Kilmė

Instinktyviai jaučia nelaimę, paspringsta degtine ir išeina verkti.. Brolis ir samdiniai piršlybas laiko garbe, tėvas po degtinės nurimsta, o motinai „instinktas sakė: ne!“. Ji siurbteli degtinės, paspringsta, apsipila ašaromis ir išeina laukan, o vėliau įsivaizduoja dukterį, bučiuojančią seną vyrą. Kraičio iš tijūno niekas nereikalauja: jis pats sako, kad nieko nereikia. Dukters ji nebara, tik apkabina ją be žodžių.

Dovydienė išbėga „visa mėlyna iš pykčio ir baimės“ ir rėkia, kad ten ne elgetų prieglauda, nes ūkį jie susikūrė patys, o Rapolas kadaise žadėjo neužstoti kelio. Geišiai iki vakaro sėdi ant savo skrynios ir nesiginčija, nes jaučia, kad „visa tai teisybė“. Tik kai Rapolas primena, kad pusė valako jo, Dovydas nusileidžia ir leidžia gyventi senojoje klėtelėje. Dovydienė savaip teisi, nes šeimoje jau dešimt valgytojų, bet jos žodžiai ir vėlesni priekaištai dėl kiekvieno kąsnio paverčia Geišių duoną karčia.

Panelės žemaitiškas dainas vadina mužikiškomis, vienai mama net draudžia jas dainuoti. Senas bajoras pasakoja, kaip mokykloje už žemaitišką žodį vadindavo mužiku, ir jis ėmė kalbėti tik lenkiškai net su tėvais. Gelžkelio valdininkas tai vadina progresu. Mamatė atsako, kad „menkas tai progresas, kurs remias savos kalbos niekinimu“, o Jonavičius ir vaistininkas primena čekų ir kitų tautų atgimimą. Kai vaistininkas padeklamuoja „Lietuvninkai mes esam gimę“, svečiai susidomi, bet jaunoji piktinasi. Lietuvių kalba bajorams yra luomo gėda, ir tik nedaugelis mato joje atgimimo pradžią.

Kad, nors užaugo lenkiškai, savo šaknis jaučia lietuviškoje žemėje.. Mamatė užaugo lenkų kalba, ją moka ir net myli, todėl ją ir vadina „rūbais“. Bet jos siela „tos šalies išliūliuota“, jos šaknys įaugusios į „prabočių kraujo prisigėrusią žemę“. Ji nieko nežada keisti savo kalboje ir nekalba apie valstietišką kilmę. Apie lenkų kalbą vėliau ji rašys: „tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmotė.“

Abu pavaizduoti satyriškai. Jie bijo vagių taip, kad naktį prie langų kraunasi kėdes su lėkštėmis, o ciocia neatpažįsta svečio balso, nes „Balsą galima įtaisyt“. Ciocia bijo pasenti ir visada nori atrodyti jaunesnė už vyrą, skelbia vyro kultą ir moko, kad žmonos pareiga mėgti virtuvę. Jos maldas pertraukia rūpesčiai dėl pledo ir šunelio. Dėdė šykštus, vaikams atveža tuščias cigarų dėžes ir bijo savo šautuvo. Jų pamaldumas ir aristokratiškumas pasirodo tuščias apvalkalas.

Ciocia mano, kad viešose vietose nesibučiuojama, o svarbiausia, kad bučiuojamasi tik su sau lygiais: Irusia yra Daugirdaitė, o mergaitės tik „žemos kondicijos žmogaus“ dukterys. Mamatė pirmiausia išsisuka su ironija, o tada pasako aiškiai: „žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros“. Ciocia sako žinanti jos „demokratiškus principus“ ir priekaištauja dėl chlopomanijos, o mamatė atsako, kad nori, jog vaikai būtų „tikri savo krašto žmonės“. Irusia nusprendžia nevalgyti ciocios saldainių.

