Esė rinkinys, kuriame vieniša nebejauna moteris pasakoja apie savo kasdienybę, giminės praeitį, draugių likimus ir perskaitytas knygas. Asmeninė patirtis čia susipina su kitų rašytojų tekstais, o apie vienatvę ir senatvę dažnai kalbama su ironija. Knyga rodo, kaip iš paprastų dienos įvykių gimsta apgalvotai sukonstruota esė.
Atnaujinta
Iki kada nori perskaityti?
17 psl. per vakarą
119 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
„Teksto trauka“: kodėl penktąjį gero teksto kriterijų pasakotoja ištaria tik esė pabaigoje?
Kartotė: kodėl pasakotoja save aprašo beveik tais pačiais žodžiais kaip mirusią draugę?
„Tostas“: kaip šventinė kalba virsta pasakojimu apie išdavystę?
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
Esė rinkinys, išleistas 2010 m. „Baltų lankų“; antroji autorės esė knyga po „Suplanuotų akimirkų“.
2.
2012 m. knyga pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją.
3.
Pasakotoja kalba pirmuoju asmeniu; tai vieniša nebejauna moteris, dažnai mini savo dukrą.
4.
Rinkinį pradeda esė „Teksto trauka“ su penkiais paveikaus teksto kriterijais.
5.
Paskutinė esė „Nekrologas“; R. Bertašavičiūtė visą knygą siūlo skaityti kaip vieną ilgą esė.
Rašiniui
4▾
Kodėl apie skaudžius dalykus kartais kalbama su ironija?Epizodas „Toste“ pasakotoja šventėje sako kalbą draugei ir jos vyrui Aleksandrui ir tarsi tarp kitko papasakoja, kaip matė jį bučiuojantį jauną moterį.Tai rodo Ironija leidžia pasakyti tai, ko tiesiai ištarti negalima: šventinė kalba tampa kaltinimu.Kontekstas Palygink su S. Parulskio esė „Nuogi drabužiai“: abu šiuolaikinės lietuvių esė autoriai kalba ironiškai ir atvirai.
Kaip mintis apie mirtį keičia žmogaus požiūrį į gyvenimą?Epizodas Emilijos sesuo mirė dvylikos metų, palaidota su K. Hamsuno knyga „Panas“.Tai rodo Emilija sako, kad dėl sesers mirties gyvena šia diena: ji nesidomi literatūra ir ruošiasi tekėti.Kontekstas Esė rinkinys išleistas 2010 m.: pasakotoja savo patirtį nuolat lygina su perskaitytomis knygomis.
Ar vienatvė gali būti žmogaus pasirinkimas?Epizodas Esė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pasakotoja įkiša televizorių į pagalvės užvalkalą ir neturi mobiliojo telefono.Tai rodo Visai užsidaryti nuo žmonių jai nepavyksta, ir neaišku, ar ji to negali, ar nenori: vienatvė čia ir pasirinkimas, ir našta.Kontekstas Susiek su G. Radvilavičiūtės knyga „Suplanuotos akimirkos“: ir ten vienišos moters pasaulis.
Ar kilmė lemia žmogaus likimą?Epizodas „Teksto traukoje“ pasakotoja aplanko tolimą giminaitę ir prisimena senelį, kalėjusį už vogtus miltus.Tai rodo Apie savo gimimą ji sako, kad žmogus yra iš miltų: giminės praeitis ją lemia labiau, nei ji norėtų.Kontekstas Senelis po karo nuteistas ir kalėjo lageryje prie Zagorsko: šeimos istorija čia susijusi su sovietmečio istorija.
Epocha
2▾
XXI a. pradžios Lietuva; daugelis esė vyksta Vilniuje, kai kurios kelionėse
Lietuvių esė nuo XX a. pabaigos klesti apie kultūros savaitraštį „Šiaurės Atėnai“
Autorius
3▾
Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960 Panevėžyje), lituanistė, buvusi mokytoja, eseistė
1994–1998 m. gyveno Čikagoje; nuo 1999 m. esė skelbė kultūros spaudoje
2015 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija
Kūrinys
4▾
Pasak R. Bertašavičiūtės, esė dažniausiai pirmiausia skelbtos „Šiaurės Atėnuose“, į knygą sudėtos ne pagal datas
Pasakojimas fragmentiškas: dabarties epizodus pertraukia prisiminimai ir ateities vizijos
Esė pradžioje pavartotas vaizdas ar frazė dažnai grįžta pabaigoje ir sujungia tekstą
Esė dažnai pradedama tiesiu kreipiniu į skaitytoją ar klausytojus, kaip „Nekrologas“
Giedra Radvilavičiūtė gimė 1960 metais Panevėžyje. 1983 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, mokytojavo, dirbo žurnalo „Šeima“ redakcijoje. 1994–1998 metais gyveno Čikagoje. Pirmuosius apsakymus išspausdino 1986 metais, o nuo 1999 metų jos esė skelbė kultūros spauda. Pirmoji knyga „Siužetą siūlau nušauti“ (2002) parašyta kartu su kitais eseistais, 2004 metais išėjo „Suplanuotos akimirkos“. 2015 metais rašytojai paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Šiuolaikinė lietuvių esė
Nuo XX amžiaus pabaigos lietuvių esė labiausiai siejama su kultūros savaitraščiu „Šiaurės Atėnai“, kuriame savo tekstus spausdino būrys eseistų. Radvilavičiūtė laikoma viena ryškiausių jų. Literatūrologė Rima Bertašavičiūtė pažymi, kad ir šio rinkinio esė dažniausiai pirmiausia pasirodė „Šiaurės Atėnuose“. Visuotinė lietuvių enciklopedija jos esė apibūdina kaip disciplinuotą pasakojimą su pasaulio kultūros ir literatūros intarpais, gyvais charakteriais, sąmoju ir juoduoju humoru.
