Šimtas penkiasdešimt keturi sonetai, išleisti 1609 metais Londone. Dauguma jų skirti gražiam jaunam draugui, kurį poetas pirmiausia ragina vesti, o vėliau žada įamžinti eilėmis. Vėlesnieji sonetai kalba apie tamsiąją damą. Visame cikle grožį naikina laikas, o meilė ir poezija jam priešinasi.
Atnaujinta
Iki kada nori perskaityti?
8 psl. per vakarą
56 psl. per savaitę · 26 vakarai · baigsi lapkričio 29 d.
18 sonetas: kodėl draugas pranoksta vasaros dieną ir kas jį išsaugos?
116 sonetas: kokios meilės, pasak poeto, nepakeičia laikas?
130 sonetas: iš ko šaiposi poetas, sakydamas, kad mylimosios akys nepanašios į saulę?
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
154 sonetai, išleisti 1609 m. Londone; Renesansas, Elžbietos I laikų Anglija.
2.
Angliškasis (šekspyriškasis) sonetas: trys ketureiliai ir dvieilis, rimai abab cdcd efef gg.
3.
Sonetai 1–126 skirti jaunam draugui, 127–152 tamsiajai damai.
4.
Pirmieji 17 sonetų ragina draugą vesti ir susilaukti vaikų, kad jo grožis neišnyktų.
5.
Svarbiausia tema yra meilė, su ja susijęs bėgantis laikas, trumpalaikis grožis ir nemari poezija.
Rašiniui
4▾
Ar menas gali nugalėti laiką?Epizodas 18 sonete draugo grožis nublanktų kaip vasara, bet poetas pažada jį išsaugoti eilėse.Tai rodo Kol žmonės skaitys sonetą, tol draugas bus gyvas: menas nugali laiką, nes išlieka ilgiau už žmogų.Kontekstas Palygink su F. Petrarkos „Dainų knyga“: ir ten mylimasis įamžinamas eilėse.
Kaip mintis apie mirtį keičia žmogaus požiūrį į gyvenimą?Epizodas 73 sonete poetas lygina save su vėlyvu rudeniu, prieblanda ir gęstančia ugnimi.Tai rodo Dvieilyje artėjanti netektis draugo meilę padaro stipresnę: tai, ką galima prarasti, mylima labiau.Kontekstas Susiek su J. Marcinkevičiaus „Pasigailėjimo, arba Vėlinių sonetu“: ir ten sonetas kalba apie mirtį ir užuojautą.
Kaip valdžia keičia žmogų?Epizodas 66 sonete poetas mato, kaip valdžia užčiaupia menui burną, o gėris tarnauja blogiui, ir trokšta mirties.Tai rodo Neteisingas pasaulis atima norą gyventi: poetą dar laiko tik meilė.Kontekstas Palygink su V. Šekspyro „Hamletu“: ir ten herojų vargina pasaulio neteisybės.
Kokia meilė yra tikra?Epizodas 116 sonete meilė, kuri keičiasi pasikeitus aplinkybėms, nelaikoma meile.Tai rodo Tikra meilė kaip tvirtas jūreivių ženklas nesudreba per audras ir ištveria iki paskutinės dienos.Kontekstas Palygink su V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“: ir ten meilę išbando mirtis.
Epocha
3▾
XVI a. pabaigos Anglija, karalienės Elžbietos I laikai, Renesanso klestėjimas
Sonetas atėjo iš Italijos, kur kanoninę jo formą įtvirtino Francesco Petrarca
Henry Howardas, Sario grafas, sonetą padalijo į tris ketureilius ir dvieilį
Autorius
3▾
Viljamas Šekspyras (1564–1616), anglų dramaturgas ir poetas, gimė ir mirė Stratforde prie Eivono
Londone buvo aktorius ir dramaturgas, nuo 1599 m. vienas teatro „Globe“ bendraturčių
Sonetus daugiausia rašė XVI a. paskutiniame dešimtmetyje; 1598 m. juos jau mini amžininkai
Kūrinys
5▾
1609 m. leidimą išleido Thomas Thorpe'as; jo pasirašyta dedikacija skirta paslaptingam W. H.
Spėjama, kad knyga išėjo be Šekspyro priežiūros
138 ir 144 sonetai išspausdinti jau 1599 m. rinkinyje „Aistringasis piligrimas“
Parašyti penkiapėdžiu jambu; baigiamasis dvieilis mintį apibendrina arba netikėtai apverčia
Visą ciklą lietuviškai vertė Tyruolis-Šešplaukis (1964), Churginas (1965), Geda (2009), Marcinkevičiūtė (2011)
Šekspyras rašė XVI amžiaus pabaigos Anglijoje, valdant karalienei Elžbietai I, kai šalyje klestėjo Renesansas. Sonetas atėjo iš Italijos, kur kanoninę jo formą įtvirtino Francesco Petrarca. Į Angliją sonetą XVI amžiuje atnešė Thomas Wyattas, o Henry Howardas, Sario grafas, jį padalijo į tris ketureilius ir baigiamąjį dvieilį. Šią formą pasirinko ir Šekspyras, todėl ji dažnai vadinama šekspyriškąja. 1591 metais, jau po Philipo Sidney'aus mirties, išspausdintas jo sonetų ciklas „Astrofelis ir Stela“.