Paskutinį vakarą mamatė vaikus vadina paukšteliais lizdelyje ir sako, kad jie išskris, o lizdelis liks tuščias, gal net jį sugriaus „rudens viesulas“. Beldimas į langą ją išgąsdina kaip likimo ženklas. Epiloge pasakotoja rašo, kad viskas praėjo: pirmiau išlėkė paukšteliai, paskui motina, o „lizdelį viesulas sudraskė“. Ji pati yra „lizdelio mūsų paukštis paskutinis“. Ji tiki, kad jos siela, kaip drugys iš lėlutės, nulėks pas savuosius, ir sugrįžta rožės bei mamatės rankos iš pradžios. Taip apysaka užsidaro ratu.

Pradžioje pasakotoja jau suaugusi: ji skina baltą rožę ir klausia, ar tai ne motinos rankos ją glamonėja. Taip iš karto aišku, kad mamatės nebėra, o rožių kvapas audžia „seną seną aukso sapną“: visa, kas bus pasakojama, yra prisiminimas. Rožės vėliau tampa mamatės simboliu: jos meilios, liūdnos ir „trumpai težydi“. Todėl skaitytojas kiekvieną laimingą vaikystės sceną skaito žinodamas, kad ji praėjo, ir tai sukuria ilgesio nuotaiką.

Triukšmas ir dūmai jį slėgė, o čia jis vėl gali laisvai alsuoti.. Šmulka sako, kad vaikai jį labai mylėjo, gerai maitino ir aprengė. Bet Londone jam rodėsi, kad į galvą „įstatė melnyčią“: ūžesys, trenksmas, fabrikų dūmai, kuriais jis negalėjo kvėpuoti. Grįžęs su kromeliu, jis žiūri į mėlyną dangų ir margas pievas ir „tuojau atgija“. Mamatei jis tyliai pasako dar vieną priežastį: „Seni žmonys nelaba tepritink pri jaunųjų.“

Jie kalba lenkiškų posakių pilna kalba, bet laiko save lietuviais. Tėvelis tiki, kad Rusija kada nors grius ir „mums gal dar lemta vėl vaidinti rolę Europos valstybių tarpe“. Jis nenori jokios unijos su lenkais, kalba apie lietuvių ir lenkų būdo skirtumą ir primena, kad garsiausi lenkų vyrai, kaip Mickevičius ir Kosciuška, buvo lietuviai ir baltarusiai. Taip matyti dvarininkų dvilypumas: lenkiška kultūra ir kalba, bet lietuviška tėvynės samprata.

Bočelis yra protingas, apsiskaitęs žmogus, bet kartu „lyg mažas vaikas“: jį lengva apgauti, jis valgo saldainius slapčia, o tai, kas tą dieną įstrigo į širdį, išdainuoja rečitatyvu. Ūkiu jis rūpinasi daugiausia apžiūrėdamas arklius per stiklelį. Kai Irusia jam padeklamuoja „Pono Tado“ pradžią, jis dovanoja jai Lietuvos istoriją, nes „Kiekvienas žmogus turi gerai žinoti savo šalies istoriją“. Iš protėvio vardo nusijuokusią anūkę jis sugėdina: apie protėvius reikia kalbėti su pagarba. Jis kalba žemaitiškai, varto vyskupo Valančauskio knygas ir sako: „Senoviška kalba. Turtinga kalba.“

Daukša rašo, kad tautai gyvuoti nepakanka derlingos žemės, gražaus krašto ar tvirtų pilių. Tautos gyvuoja tol, kol saugo ir vartoja savo kalbą, nes ji kuria bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Todėl jis sako: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Sunaikinus kalbą, žūtų santaika ir gerovė. Įrodymui jis primena Babelio bokšto statytojus, kuriuos išsklaidė kalbų nesantaika.

Būtų keista, rašo Daukša, jei varnas imtų čiulbėti kaip lakštingala, o ožys riaumoti kaip liūtas, nes tada išnyktų jų prigimtis. Taip pat ir žmogus, pamėgęs svetimą kalbą ir paniekinęs savąją, ima elgtis taip, lyg būtų kilęs iš kito krašto. Šis palyginimas paremia ankstesnę mintį, kad meilę savo kalbai žmogui įdiegia pati prigimtis, beveik su motinos pienu. Išsižadėdamas kalbos, žmogus praranda dalį savęs.