Rinkinys ir pripažinimas
Knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ 2010 metais išleido „Baltos lankos“. Tai antroji autorės esė knyga po „Suplanuotų akimirkų“. Kritikai pastebėjo, kad vyro ir moters santykių čia mažiau nei pirmojoje knygoje ir daugiau dėmesio skiriama vienišos moters gyvenimui. 2011 metais knyga pateko į „Metų knygos“ rinkimų sąrašą, 2012 metais pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją. Vėliau ji buvo perleista ir išversta į kelias Europos kalbas.
Kodėl skaitome 9 klasėje
Lietuvių kalbos ir literatūros programa 9 klasėje skaitinius skirsto pagal literatūros rūšis ir žanrus. Esė sąraše yra abi Radvilavičiūtės knygos, ir iš rinkinių reikia perskaityti bent vieną pasirinktą kūrinį. Šios knygos esė gerai tinka žanrui pažinti. Pasakotoja kalba pirmuoju asmeniu, savo patirtį jungia su perskaitytomis knygomis, nuklysta nuo temos ir vėl prie jos grįžta, o apie skaudžius dalykus dažnai kalba su ironija.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
1.
„Teksto trauka“
Rinkinį pradedanti esė prasideda penkiais paveikaus teksto kriterijais. Pirmuosius keturis pasakotoja paremia ištraukomis iš Emilio Tode, Jurgio Kunčino, Harukio Murakamio ir Rainerio Marijos Rilkės, bet penktojo suformuluoti nesugeba. Tada pasakoja, kaip atvyko į literatūros forumą mažame miestelyje ir prieš skaitymus nuėjo aplankyti tolimos giminaitės Emilijos, senelio brolio anūkės. Pasakotoja prisimena senelį, kuris po karo buvo nuteistas už iš malūno vogtus miltus ir kalėjo lageryje. Emilija, ligoninės seselė, pasakoja apie savo meiles ir apie seserį, kuri mirė dvylikos metų ir buvo palaidota su Hamsuno knyga rankose. Kiekviena kriterijų iliustruojanti ištrauka vėliau atsikartoja pačios pasakotojos istorijoje. Pabaigoje prieš televizijos kamerą ji pagaliau ištaria penktąjį kriterijų. Geras tekstas turi traukti prie jo sugrįžti, kaip seni parkai, kuriais norisi vaikščioti vėl.
2.
„Tostas“
Pasakotoja sako tostą draugės ir jos vyro Aleksandro šventėje. Iškilmingų žodžių jos kalboje mažai. Kalbėdama lyg apie smulkmenas, ji pamažu parodo, kokie iš tikrųjų yra šios poros santykiai. Pasakotoja papasakoja, kaip senamiestyje matė Aleksandrą ilgai besibučiuojantį su jauna moterimi. Šventinė kalba taip virsta pasakojimu apie išdavystę. Šioje esė gerai matyti, kaip rinkinyje apie skaudžius dalykus kalbama su ironija.
3.
„Esminiai pokyčiai“
Pasakotoja aprašo butą, kuriame gyvena, ir beveik kiekviena jo detalė jai primena kokį nors praeities epizodą. Taip dabartis ir praeitis esė nuolat persipina. Paslaptinga vieta tampa vidinis kiemas. Pasakotojai atrodo, kad žmonės, nuėję prie kieme džiūstančių skalbinių, daugiau nebepasirodo.
4.
„Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“
Knygai vardą davusios esė pasakotoja gyvena viena ir pati renkasi tylą. Televizorių ji yra įkišusi į pagalvės užvalkalą, mobiliojo telefono neturi, o malonaus vakaro jai palinki tik „Panoramos“ vedėjai. Vis dėlto visai užsidaryti nuo žmonių jai nepavyksta, ir sunku pasakyti, ar ji to negali, ar pati nenori. Esė prisimenama mirusi draugė Vika, apie kurią pasakotoja norėtų sukurti istoriją. Mirusi draugė aprašoma smulkiomis detalėmis. Ji sėdi ant sofos, plaukai nenudažyti, kojinėje nubėgusi akis, ant stalo vaistai ir akiniai, mirga nieko nerodantis televizorius. Vėliau pasakotoja beveik tais pačiais žodžiais aprašo save. Kartotė sujungia abi moteris, ir draugės lemtis atrodo kaip galima pačios pasakotojos ateitis.
