Eilėraščiai

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.

1. 1.

   „Prologas“ (rinkinys „Eilėraščiai“, 1932)

   Rinkinio pradžios eilėraštis, kuriame poetas kalbasi su skaitytoju. Kalbantysis sako, kad jo žaliąją jaunystę apnuodijo ne smakras, akys ar plaukai, o mėlynas šilas ir besišypsantys laukai, ir kad jis pamilo nykią pievą ir žydrą ilgesį. Jis mano, kad gal nors dalį to šioje knygoje įžiūrės ne vienas skaitytojas. Paskui tonas pasikeičia. Kreipdamasis į brangų skaitytoją, jis pataria nebūti naiviam ir daugiau neieškoti: kaip giedrame danguje nėra debesų, taip čia, knygoje, nėra žmogaus. Į klausimus, kokia ji buvo ir kur gyveno, jis atsako klausimu, kas skaitytojui darbo, ir primena, kad scenoje įprasta grąžyti rankas. Penki ketureiliai, data Kaunas, 1930 m. sausio 7 d. Jau šiame eilėraštyje galima įžvelgti Aisčio dvilypumą, kai graudų jausmą lydi ironiškas atsitraukimas.

2. 2.

   „Rugpjūčio naktis“ (rinkinys „Eilėraščiai“, 1932)

   Vėsią rugpjūčio naktį kalbantysis žiūri į žvaigždes, ir jo širdis net sulėtina ritmą. Ramioje, nutilusioje naktyje žvaigždės pulkais krinta lyg deimantų lietus, ir jis ne kartą sušunka, kad tai pasibaisėtina. Trečiajame posme jis ramina savo širdį, kad ji nesijaudintų, nes kas dedasi danguje, ne jos reikalas. Ketvirtajame žvaigždės krinta sielvartingai, šilas dunkso kaip seniau, kalbančiajam pasidaro graudu, o pabaigoje jis sušunka, kad ši naktis verta Flamariono plunksnos. Keturi ketureiliai, esamasis laikas. Literatūrologė Dalia Satkauskytė rodo, kad čia kaitaliojasi du požiūriai į gamtą: romantinis, kai gamta atspindi jausmą, ir naujesnis, kai kalbantysis žvelgia į gamtą iš atstumo, ją stebi ir vertina kaip vertą aprašyti. Eilėraštis, pasak jos, baigiamas pastaruoju. 1932 ir 1940 m. rinkiniuose eilėraštis turėjo epigrafą, pasirašytą prancūzų astronomo Flamariono vardu.

3. 3.

   „Šv. Pranciškus“ (rinkinys „Eilėraščiai“, 1932)

   Vakaro vaizdas kalbančiajam atrodo asketiškas, jam kartu liūdna ir gera. Aplink saulę jis regi šv. Pranciškaus žaizdas, o alyvos stipriai kvepia. Save jis vadina žvėrišku, paleolitiniu žmogumi. Toliau jis klausia, kodėl jo paties kančia medinė, ir kreipiasi į Kristų, kuris jį išmokė lunatiškos meilės. Būsimuoju laiku jis sako, kad su balandžiu ant rankos praeis kaip nepažįstamasis. Paskutiniame posme susipina kančios ženklai (žaizdos, kraujo lašai, erškėčiai) ir gegužės nakties alyvų kvapai. Keturi ketureiliai ilgomis, nevienodomis eilutėmis. Šventojo kančia ir žemiškas grožis čia aprašomi greta, todėl eilėraštis tinka kalbant apie Aisčio religinius motyvus.

4. 4.

   „Miškas ir lietuvis“ (rinkinys „Eilėraščiai“, 1932)

   Kalbantysis kreipiasi į melsvus šilus ir nykias platumas ir sako esąs jų sielvarto dalis, o jie yra jo sopulio dalis, todėl gal jo balsas jiems bus nesvetimas. Jis taip suaugęs su tyla ir nykuma, kad šilas yra su juo, o jis su šilu. Vis dėlto jis klausia, kodėl jiedu su šilu liko nebylūs ir kodėl taip nežmoniškai tylu. Tyla slegia iki nepakeliamumo, ir jis pasiilgsta graudaus miško ošimo, kai seniau abu skundėsi sunkia dalia. Paskutiniame posme prisimenama, kad kadaise miškas ir lietuvis verkė tyliai, krūtine. Tada buvo aišku, ko verkti, o kodėl šiandien tylima, kalbantysis nežino. Keturi ketureiliai ilgomis eilutėmis. Eilėraštis tinka tėvynės temai, nes bendrą praeities skausmą jame pakeičia nesuprantama dabarties tyla.

