Tarp dviejų aušrų (eilėraščiai)

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Šaltiniai.info rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, PDF, 18 psl..

1. 1.

   „Tarp dviejų aušrų“1 psl.

   Rinkinį pradeda laisvos, nerimuotos eilės, kuriose kalbama antruoju asmeniu („tu pats“). Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka, iš žvilgančių bokštų žvelgia visareginčios akys, ir tas, į kurį kreipiamasi, žavisi jų regėjimais. Rytuose jis jau nujaučia artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, tarsi seniai girdėtų giedojimų aidai. Visi daiktai jo regėjime dvilypuojasi kaip blankūs šešėliai, ir jis nebežino, kokiu vardu juos vadinti. Net jo paties būtis nykiais aidėjimais skrenda atgal, ir eilėraštis baigiasi žodžiais, kad jam be galo liūdna. Šis eilėraštis gali padėti suprasti visą rinkinį: žmogus jame atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo. E. Žmuida šį eilėraštį skaito kaip liūdną poeto atsisveikinimą su simbolizmo estetika.

2. 2.

   „Ryto saulei“1–2 psl.

   Iškilmingas himnas rytmečio saulei, pažymėtas „Kaunas, 1920. VIII. 15“, parašytas rimuotais ketureiliais. Eilėraštis prasideda ir vėliau kartoja pasveikinimą „Sveika būk“. Kalnai kelia saulei liepsnotas karūnas, girios jai meldžiasi, kiekvienas ryto augalas tiesia jai pabučiuoti savo žiedą. Lyrinis subjektas lygina save su drėgno urvo kaliniu, kuris dvasia stiebiasi į aukštybes. Visą naktį jis laukė patekančios saulės ir sveikina ją, nes ji vėl jį pabučiavo, o pernakt urve tingiai glūdėję arų sparnai išsitiesė laisvai. Pabaigoje jis, saulės apsvaigintas, eina toliau kalnais ir slėniais, „laisvas kalinys“, ir sako, kad išpirkimo aukos jau baigiasi, o naujas rytas žemę atmainys. Nuotaika šviesi ir džiugi. Mūsų atrankoje čia pirmą kartą pasirodo kalėjimo ir laisvės priešprieša.

3. 3.

   „Viršūnės ir gelmės“2–5 psl.

   Septynių dalių ciklas (1921). „Įvade“ keleivis raginamas sukruvintomis rankomis stiebtis į viršūnę. Jei pasieks, bus kaip Dievas, o jei žus, žus kaip lašas be garso ir aido. „Viršūnėje“ kalbantysis sveikina viršūnę ir sako joje pasiliksiąs. „Ilgesyje“ sunki karūna jam nusvarino galvą, ir jis kreipiasi į gimtąją žemę. „Įspėjime“ keleivis raginamas atstoti nuo uolos krašto ir nežvelgti žemyn. „Paskandintojo varpo giesmėje“ lyrinis subjektas vidurnaktį pažvelgia į prapultį ir nežino, ar varpas suaidėjo pakalnėje, ar jo krūtinėje. Varpas skelbiasi slaptingo pasaulio karaliumi ir sako viršūnių valdovui, kad nepaleis jo gyvybės šaknų. „Gelmių danguje“ dangus atsispindi jūroje po uola. „Lopšinė“ pasauliui pranašauja chaosą, kuriame pasaulis kaip paukštį paleis dvasią į amžiną laisvę, o virš visko budės Kūrėjo akis. E. Žmuida viršūnę laiko absoliuto simboliu, kuriam pasiekti reikia valios.

4. 4.

   „Gedulas“6 psl.

   Penkių posmų eilėraštis (1922) apie gedulą dėl nesulauktos laimės. Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę, ir juodos vėliavos pakilo į saulę. Pirmajame posme kreipiamasi į žemę, toliau kalbama daugiskaita. „Mes“ kaip nuliūdę sūnūs palinkę ant gelmių tarsi karklai, ten, kur motinos širdies mirtis nenumarino. Gedulo tyloje skamba tas pats meilingas balsas, kuris, gimdydamas juos, priviliojo į žemę. Jis kviečia mylėti tik jį ir jo skaudų džiaugsmą. Paskutinis posmas baigiasi tomis pačiomis eilutėmis kaip pirmasis, tad eilėraštis turi žiedinę kompoziciją. Draugas kviečiamas kartu ir džiaugtis, ir gedėti, tad džiaugsmas ir gedulas čia eina drauge.

5. 5.

   „Margi sakalai“6–7 psl.