5.
„Temperatūra pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą“
Pasakotoja keliauja į Austrijos miestą Lincą. Muziejuje ji mato XIX amžiaus austrų rašytojo Adalberto Stifterio pomirtinę kaukę ir gėles, kurias nežinomas meistras padarė iš mirusio rašytojo plaukų. Esė pabaigoje pasakotoja įsivaizduoja ateitį. Trakų ežero vandenyje ji pamatys savo staiga pasenusio veido atspindį, panašų į Stifterio kaukę, o aplink banguojantys vandens augalai atrodys kaip gėlės iš jos pačios plaukų. Pasikartojantys vaizdai sujungia praeitį, dabartį ir ateitį, ir svetimo rašytojo mirtis tampa pasakotojos mintimi apie savo senatvę ir vienatvę.
6.
„Nekrologas“
Paskutinė rinkinio esė pradedama tarsi kalba susirinkusiems, ir kalbėtoja visų paprašo dvidešimčiai minučių išjungti mobiliuosius telefonus. Ji kalba apie moterį, nuo kurios, jos žodžiais, visiškai skiriasi, nors kai kas jas laikė vienu žmogumi ir per knygų pristatymus net supainiodavo jų veidus bei pažiūras. Taip esė žaidžia su skirtumu tarp autorės ir pasakotojos. Literatūrologė Rima Bertašavičiūtė siūlo visą rinkinį skaityti iš eilės, kaip vieną ilgą esė su bendru siužetu.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl esė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pasakotoja mirusią draugę Viką ir save aprašo beveik tais pačiais žodžiais?
Rodyti atsakymą
Pasakotoja gyvena viena: televizorių ji įkišusi į pagalvės užvalkalą, mobiliojo telefono neturi, malonaus vakaro jai palinki tik „Panoramos“ vedėjai. Mirusi Vika aprašoma smulkiomis detalėmis: sėdi ant sofos nenudažytais plaukais, kojinėje nubėgusi akis, ant stalo vaistai ir akiniai, mirga nieko nerodantis televizorius. Vėliau beveik tais pačiais žodžiais pasakotoja aprašo save. Kartotė sujungia abi moteris, ir draugės lemtis atrodo kaip galima pačios pasakotojos ateitis.
2. Kaip esė „Tostas“ veikia ironija?
Rašiniui: Meilė
3. Kaip „Teksto traukos“ sandara patvirtina jos pačios mintį apie gerą tekstą?
Rodyti atsakymą
Esė prasideda penkiais paveikaus teksto kriterijais, bet penktojo pasakotoja suformuluoti nesugeba. Pirmuosius keturis ji paremia Tode, Kunčino, Murakamio ir Rilkės ištraukomis, ir kiekviena jų vėliau atsikartoja jos pačios istorijoje apie giminaitę Emiliją ir senelį. Penktąjį kriterijų ji ištaria tik pabaigoje, prieš televizijos kamerą: geras tekstas turi traukti prie jo sugrįžti, kaip seni parkai. Tokia žiedinė kompozicija pačią esė verčia skaityti dar kartą.
Rašiniui: Kūrėjas
4. Kodėl pasakotoja Lince taip įsižiūri į Stifterio pomirtinę kaukę ir gėles iš jo plaukų?
5. Ką „Teksto traukoje“ pasakotojai reiškia senelio istorija?
Rodyti atsakymą
Atvykusi į literatūros forumą mažame miestelyje, pasakotoja aplanko tolimą giminaitę Emiliją, senelio brolio anūkę. Ji prisimena senelį, kuris po karo buvo nuteistas už iš malūno vogtus miltus ir kalėjo lageryje. Apie savo gimimą ji sako, kad žmogus yra iš miltų. Taip ji parodo, kiek ją lėmė giminės praeitis. Emilija, kurios sesuo mirė dvylikos metų, gyvena šia diena ir literatūra nesidomi, o pasakotoja savo kilmę apmąsto per tekstą.
Rašiniui: Kilmė
6. Kas, pasak „Teksto traukos“ pabaigos, yra penktasis gero teksto kriterijus?
7. Su kokia knyga, pasak Emilijos, buvo palaidota jos dvylikos metų sesuo?
8. Ką esė „Tostas“ pasakotoja papasakoja apie švenčiančios draugės vyrą Aleksandrą?
9. Kur esė „Esminiai pokyčiai“ pasakotojai atrodo, kad žmonės dingsta?
10. Kokiame mieste pasakotoja mato Adalberto Stifterio pomirtinę kaukę?
11. Ko „Nekrologo“ kalbėtoja pradžioje paprašo susirinkusiųjų?
Rašiniui
Ką „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.