Alvydas Šlepikas · g. 1966
Romanas apie vilko vaikais vadinamus Rytų Prūsijos vokiečių vaikus, kurie po Antrojo pasaulinio karo ėjo per Nemuną į Lietuvą maisto. 1946 metų žiemą Eva vos išmaitina vaikus bulvių lupenomis, o jos duktė Renatė Lietuvoje gauna Marytės vardą ir ieško prieglobsčio pas svetimus. Romanas rodo, ką karas padaro su pralaimėjusios pusės vaikais ir kaip retai jie sutinka gailestingų žmonių.
Atnaujinta
105 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Savo knygoje, apie 30 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Bet iš kur dabar bus vilkų, kai žmonės aplinkui – vilkai...“Kontekstas Susiek su B. Sruogos „Dievų mišku“: ir ten nežmoniškomis sąlygomis klausiama, kas lieka iš žmogaus.
„Viskas nutolę, tačiau nepamiršta.“Kontekstas Susiek su K. Voneguto romanu „Skerdykla Nr. 5“: ir ten Antrojo pasaulinio karo katastrofa rodoma per paprastą žmogų.
„Viskas nutolę, tačiau nepamiršta.“pasakotoja, įžangoje „Ji sako“
„Šį vaiką vėliau atpažinsime – tai mažasis Hanselis.“pasakotojas, scenoje ant Nemuno tilto
„laikykis, Eva, prisimink vaikus.“Marta Evai
„Bet iš kur dabar bus vilkų, kai žmonės aplinkui – vilkai...“pasakotojas, perteikdamas Evos mintis
Karo pabaigoje, 1945 metais, Rytų Prūsiją užėmė sovietų kariuomenė. Daug krašte likusių vokiečių buvo išvaryta iš savo namų, žmonės badavo. Kad išgelbėtų vaikus, motinos siuntė juos per Nemuną į Lietuvą. Ten vaikai elgetavo, dirbo pas ūkininkus, o uždirbtą maistą nešė namo. Daugiausia jų ėjo 1946–1947 metais, kai Rytų Prūsijoje badas buvo didžiausias. Tokie vaikai vadinami vilko vaikais. Sovietmečiu apie juos kalbėti buvo tabu, o padėti jiems buvo pavojinga.
Alvydas Šlepikas gimė 1966 metais Videniškiuose, Molėtų rajone. Lietuvos muzikos akademijoje baigė aktorinį meistriškumą ir teatro režisūrą, 1999–2012 metais vaidino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 1995–1998 metais redagavo savaitraštį „Literatūra ir menas“. Jis režisavo televizijos serialų ir rašė jiems scenarijus, išleido eilėraščių ir novelių rinkinių. 2024 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Autoriaus žodžiais, tema tarsi pati jį susirado apie 1996 metus, kai kino režisierius Jonas Marcinkevičius pasiūlė kartu kurti dokumentinį filmą apie vilko vaikus. Vėliau Šlepikas ilgai kalbėjosi su dviem moterimis, kurios vaikystėje pačios buvo vilko vaikai. Iš surinktų pasakojimų jis parašė kino scenarijų, bet filmas buvo per brangus ir nebuvo sukurtas. Tada iš scenarijaus gimė romanas. Rašė trumpais sakiniais, kad knygą skaitytų ir paaugliai. Romanas išleistas 2012 metais.
Romanas išrinktas 2012-ųjų „Metų knyga“, apdovanotas Jono Marcinkevičiaus ir Lietuvos rašytojų sąjungos premijomis. Kritikai jį sutiko kaip vieną pirmųjų lietuvių grožinių kūrinių apie vilko vaikus. Knyga išversta į daugiau nei dešimt kalbų. Už ją autorius ir vertėjas į vokiečių kalbą Markus Roduneris 2018 metais Vokietijoje gavo Georgo Dehio knygos premijos garbės apdovanojimą, o angliškas vertimas „In the Shadow of Wolves“ pateko į laikraščio „The Times“ 2019 metų geriausių knygų sąrašą.
