironija leidžia pasakyti, ką su žmogumi padaro prievarta.

Per mirusio žmogaus kūną matyti, ką su juo padarė XX a. karai.. Kalba miręs Kukutis, ir baladė parodijuoja prašymo raštą. Jis aiškina, kad nedirba ne iš tingumo: koja liko Japonijoje, vidų išdžiovino mina ties Verdenu, o iš jo dantų vokiečiai pasidarė lūpinę armonikėlę. Jį atskyrė nuo jo paties: „Čia kalba tik mano liežuvis.“ Todėl jis prašo grąžinti bent burną, kad galėtų pašnekėti ir pavalgyti. Už nutrauktas rankas ar kojas šį tą duoda, o už pakartą galvą nieko. Didžioji istorija matoma per vieno žmogaus kūną.

Svečias per naktį su Kukučiu išgeria pusę gyvenimo, o kartojamas „kol“ suriša nakties smulkmenas su šimtmečio įvykiais. Keliauja žinia apie Troją, radijas praneša, kad išnyko prūsai, sugrįžta vienakojai vaikai, sugriovę Berlyną, griūva valstybės. Tokie sugretinimai yra anachronizmas. Kol Kukutis prisitaiso dešinę koją, praeina šimtas metų. „Ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo“, sako svečias. Taip į vieną naktį pelėdų trobelėje sutelpa visa istorija, nuo Trojos iki Berlyno griuvėsių.

Vinstonas Teisybės ministerijoje perrašo senus laikraščius, kad Didžiojo Brolio pranašystės ir skaičiai sutaptų su dabartimi, o senus užrašus meta į angas, vedančias į krosnis. Kai per Neapykantos savaitę priešu staiga tampa Rytazija, skelbiama, kad su ja visada buvo kariaujama, ir ministerija penkias dienas perrašo praeitį. Kai įrodymų nebelieka, žmonės dvimintės būdu turi pamiršti, ką atsimena. Taip įgyvendinamas partijos šūkis, kad kas valdo praeitį, valdo ir ateitį.

Tai praeities likutis ir mažas Vinstono su Džulija pasaulis.. Vinstonas nusiperka stiklo gabalą senienų krautuvėlėje, į kurią jį atveda kojos klaidžiojant prolių kvartale, kur jis bando sužinoti, koks buvo gyvenimas prieš revoliuciją. Kambaryje virš krautuvėlės jam atrodo, kad stiklas yra tarsi jų kambarys, mažas pasaulis, kuriame sustojęs laikas. Per areštą vyrai juodomis uniformomis jį sudaužo, ir kartu baigiasi Vinstono ir Džulijos slaptas gyvenimas.

Stardui naujasis dievas yra „vokiečių piktasis dievas“, o jo priėmimas reiškia tėvų išdavystę. Jis ragina išvyti svetimšalius ir, jei reikia, žūti garbingai. Skirgaila taip pat ilgisi senovės, bet mato, kad kraštą apsupo priešai: „Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį.“ Jis primena prūsų likimą ir atsako: „Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.“ Valdovui svarbiausia, kad tauta išliktų: „Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai.“

Kad priešai nebesiurbtų krašto kraujo, nes žmonės išseko ir pavargo.. Daugaila sako: „Mes draugaujam, kad jie daugiau nebesiurbtų: maža mums beliko kraujo, ir sielos mūsų pavargo.“ Jis pats tvirtina, kad naujojo dievo „niekuomet nebegarbinsiu“, ir prideda: „Mes tik apgauname mūsų priešus.“ Krikštas bajorams yra proto sprendimas siekiant išlikti, o kriviai ir vaidilos, kaip rodo Stardas, jam priešinasi.

Puotos pradžioje Skirgaila ironiškai mini kaimynus, kurie amžius mokė lietuvius tikėjimo „ir kalaviju ir ugnimi, kraujo nesigailėdami“, o lietuviai „apakę“ laikėsi savo klaidų. Lenkai atsako „Amen“, lyg nesuprastų pašaipos. Kai lenkų vyskupas ir kryžiuotis ginčijasi, kam laiminti puotą, valdovas pasiūlo popą Joną, o išgirdęs, kad visi vadina vieni kitus melagiais, ironiškai baigia: krivis sako, kad meluoja visi, „ir juo aš dar tikiu“. Taip Krėvė rodo, kad krikščionys nesutaria tarpusavyje, o Skirgaila žiūri į juos iš šalies.