Jo nepeikia, smerkia tik tai, kad apleidžiama sava kalba.. Daukša pabrėžia, kad nepeikia kitų kalbų mokėjimo, ypač lenkų, kuri po unijos su Lenkija tapo beveik sava. Jis pripažįsta, kad kilmingieji beveik visi moka lenkiškai. Smerkia jis tik tai, kad lietuviai, pramokę lenkiškai, savo kalbą taip apleido, jog tai akivaizdu kiekvienam. Todėl jis ir verčia pamokslus į lietuvių kalbą, kad kunigai ir žmonės juos suprastų.

Žiobos žodžiais, ąžuoliuką Nemunas atplukdė nuo Kauno, o Nikodemas pastebi, kad šis medis, kaip ir klebonas, yra iš anapus Nemuno. Mažvydui svarbiausia, kad šaknys būtų sveikos ir medis prigytų. Tirvos burtų žodžius jis pakartoja ir susižavi jų prasme, nes jie tinka ir medžiui, ir žmogui: „Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų.“ Vėliau jis sako, kad medis tarsi pats lipo į krantą ir kabinosi šaknimis, ir šaukia per Nemuną į Lietuvą, kad medis prigis. Ąžuoliukas tampa iš Lietuvos į Prūsiją nublokšto Mažvydo likimo simboliu.

Krizas pasakoja savo gyvenimą: anksti netekęs tėvo, jis ganė kiaules pas Bleberį, tapo gaspadoriumi ir beveik penkiasdešimt metų valdė savo ūkį. Dabar šeimyna jo nebeklauso, reikalauja mėsos ir didelių algų, o jis nebeišgali sumokėti mezliavos ir gauna nuo amtmono. Pokytį jis aiškina taip: kai svietas ėmė didžiuotis ir lietuvninkai susimaišė su vokiečiais, „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“. Bernai ėmė gėdytis vyžų, o merginos marginių. Krizui skauda, kad savieji ėmė gėdytis savo; panašiai vėliau kalbės Selmas ir Lauras.

Milkus, tapęs pono tarnu, ėmė niekinti būrus, nors dar pernai pats buvo piemuo.. Kasparo tarnas Milkus ėmė dėtis ponu ir laikyti būrus „per kiaulių jovalą“. Lauras primena, kad dar pernai jis šėrė Bleberio ožkas ir kiaules ir su vyžomis ėjo į baudžiavą, o dabar gėdijasi Bleberio namų. Pati tarnystė Laurui nekliūva. Jam bjauru, kai žmogus išsižada savo kilmės ir ima niekinti savus. Apie skolas, vagystes ar vokišką kalbą tekste nekalbama.

Tuo, kad visi gimsta nuogi ir bejėgiai, o skiriasi tik tai, kur kūdikį paguldo.. Bužas kalba apie gimimą ir kūną: „mes nuoginteli gemam“, ir didžiausias ponas, ir vyžotas nabagas. Abu žinda motinos krūtį, abiem reikia plauti vystyklus. Nė vienas ponas negimė su kardu, nė vienas būras neatsinešė žagrės. Skiriasi tik tai, ar kūdikį paguldo į garbingą patalą, ar ant menko demblio. Apie pomirtinį atlygį, karaliaus įstatymus ar ponų protėvius Bužas nekalba; vietą kiekvienam, jo žodžiais, paskyrė Dievas.

Kalbantysis prisimena kraštovaizdį, kuris jį užaugino: lauką, pievą, kelią, upę. Paskutiniame posme tų daiktų vardai jau skamba kaip žodžiai, ir iš jų išauga „vienas žodis: Lietuva.“ Tėvynė čia yra vaikystės kraštovaizdis, virtęs kalba. Tai būdinga Marcinkevičiaus lyrikai, kurioje kaimiškoji tėviškė dažnai tampa visos Lietuvos metonimija.