Romaną galima pasirinkti IV gimnazijos klasėje iš šiuolaikinės lietuvių literatūros (nuo 1988 metų) prozos, ir bendrajame, ir išplėstiniame kurse. Programos įgyvendinimo rekomendacijose jis minimas kaip šiuolaikinės prozos, apmąstančios katastrofų, ypač Antrojo pasaulinio karo, patirtį, pavyzdys. Rašiniui romanas tinka svarstant apie istoriją ir atmintį, kilmę, tikėjimą ar žmogaus vertę bado metais.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Romanas prasideda žodžiais „Ji sako“, bet kas yra ta pasakotoja, nepaaiškinama. Ji prisimena pokario Prūsiją kaip iš rūko išnyrančius vaizdus, ir kiekvienas jų pradedamas žodžiu „štai“. Štai sovietų kariams dalijamos brošiūros, raginančios žudyti visus vokiečius, štai kareiviai, nešini grobiu, štai motinos, kurios lietuvių ūkininkams atiduoda vaikus už bulves ir miltus, kad išgyventų kiti. Štai vaikai, kurie sprogdina karo paliktus sviedinius, vilkai, pripratę prie žmonių lavonų, ir badas. Įžanga parodo, į kokį pasaulį pateks romano veikėjai.
1946 metų žiema, speigas. Tiltą per užšalusį Nemuną saugo du sovietų kareiviai, dainuojantis azijietis ir rusas. Tolumoje ledu per upę bėga keli vokiečių vaikai. Rusas šaukia jiems sustoti, bet vaikai jo kalbos nesupranta. Įsiutęs nuo azijiečio patyčių, rusas sviedžia į vaikus granatą. Kiti vaikai bėga atgal, vienas sunkiai sužeistas klykia ant ledo, kitas kapanojasi sprogimo išmuštoje eketėje. Tarp jų iš siaubo sustingsta maždaug šešerių metų berniukas. Kai azijietis nušauna sužeistąjį, berniukas leidžiasi bėgti tolyn upės ledu. Vaikas eketėje paskęsta. Pasakotojas iš anksto praneša, kad šį vaiką, mažąjį Hanselį, skaitytojas dar sutiks.
Temstant prie sovietų kareivių valgyklos laukia išbadėję žmonės, tarp jų Eva ir jos draugė Marta. Evos vyras išėjo į karą ir dingo be žinios. Ji galvoja apie vaikus, tarp jų Moniką, Renatę, silpną Helmutą ir Heincą, kuris beveik prieš savaitę traukiniu išvažiavo į Lietuvą. Kareiviai išverčia katilą maisto atliekų, daugiausia bulvių lupenų, tiesiai ant žemės, ir žmonės puola jų griebti. Eva akimirką pamato save lyg kirmėlę išėdose, bet Martos ar jos pačios balsas liepia prisiminti vaikus. Eidama namo pro kareivius, niekada nebuvusi religinga Eva kartoja „Tėve mūsų“, ir jai atrodo, kad malda padeda. Tada moteris užpuola girti kareiviai. Joms pavyksta pabėgti, bet Eva pameta Martą. Tamsoje ji užkliūva už sušalusio lavono rankos ir supranta, kad net neišsigando.
Evos šeima gyvena malkinėje, nes iš namų ją iškėlė atvykėliai, kontūzytas sovietų karininkas ir jo žmona. Evos vyro sesuo Lota bulvių lupenas džiovina ant krosnelės, mala senu kavos malūnėliu ir kepa iš jų paplotėlius. Heincas grįžta iš Lietuvos ir parneša šeimai maisto. Linksmoji ir stiprioji Marta palūžta ir miršta.
Heincas su kitu berniuku Albertu vėl keliauja į Lietuvą ieškoti maisto ir darbo. Miške gyvena sulaukėjęs Hanselis, tas pats berniukas, kuris pabėgo nuo sprogimo ant Nemuno ledo; badas ir siaubas jį pavertė panašiu į vilką. Į Lietuvą patenka ir Renatė, ten ji klaidžioja atsiskyrusi nuo savųjų. Eva, Lota ir mažesnieji vaikai iš malkinės pradingsta, ir kas jiems nutiko, romane lieka neaišku.