Jis sako, kad visas vargas atėjo į kraštą su naujuoju Dievu: šis esąs „pavydus“ ir kovojąs su kitais dievais. Lietuvius jam nusilenkti privertė „kalaviju ir ugnimi“, todėl Skirgaila jaučiasi niekšas, viešai jam nusilenkdamas. Jis klausia, kodėl lietuviai, garbindami senuosius dievus, nežudė gudų ir nedegino jų miestų, o žmonės, vadinantys savo Dievą geru, taip elgėsi su lietuviais. Tada sugriaudžia, ir Skirgaila tai laiko Perkūno ženklu, kad šis „dar neapleido nedėkingos Lietuvos“.

Miške lietuvis dažnai verkia, pats nežinodamas ko, o paskui „ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja“. Iš to, sako poetas, kyla ašaros, šventos pajautos ir giesmės. Tada ištariama „Dabar visa prapuolę...“, bet ant to paties plyno lauko mintis atgaivina šilelį: „kelmai supuvę atgyja, žaliuoja“. Atmintis grąžina jausmą, kvapus ir garsus, tačiau miško negrąžina.

Nes nori, kad vaikai atsimintų, kaip skaudžiai buvo baudžiami jų tėvai.. Tai ta pati lazda, kuria Dumbrauckas jį sumušė už dobilų kuokštelę ir kurią paliko jam „atminimui“. Tėvas nori, kad vaikai, į ją žiūrėdami, atsimintų, jog ir jų tėvai buvo skaudžiai baudžiami, ir nepyktų, kai patys kartais gauna žabeliu. Jis net svarsto, ar ponai nebaudė „dėl mūsų gero“. Motina nesutinka: „Mes savo vaikų taip nemokom.“ Lazda lieka gulėti klėtyje ant lentynos, o ar tėvas teisus, Biliūnas palieka spręsti skaitytojui.

Pirmasis skyrius vyksta dabartyje: džiovininkas ilsisi miške, aplink linksmi, gražiai apsitaisę vasarotojai, ir staiga pasirodo moteris, kurios dejavimui „nėra raidžių“. Ji kartoja tą patį: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ Tarp linksmų ponų ji atrodo kaip „memento mori“. Pasakotojas pats sunkiai serga ir norėjo bent valandėlę užmiršti savo ligą ir tai, kas dedasi už miško, todėl ši moteris jį sukrečia dar labiau. Skaitytojas, kaip ir pasakotojas, iš pradžių nieko nesupranta, todėl antrąją dalį skaito ieškodamas atsakymo. Be to, pabaiga parodoma iš karto: kiekviena Juozapotos viltis skaitoma žinant, kuo ji baigsis.

Per kunigą, iš sakyklos skaitantį popierių: žmonės būsią lygūs ponams, dirbamoji žemė liksianti jų, bežemiai gausią žemės. Petras nedaug nusimano apie pasaulio reikalus, bet žodžiai laisvė ir lygybė jam suprantami ir brangūs, o Juozapotos svajonė apie savą žemę, vaikus ir sodnelį jį patį įtikina. Vyrai sutaria, kad sėdėti sudėjus rankas gėda ir galima negauti žemės, pasidaro durtuvus ir slapta mokosi grumtis. Vakare Petras ramina Juozapotą, kad durtuvai tik „taip sau“, o prieš aušrą, jai miegant, išeina. Sukilimas čia rodomas kaip neturtingų žmonių viltis pagaliau dirbti sau.

Juodam metraštininkui užtenka užrašyti, kas gimė ir kas mirė, o Baltas sako, kad faktai be žmogaus nieko nepasako, ir nori suprasti, kas dedasi širdyse. Kai Baltas užrašo Mindaugo apgaules, kunigaikštis liepia lapus išplėšti ir sudeginti. Juodas tvirtina, kad istoriją rašo silpni ir alkani žmonės, o tiesą jiems diktuoja stipresnis. Pabaigoje Juodas nuduria Baltąjį, suplėšo jo knygą ir įrašo į savo juodą knygą 1263 metus. Lieka tik viena istorija, ta, kurią užrašė Juodas.