Pažada jam pievą prie buomo, karvutę ir būti vaiko kūmu.. Grasinimas išbarti iš sakyklos nepadeda, Grigas atšauna: „Bark, kiek nori, bet plikos marčios į namus neimsiu.“ Tada kunigas pradeda derėtis. Jis užleidžia Grigui savo pievą prie buomo, kol pats čia kunigaus, pažada sutuokti nemokamai, būti kūmu ir duoti karvutę, tik ne arklį. Grigas mintyse skaičiuoja: „Tokia pieva! Tai ne šimtu rublių kvepia!..“ ir dar galvoja apie garbę, kurios visa parapija pavydės. Užsispyrusį ūkininką palenkia nauda ir garbė, nors kunigas kalba apie Dievo valią.

Monika kilusi iš skurdžios miestelio amatininko šeimos. Ji sutiko tekėti už seno Doveikos, bet dar prieš vestuves ūkis turėjo būti užrašytas jai. Jau atvažiavusi į Virsnes ji jautė Doveikai pasibjaurėjimą, miškų apsupta jautėsi kaip duobėje ir svarstė nusiskandinti. Ištekėjusi ji vyro vengia, miega atskirame kambaryje ir Agnei skundžiasi nuobodžiu gyvenimu. Turtas jai laimės neatneša, ir ji pasiduoda aistrai Tiliui.

Prieš keturiasdešimt metų jaunas Doveika ir raišas keturiolikmetis Laurynas tuo pačiu metu pradėjo tarnauti Striūnų vienkiemyje. Sumanus ir darbštus bandininkas vedė Striūnų dukterį Zuzaną, išplėtė ir modernino ūkį, tapo valsčiaus tarybos nariu ir viršaičiu. Laurynas liko piemeniu, viską mato, nekenčia Doveikos ir prisipažįsta seniai norėjęs padegti jo trobas. Tos pačios pradžios žmones išskyrė Doveikos apsukrumas ir vedybos su ūkininko dukterimi. Pabaigoje būtent Laurynas prispaudžia šaudantį Doveiką prie žemės.

Lietuvoje Renatė eina iš kaimo į kaimą ir prašo prieglobsčio pas nepažįstamus žmones. Ilgą laiką ji moka lietuviškai ištarti tik vieną sakinį, kad jos vardas Marytė. Vardas jai tampa priedanga, kad niekas neatpažintų vokietukės, nes padėti vilko vaikams buvo pavojinga. Pas Stasę ir Antaną ji trumpam vėl pasijunta vaiku, bet Stasės sesuo ją išduoda. Renatė gali gyventi tik slėpdama savo kilmę.

Rytą mama juos glosto nusisukusi ir šluostosi akis.. Vieną rytą prie lovelės stovi mama ir glosto vaikus, „Kažko veidą šalin sukdama“. Vaikai klausia: „Ko trini skarele sau akis? / Kur močiutė?“ Apie mirtį nepasakoma tiesiai. Paskutinis vaizdas yra močiutė, atgręžusi nuvaikščiotas kojas į vėjo klabenamas duris.

Kunigas iš pradžių į porą žiūri „kaip į tikrus bepročius“ ir įspėja: „Pamanyk, ką žmonės pasakys!“ Tik pamatęs Eimučio ryžtą, jis nusileidžia, nežinodamas, „ar jis beprotis, ar šventas“. Kunigo žodžiai išsipildo: žmonės nuo Eimučių atsiskiria, net siuvėją sunku rasti, o Merkelienė sako, kad jis galėjo rasti turtingesnę žmoną. Žmonėms nerūpi, kodėl Eimutis taip pasielgė: jiems svarbu, kad jo žmona buvo vargšė elgeta. Todėl Eimučiai gyvena „kaip užburtoje pilyje“, atskirti nuo kitų.

Žyduko pasakojimas apie mylinčius tėvus jam skamba kaip pasityčiojimas.. Akmuo „rimtam sodiečiui efekto nepadarė“, o žodį „benkartas“ ištaria pats sermėgius, taigi keršto priežasties nėra. Smūgis ateina iškart po žodžių, kad mama duoda pieno, o tėvas paguldo ir apkloja: sermėgiui tai „aiškus pasityčiojimas“. Netrukus sužinome, kodėl: jo tėvas girtuoklėlis, o motina neatsispiria kavalieriams. Pavydas kito vaiko šeimai išduoda jo paties skausmą.