Lietuvoje Renatė eina iš kaimo į kaimą ir prašo prieglobsčio pas nepažįstamus žmones. Ilgą laiką ji moka lietuviškai ištarti tik vieną sakinį, kad jos vardas Marytė. Vardas jai tampa priedanga, kad niekas neatpažintų vokietukės. Ją priglaudžia lietuviai Stasė ir Antanas, ir pas juos Renatė trumpam vėl pasijunta vaiku. Tačiau Stasės sesuo mergaitę išduoda, ir prieglobstis baigiasi.
Paskutiniuose skyriuose ateina pavasaris, ir romanas tarsi prašviesėja. Per Velykas Renatė atsiduria prie baleto mokyklos, mato mažųjų balerinų mokytoją ir apsidžiaugia. Tačiau čia pat ji nualpsta. Ar Renatė išgyvena, romanas nepasako, ir skaitytojui lieka pačiam spręsti, ar tai viltis, ar mirtis. Po romano eina autoriaus „Žodis pabaigai“, kuriame jis papasakoja, kaip gimė knyga.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Renatė Lietuvoje sako, kad jos vardas Marytė?
Lietuvoje Renatė eina iš kaimo į kaimą ir prašo prieglobsčio pas nepažįstamus žmones. Ilgą laiką ji moka lietuviškai ištarti tik vieną sakinį, kad jos vardas Marytė. Vardas jai tampa priedanga, kad niekas neatpažintų vokietukės, nes padėti vilko vaikams buvo pavojinga. Pas Stasę ir Antaną ji trumpam vėl pasijunta vaiku, bet Stasės sesuo ją išduoda. Renatė gali gyventi tik slėpdama savo kilmę.
Rašiniui: KilmėŽmogaus vertė
2. Ką parodo scena prie sovietų kareivių valgyklos, kai Eva griebia ant žemės išpiltas bulvių lupenas?
Kareiviai išverčia katilą atliekų tiesiai ant žemės, ir išbadėję žmonės puola jų griebti. Eva akimirką pamato save lyg kirmėlę išėdose, bet balsas liepia: „laikykis, Eva, prisimink vaikus.“ Badas stumia žmogų prie žvėries ribos, o Evą sulaiko meilė vaikams, kuriems ji stengiasi atiduoti kiekvieną kąsnį. Eidama namo pro kareivius, niekada nebuvusi religinga Eva kartoja „Tėve mūsų“, ir jai atrodo, kad malda padeda. Vėliau ji užkliūva už sušalusio lavono rankos ir supranta, kad net neišsigando.
Rašiniui: Žmogaus vertėTikėjimas
3. Kodėl romane žmonės lyginami su vilkais?
Rašiniui: Žmogaus vertė
4. Kodėl pasakotojas jau scenoje ant Nemuno tilto praneša, kad Hanselį skaitytojas dar sutiks?
5. Kodėl romanas baigiasi neaiškiai, Renatei nualpus prie baleto mokyklos?
Paskutiniuose skyriuose ateina pavasaris, ir romanas tarsi prašviesėja. Per Velykas Renatė pamato mažųjų balerinų mokytoją ir apsidžiaugia, bet čia pat nualpsta. Ar ji išgyvena, nepasakyta, ir skaitytojui lieka pačiam spręsti, ar tai viltis, ar mirtis. Neaiškus lieka ir Evos, Lotos bei mažesniųjų vaikų likimas. Romanas primena ilgai nutylėtą vilko vaikų istoriją, o pasakotoja įžangoje sako: „Viskas nutolę, tačiau nepamiršta.“
Rašiniui: Istorija
6. Kokiu žodžiu pradedamas kiekvienas įžangos vaizdas?
7. Kas ant Nemuno tilto sviedžia granatą į bėgančius vokiečių vaikus?
8. Ką kareiviai išverčia ant žemės prie valgyklos laukiantiems išbadėjusiems žmonėms?
9. Kodėl Evos šeima gyvena malkinėje?
10. Kas išduoda Renatę, kai ją priglaudžia Stasė ir Antanas?
11. Prie ko per Velykas atsiduria Renatė romano pabaigoje?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Ką literatūra padeda suprasti apie istoriją?
Tema: Istorija
Ar kilmė lemia žmogaus likimą?
Tema: Kilmė
Kas lemia žmogaus vertę?
Tema: Žmogaus vertė
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.