Gete žmogaus gyvybė tampa komendanto žaidimu ir atsitiktinumu.. Sustačius figūras, Šogeris suspaudžia saujose baltą ir juodą pėstininką ir sako: „Šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija.“ Izaokas pasirenka kairę ranką ir gauna baltąsias, o komendantas piktai nusijuokia, kad tai žydiška laimė. Izaokas mato, kad Šogeris jaudinasi, ir galvoja, kad nenori mirti. Jau pirmoje scenoje aišku, kad gete žmogaus gyvybė priklauso nuo komendanto valios ir atsitiktinumo.

Prūsai stoja į kovą, o mūšio baigtis ir galimas pralaimėjimas nerodomi.. Paskutinėje scenoje Herkus Mantas šaukia prūsus į kovą už laisvą Prūsiją ir laisvus prūsus. Abu tyrėjai pabrėžia, kad galimas prūsų pralaimėjimas scenoje nerodomas, o S. Keturakis priduria, kad nerodoma ir vado žūtis. Paskutinius žodžius, du kartus ištartą Prūsijos vardą, taria jau kitas veikėjas. R. Pabarčienė dramą vadina requiem tautai, kuri eina į savo istorijos pabaigą. Vis dėlto paskutinis dramos vaizdas yra kova už laisvę.

Drama parašyta sovietmečiu, po Stalino mirties, vadinamuoju atlydžio laiku. Tyrėjų teigimu, Grušas į istoriją žiūrėjo kaip į dabarties analogiją. 1958 m. žurnalas „Lituanus“ rašė, kad žiūrovai vargu ar galėjo nepastebėti prūsų kovos paralelės su Lietuvos okupacija. R. Pabarčienė pastebi, kad prūsai pasirinkti neatsitiktinai, nes tokia pat grėsmė kilo ir lietuviams. S. Keturakis dramą sieja su Ezopo kalba, kai per istorinį siužetą netiesiogiai kalbama apie sovietinę tikrovę.

Kelionėje žynys paklausia, kaip jie dabar vienas kitą vadina, ir vienas vyras atsako: „Dabar mes visi esame Jonai“. Pakrikštyti kuršiai neteko savo vardų ir buvo paskelbti vyskupo žmonėmis, kurie turi žvejoti, rinkti medų, taisyti kelius ir statyti bažnyčias. Visi gavę tą patį svetimą vardą, jie nebesiskiria vienas nuo kito. Sovietmečio skaitytojas pavergtų kuršių likime galėjo atpažinti okupuotą Lietuvą, todėl apysaka laikoma Ezopo kalbos pavyzdžiu.

Taip visa apysaka tampa žynio vidiniu monologu, jo minčių ir jausmų srautu.. Žynys kreipiasi į save antruoju asmeniu, todėl visa apysaka yra jo minčių srautas, valdomas ritmo, o kiekviena iš trijų dalių yra vienas labai ilgas sakinys. Datų, tikrų vietovių ir istorinių asmenų kūrinyje beveik nėra, svarbiausia yra žynio mintys ir jausmai. Taip istorijos lūžis rodomas per vieno žmogaus išgyvenimą, nuo vaikystės prisiminimų apie degančius namus iki baimės vienutėje.

Paskutiniuose skyriuose ateina pavasaris, ir romanas tarsi prašviesėja. Per Velykas Renatė pamato mažųjų balerinų mokytoją ir apsidžiaugia, bet čia pat nualpsta. Ar ji išgyvena, nepasakyta, ir skaitytojui lieka pačiam spręsti, ar tai viltis, ar mirtis. Neaiškus lieka ir Evos, Lotos bei mažesniųjų vaikų likimas. Romanas primena ilgai nutylėtą vilko vaikų istoriją, o pasakotoja įžangoje sako: „Viskas nutolę, tačiau nepamiršta.“