   Eilėraštis (1922) parašytas porinio rimo eilutėmis ir pasakoja, kaip vėlai, lydėdami gęstančią žarą, margi sakalai pakyla į dangų. Paniekinę vylingus žemės sapnus, jie pasižada negrįžti, kol žemė aptemusi: pasivys aušrą, nuskins iš jos vainiko leliją ir pavers miegančios žemės laukus ir uolynus saulės gėlynais. Jie plasnoja tolyn ir aukštyn, kol kraujas užkais pavytosios saulės liepsna ir žemei užgims pranašauta diena. Pabaigoje rytuose nurausta dangus, saulė nušviečia uolas ir laukus, tačiau sakalai taip ir negrįžta. Pabaiga liūdna ir dviprasmiška: rytas ateina ir be jų, o išskridusieji ieškoti šviesos žemei nebegrįžta. Sakalus galima skaityti kaip laisvės ir aukšto idealo siekio simbolį. Atviras lieka klausimas, kodėl jie negrįžta.

6. 6.

   „Skriski, are“7 psl.

   Eilėraštis (1922) prasideda epigrafu, kuriame dangus vadinamas tėvu, o žemė motina. Lyrinis subjektas ragina arą skristi į pat dangų, nes šis nemoka būti savosios žemės vergu. Jis sako arui nepavydėjęs nei laisvės, nei dangaus, nors pats pamilo tik juodą, šaltą žemę. Kai jis geria jos drėgną kvapą, jam sapnuojasi žvaigždės ir dangus, o kai jį vėl užsūpuos padangė, jis jaus žemę savo ilgesyje. Svarbiausios eilutės kalba apie kilmę. Dangus pasėjo jo gyvastį, tačiau jis sako: „Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau.“ Žmogus čia turi dvigubą prigimtį ir trokšta apglėbti visą begalinį pasaulį. Tai vienas aiškiausių rinkinio žemės ir dangaus jungimo pavyzdžių.

7. 7.

   „Žemei“7–8 psl.

   Eilėraštis (1922) yra kreipinys į žemę, kuri vadinama gražia, galinga ir nuodėminga. Iš jos krūtinės lyrinis subjektas semiasi gyvybės. Žemė vaizduojama kaip mylimoji: nuo juodbruvo veido ji nutraukė saulėleidžio skarą, jis jaučia jos plakančią širdį ir kvepiančius plaukus, šiltą pavasario naktį ji jį bučiavo, o prie jos kojų nulinkusios vyto raudonos aguonos. Jis sako ją apglėbęs, kaip niekas kitas negalėtų, ir įaugęs į ją chaotingų geismų šaknimis. Pabaigoje jis sako, kad kaip pasakos augalas kils iki žvaigždėtų ruimų, o žiedas maitinsis žemės gyvybe. Žemė čia yra gyvybės šaltinis, iš kurio lyrinis subjektas semiasi jėgų kilti aukštyn.

8. 8.

   „Iš saulėtų vaišių“8–9 psl.

   Nerimuotas eilėraštis (1922) apie nusivylimą ir naują kelią. Pavargęs po vasaros džiaugsmo, lyrinis subjektas grįžta namo, versmėje nusiplauna kojas ir slepia degantį veidą rankose. Jis sako, kad jį apvylė visareginti saulė. Ji sužavėjo akis, bet širdį apsupo nykybės šešėliu, moters galvą apipynė lelijomis, o jų šaknyse išpenėtą angį paleido ilsėtis jai prie krūtinės. Jis liepia išnykti niekingiesiems saulės monams ir sako, kad maištingai dvasiai pasaulio šviesa per ankšta. Jis nusprendžia sutemus nedegti žibinto ir vienas tyliai išeiti pro duris. Jo kelias veda į tolį ir aukštį, tarp miglų, žvaigždžių ir kalnų viršūnių. Pabaigoje jis eina kaip valdovas, laisvas ir didis, tarsi šiandien nužengęs nuo Kūrėjo rankos į naują, pirmykštę žemę, ir eina į pasaulį gyventi ir mylėti.

9. 9.

   „Vergas“9–12 psl.

   Keturių dalių poema (1924). I dalyje vergas gyvena puikiuose viešpaties rūmuose, visi vartai atviri, bet į laisvę išeiti jis negali. Vakare prie siauro bokšto lango jis supranta esąs pasmerktas vergauti amžinai. II dalyje jam pasirodo paslaptinga moteris, pažadanti karalystę, ir didis balsas sveikina jį kaip valdovą, kurio gimimą puošė septynios žvaigždės. III dalyje, pažvelgęs pro bokšto langą, jis vėl mato esąs menkas vergas. IV dalyje per viešpaties puotą jis pila vyną svečiams ir viliasi, kad jauniausioji viešpaties duktė yra jo sapno viešnia. Ji ramiai sako, kad tai jos tėvo ištikimas vergas, kuriam užteks trupinių. Tada jis sviedžia vyną žemėn, palieka rūmus ir širdyje kartoja: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.“ Pabaigoje buvęs vergas klajoja kalnais ir kloniais. Ant kalno jis kelia rankas, lyg norėtų palaiminti dangų, o pakalnėje bučiuoja žemę. Ką jis mąsto, nežino niekas.