Tai kova dėl šeimos: vaikas vienas stoja prieš faktorių ir ponaitį, „bevagiančius jo motiną“, bando sustabdyti vežimą ir yra parblokštas ant žemės. Išorėje jis pralaimi: motina išvežama, o tėvas girtas knarkia karčemoje. Tačiau jis vienintelis šioje šeimoje elgiasi atsakingai, lyg suaugęs. Paskutinis sakinys, kad šeimos nariai „turės vėl visi greitai susirinkti į krūvą“, leidžia manyti, kad tokios naktys kartojasi ir vaiko kova nesibaigia.

Nes čia dingsta pasakotojo ironija: badas ją pralaužia, ir duona tampa šventa. Apie kančias pasakotojas dažniausiai kalba juokaudamas, bet čia jis rašo: „sukniubau patvory ir žliumbiu“. Jis supranta tėvo pamoką, kad pakeltą nukritusią duoną reikia pabučiuoti, o sapnuose duona jam pravažiuoja auksine karieta. Ironija dingsta, nes badas stipresnis už bet kokią kaukę. Ši vieta rodo, kad humoras knygoje yra gynyba, o ne abejingumas.

Gyvastį jam pasėjo dangus, bet išdygo jis juodojoje žemėje.. Eilėraščio epigrafas dangų vadina tėvu, o žemę motina. Lyrinis subjektas ragina arą skristi į pat dangų, nes šis nemoka būti savosios žemės vergu, bet pats sako arui nepavydėjęs nei laisvės, nei dangaus, nes pamilo juodą, šaltą žemę. Svarbiausia eilutė kalba apie kilmę: „Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau.“ Žmogus turi dvigubą prigimtį, todėl jį traukia į abi puses.

Motina praneša, kad ketvirtadienį Džuljeta ištekės už Pario. Kai ji atsisako, įtūžęs tėvas grasina išvaryti ją iš namų į gatvę. Net Auklė, iki tol padėjusi įsimylėjėliams, pataria pamiršti ištremtą Romeo ir tekėti už Pario. Džuljeta nebeturi kuo pasikliauti namuose, todėl eina pas vienuolį Lorencą ir su peiliu rankoje sako, kad verčiau mirs. Ji renkasi pavojingą vienuolio gėrimą, kad liktų ištikima vyrui.

Vardas nėra žmogus, todėl Romeo galėtų jo atsisakyti.. Nežinodama, kad Romeo stovi sode, Džuljeta prie lango sako, kad priešas jai tik jo vardas, o ne jis pats, ir nori, kad jis atsisakytų savo giminės vardo. Romeo prabyla, ir jie prisipažįsta vienas kitam meile. Tebaldas tuo metu dar gyvas. Mylimieji nori būti laisvi nuo giminės, bet giminių nesantaika vis tiek lemia jų likimą.

Tai paskutinė atrama, likusi iš kilmės, kai jis prarado beveik viską.. Pasakotojo daktaro diplomą brolio namuose graužia pelės, jis geria, nakvoja skvere ir prašo praeivių kapeikų. Likęs vienas, jis apsigyvena tuščiame sargo namelyje prie bėgių su lempa, ištraukta iš žemės ten, kur buvo gimtoji sodyba, nugriauta melioruojant laukus. Iš visos kilmės lieka tik šis daiktas, ir jis tampa paskutine atrama. Pats pasakotojas sako, „kad pamatytum, koks yra pasaulis, ir kad suprastum, kas tame pasaulyje yra žmogus, turi nieko netekti“.

Atvykusi į literatūros forumą mažame miestelyje, pasakotoja aplanko tolimą giminaitę Emiliją, senelio brolio anūkę. Ji prisimena senelį, kuris po karo buvo nuteistas už iš malūno vogtus miltus ir kalėjo lageryje. Apie savo gimimą ji sako, kad žmogus yra iš miltų. Taip ji parodo, kiek ją lėmė giminės praeitis. Emilija, kurios sesuo mirė dvylikos metų, gyvena šia diena ir literatūra nesidomi, o pasakotoja savo kilmę apmąsto per tekstą.