5. 5.

   „Peizažas“ (rinkinys „Eilėraščiai“, 1932)

   Eilėraštis prasideda vien daiktavardžiais: laukas, kelias, pieva, kryžius, mėlyna šilo juosta, debesėliai ir graudi daina. Vaizdas plečiasi: bėga kelias, vėjas lenkia berželius, matyti žalias samanotas stogas, prieblandoje girdėti šuns balsas. Dar toliau paskendęs kaimas ir žirgeliai tarp klevų, o liepos šlama laime ir savu liūdesiu kartu. Paskutiniame posme būsimuoju laiku sukrykš svirtis lyg gervė, klevuose sušlamės daina, ir eilėraštis baigiasi šūksniu, kad čia, Lietuvoje, gera gyventi, mirti ir vargti. Keturi ketureiliai trumpomis eilutėmis, data Kaunas, 1929 m. spalio 29 d. Šiame Lietuvos kaimo paveiksle laimė ir liūdesys eina kartu. „Peizažas“ tapo liaudies daina, ypač mėgta išeivių.

6. 6.

   „Karaliaus šuo“ (rinkinys „Eilėraščiai“, 1932)

   Eiliuota istorija pasakojama būtuoju laiku. Numiršta karaliaus šuo, ir karalius sušaukia visą dvarą į šuns šermenis. Markizai, freilinos, baronai, grafai, kareiviai ir tarnai meilinasi karaliui prie kapo. Karaliui ant kapo nukrinta ašara, paskui nukrinta ir freilinų, markizų, grafų, baronų bei tarnų ašaros. O juokdarys tik juokina karalių: sako, kad šis turi daug šunų, ir klausia, kur jis ras kitą tokį pat šunelį. Karalius ir visas dvaras užsirūstina ir pakaria juokdarį už tai, kad šis apšmeižė gerą šunį. Penki ketureiliai, kiekviename posme kartojasi refrenas apie geriausią iš šunų. Data Kaunas, 1928 m. gegužės 6 d. Eilėraštį galima skaityti kaip satyrą. Juokdario žodžius galima suprasti dvejopai, nes ir dvariškiai prie kapo meilinasi karaliui tarsi šunys, o nubaudžiamas tas, kuris išdrįso pasijuokti. Todėl eilėraštis tinka valdžios ir pataikavimo temai.

7. 7.

   „Kūrimo valanda“ (rinkinys „Imago mortis“)

   Šilta, giedra pavakarė lyginama su lelijų kvapu, kūdikio šypsena per sapną ir Watteau nerūpestingumu. Saulės spinduliai nusvyra žemėn lyg miežių varpos, skliautai virpa nerimu. Toliau minimas skaisčiosios karalaitės saulės karstas, prie kurio rūsčiais veidais susėdę milžinai, tarsi žarstę laužo žarijas, o žarijos jau blėsta. Tada nuo kalnų, šilo ir marių pakyla grėsmingas lyg slibinas debesis. Nusikvatojęs žaibas perskelia dangų, ir akimirką matyti didelis nuraudęs peizažas, panašus į ekstazėje nušvitusią širdį. Paskui lieka tik griaustinis, ir laukiama naujo nušvitimo, bet tada būna dar tamsiau. Septyni ketureiliai, esamasis laikas, data Kaunas, 1933 m. spalio 10 d. Pagal pavadinimą audrą galima skaityti kaip kūrybos vaizdą, kai tikras regėjimas trunka tik akimirką.

8. 8.

   „Persevalis“ (rinkinys „Imago mortis“)

   Naktis pažvelgia lyg juodos akys pro vualį su baltais taškais, ir mėnulis, baltas Persevalis, nueina miškais. Persevalis stovi pasirėmęs kardu, tyromis akimis, ir geliančia širdimi kartoja šventą savo damos vardą. Trečiajame posme jam sakoma, kad jis išklajojo žemę ir vis linksmu veidu apgynė daug vardų, ir klausiama, ar ne jo paties dama kojomis pamynė tuos šventus jausmus. Ketvirtajame klausiama, ar jis, eidamas miškais, rado meilę. Tik paskutinėse eilutėse paaiškėja, kad klausia klastingos nakties akys. Keturi ketureiliai, ilgos eilutės kaitaliojasi su trumpomis, data Kaunas, 1933 m. balandžio 29 d. Mėnulį čia galima skaityti kaip ištikimą riterį, o klastingos nakties klausimus kaip abejonę jo meilės prasme. Riterio ir damos vaizdus galima sieti su enciklopedijos minimais romantiniais Aisčio viduramžių įvaizdžiais.

9. 9.