10. 10.

    „Pesimizmo himnai“13–16 psl.

    Šešių dalių ciklas (1925). Pavadinimas paradoksalus, nes himnas yra šlovinimo giesmė. I dalyje lyrinis subjektas nori giesme pagarbinti gyvenimą ir kūrybą, tiki visagalinčia meile, bet klausia, ko verti jo norai, jei aukuro plytos aptaškytos purvu. Dalis baigiasi raginimu giedoti skausmą ir juodąją naktį. II dalyje jis kreipiasi į rūstų likimą su prakeiksmu ir kartu jį šlovina. III dalyje jis klajoja vienišas kryžkelėse, vengia brolio, tėvo ir motinos, liūdesį vadina ir nuodėme, ir dora. IV dalyje jis žino, kad prieš Tą, kuris saulėmis valdo, dreba maištinga galybė, bet jo valdovė yra akla Būtinybė. V dalyje laiminamas žmogaus nežinojimas apie savo gimimą, mirtį ir likimą, o lyrinis subjektas lenkiasi prieš didelę paslaptį. VI dalis apmąsto „trumpo gyvenimo didę menkystą“. Dvasios laisvūnas yra pasaulio valdovas ir kartu tik šešėlio šešėlis.

11. 11.

    „Rūpintojėlis“16 psl.

    Penkių nerimuotų posmų eilėraštis (1926), artimas liaudies dainai, su mažybiniais žodžiais, pakartojimais ir kreipiniais į Dievulį. Šviesią rudens naktį, gėrėdamasis žvaigždėmis, lyrinis subjektas sau taria išeisiąs ant lygaus kelio, nes ten jaunam valia plačiai padūmoti. Tačiau jis klausia Dievulio, kodėl šis rūpestėliu rymo prie to kelio, kur visą dieną dūsaudami vaikšto vien vargai. Gal mūsų godos jį iš dangaus atprašė prie kelio, o gal šviesios rudenio naktys jį iš mūsų žemės išsapnavo? Pabaigoje jis prašo Rūpintojėlio priimti jį šią naktį kartu padūmoti. Pirmasis ir paskutinis posmai baigiasi ta pačia eilute „Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.“ Rūpintojėlis yra liūdinčio, galvą ranka parėmusio Kristaus atvaizdas, dažnas liaudies drožyboje. Eilėraštis laikomas viena Putino lyrikos viršūnių.

12. 12.

    „Tegu tave dievai“16–17 psl.

    Rudens eilėraštis (1926), parašytas poriniu rimu. Keturis kartus kartojamas refrenas „Tegu tave dievai, tegu tave dievai...“, kurį pirmą kartą sukugžda liepos ir klevai. Posmai prasideda trumpais sakiniais, kurie žymi kelionės etapus (šalna laukuose, ėjimas tolyn, žiedų nebėra, skubėjimas atgal namo). Tas, kurio širdis dar kliedi saulės burtais, sapne raškys paparčio žiedą, o pabudęs išvys šalną ir šyptels kreivai. Gėlių nebėra, tačiau rudens spalvos dar trumpam apgauna ir primena saulėtas dienas. Lyrinis subjektas skuba atgal, o namai iš tolo moja greičiau užeiti, uždaryti langines ir sutemus prie ugnies atskleisti šviesų, gelsvą lapą, kuriame įbrėžtos saulėtų dienų aistros, pažvelgti, nusišypsoti ir lengvai atsidusti. Nuotaika rami, su lengva ironija ir susitaikymu.

13. 13.

    „Pabaiga“17–18 psl.

    Šiuo eilėraščiu baigiasi mūsų skaitoma atranka. Ilgos eilutės kaitaliojasi su trumpomis. Lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus ir žada su palankia šypsena užversti tiesiai ir kreivai išrašytus lapus. Jo dvasia kaip paukštis jaučia ateinančio ryto pranešėjus, vakaro žaizda nebeskauda. Jis žada giesme pasitikti paslaptingą rytojų, o suvytusį rožių vainiką sutrypęs atsistoja aukštai. Visa, kuo sirgo ir džiaugėsi širdis, dabar atrodo smulku ir menka, todėl, rodos, nėra ko atleisti nei melsti atleidimo: kalčių nebuvo. Jei kaltės ir buvo, tai tik daugiabalsė širdies kalba, kuri myli ir jaučia. Mūsų atrankoje šis eilėraštis užbaigia kelią nuo nerimo prie ramybės ir naujos aušros.