   „Imago mortis“ (rinkinys „Imago mortis“)

   Iš kažkur atjoja šalta mirtis: barška kaulai, žvanga dalgis, o gyvenimas cypia susirangęs jai po kojomis kaip šuo. Pakeltas smėlio laikrodis, šypsosi reti pageltę dantys, ir net tam, kuriam pasaulis buvo šaltas, jis dabar tampa artimas ir šventas. Grėsmingas kaukšėjimas per tylą primena žmogui, kad jis kilęs iš žemės dulkių ir dulke taps. Akivietės (tuščios akių vietos) kaip pravertos prarajos įsistebeilija į pasaulį, žemė šaukia lotyniškai „Dies irae“ (rūstybės diena) ir tiesia šaltą glėbį. Keturi ketureiliai, esamasis laikas. Mirtis turi tradicinius ženklus, dalgį ir smėlio laikrodį, o eilėraščio pavadinimas sutampa su viso rinkinio pavadinimu. Galima suprasti, kad būtent mirties artumas pasaulį padaro brangų.

10. 10.

    „Snaigė“ (antologija.lt skyriuje „Intymios giesmės“)

    Epigrafas pasirašytas „Peer Gynt“, Henriko Ibseno draminės poemos „Peras Giuntas“ pavadinimu. Saulėtą dieną kalbančiajam atrodo, kad pašliūžomis per pusnynus tiesiai pas jį atskuba Solveiga. Jis prisimena tikėjęsis, kad ji nušvies jo vargingą trobelę ir languose bus matyti balti kalnai, laukęs jos ištiestomis rankomis, kai varpeliai rodėsi vis arčiau. Bet kažkas tik prašvilpia pro šalį sniegais, džiaugsmas dingsta, o kalnus padengia ledai. Jis abejoja, ar tai snaigė, ar Solveiga, ir klausia, negi tai vėl miražas. Pabaigoje paaiškėja, kad krisdama sudužo snaigė, o saulėta diena buvo apgaulinga. Devyni ketureiliai, esamasis ir būtasis laikas kaitaliojasi, data Kaunas, 1934 m. vasario 21 d. Eilėraštį galima skaityti kaip pasakojimą apie svajonę, kuri pasirodo esanti miražas.

11. 11.

    „Lopšinė“ (antologija.lt skyriuje „Intymios giesmės“)

    Kalbantysis migdo mažą mergaitę ir daugiausia kalba būsimuoju laiku. Sapne drugeliai neš ją per marias, o jis budės prie jos visą naktį. Jis rodo, kaip miega vyšnios ir obelys, ir pasakoja, kad per kvepiantį sniegą atjos karaliūnas, kuriam takus nusnigo obelys. Karaliūnas atneš jai viską, ką ji mėgsta: lėlių, saldumynų, margų kaspinų. Tarnai jam atves baltą žirgą, ir jam vėl reikės joti kovoti su slibinais, o mergaitė žvaigždėtose platybėse valdys drugelius šilko kaspinais. Auštant ji aušrinės spinduliu parsliuogs namo, o ryte vėl bus sekama pasaka. Septyni ketureiliai, švelnūs kreipiniai į mergaitę kaip į mielą lėlę. Pasakos vaizdus įrėmina migdantis kreipinys „Tu mik“, kartojamas pirmame ir paskutiniame posme. „Lopšinė“ yra vienas labiausiai dainuojamų Aisčio eilėraščių, ja būdavo migdomi vaikai.

12. 12.

    „Katarsis“ (rinkinys „Užgesę chimeros akys“, 1937)

    Kalbantysis kreipiasi į vieną žmogų ir žada atverti jam visas širdies gelmes, ko niekam kitam nėra sakęs. Jis sako, kad šito niekam pasakyti negali, nes žodis nuvysta kaip žiedas pumpure ir numiršta pakeliui į pasaulį. Adresatas, priešingai, niekam nėra atvėręs širdies ir šito nesupras. Kalbantįjį pripildo dėkingumas, kurio priežasties jis pats nežino, ir jis trokšta tapti dūmais, sutirpti kruvinoje aukoje, kad adresatui nebereikėtų kentėti. Jis sako padėjęs širdį ant aukuro ir tenorėjęs adresatą paliesti. Pabaigoje jis žada, kad adresatas gers jo kraują, paverstą vynu, apsivalys aukos katarsiu, ir jį ištikęs skausmas greit praeis. Septyni ketureiliai, data Kaunas, 1934 m. kovo 20 d. Aukos ir kraujo, paversto vynu, vaizdus galima sieti su Eucharistija, o pavadinimą galima sieti su Aisčio mintimi, kad kūryba gimsta iš kančios.