Autorius
Viljamas Šekspyras (1564–1616) gimė ir mirė Stratforde prie Eivono. Londone jis buvo aktorius ir dramaturgas, nuo 1599 metų vienas teatro „Globe“ bendraturčių. Be dramų, jis parašė dvi pasakojamąsias poemas, „Venerą ir Adonį“ ir „Lukrecijos išniekinimą“. Didžioji sonetų dalis, manoma, sukurta paskutiniame XVI amžiaus dešimtmetyje. 1598 metais juos jau mini amžininkai, tada sonetai sklido rankraščiais tarp draugų. Biografinių žinių išliko nedaug, todėl ginčai, kam skirti sonetai, nesibaigia iki šiol.
Leidimas ir ciklas
Visas 154 sonetų ciklas pirmą kartą išspausdintas 1609 metais Londone. Knygą išleido Thomas Thorpe'as, ir dedikaciją paslaptingam W. H. pasirašė jis pats, todėl spėjama, kad knyga išėjo be autoriaus priežiūros. Du sonetai, 138 ir 144, jau 1599 metais buvo įdėti į rinkinį „Aistringasis piligrimas“. Sonetai 1–126 skirti jaunam draugui, iš jų pirmieji septyniolika ragina jį vesti ir susilaukti vaikų. Sonetuose 127–152 kalbama apie tamsiąją damą. Du paskutiniai sonetai pasakoja apie meilės dievą Kupidoną.
Kam skirti sonetai
Cikle yra tarsi keli veikėjai: kalbantysis poetas, gražus jaunas draugas ir tamsioji dama, kartais pasirodo ir poetas konkurentas. Kas buvo draugas, nežinoma. Vienas dažniausių spėjimų yra Šekspyro globėjas Southamptono grafas, kuriam poetas paskyrė poemą „Venera ir Adonis“. Anglų kalboje būdvardžiai ir dauguma daiktavardžių giminės neturi, todėl daug sonetų galima skaityti kaip skirtus ir vyrui, ir moteriai. Leidimo įvade pabrėžiama, kad toks daugiaprasmiškumas leidžia vertėjui laisviau rinktis.
Vertimai ir programa
Visą ciklą lietuviškai išvertė keturi poetai: Alfonsas Tyruolis-Šešplaukis (Čikaga, 1964), Aleksys Churginas (Šekspyro „Raštų“ VI tomas, 1965), Sigitas Geda (2009) ir Tautvyda Marcinkevičiūtė (2011). Churgino vertimas ne kartą perleistas, juo remiasi ir čia nurodytas 2019 metų leidimas. Dešimtoje klasėje kūriniai skaitomi pagal epochas, ir pasirinkti Šekspyro sonetai yra privalomas Renesanso kūrinys. Šalia jų skaitoma viena Šekspyro drama, kurią mokinys renkasi iš keturių.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Obuolys, 2019, vertė Aleksys Churginas, 208 p..
1.
1 sonetas42 psl.
Pirmuoju sonetu prasideda septyniolikos sonetų grupė, kurioje poetas ragina jauną draugą vesti ir susilaukti vaikų. Poetas primena, kad iš gražiausių būtybių laukiame palikuonių, kad su jomis nenumirtų grožis. Draugas tačiau žavisi tik savimi, savo grožį švaisto ir taip tampa pats sau priešu. Dvieilyje jam priekaištaujama, kad pasauliui priklausantį grožį jis nusineš į kapą. Churgino vertimas prasideda medžio, iš kurio laukiama atžalos, vaizdu, o nuvytusią rožę pakeičia nauja. Jau čia aišku, kad grožiui grasina laikas, ir pirmuosiuose sonetuose vienintelė išeitis yra vaikai.
2.
5 sonetas47 psl.
Laikas, kuris sukūrė gražų veidą, tą patį veidą ir sunaikins, nes nesustodamas nuveda vasarą į žiemą. Lapai nukrinta, grožį užpusto sniegas. Jei neliktų vasaros žiedų sulčių, uždarytų stikliniame inde, iš grožio neliktų net prisiminimo. Dvieilyje sakoma, kad taip išsaugotos gėlės praranda tik išvaizdą, o jų esmė išlieka. Tos sultys yra iš žiedų išgauti kvepalai, ir jie reiškia vaikus, kuriuose išlieka tėvo grožis, o šeštasis sonetas šį vaizdą tęsia. Sonetas gerai parodo, kaip Šekspyras žmogaus gyvenimą lygina su metų laikais.
3.
18 sonetas
Poetas klausia, ar draugą palyginti su vasaros diena, ir pats atsako, kad draugas už ją mielesnis ir pastovesnis. Vasara trumpa. Vėjai drasko gegužės pumpurus, saulė kartais kepina, kartais apsiniaukia, ir kiekvienas grožis anksčiau ar vėliau nublunka. Trečiame ketureilyje mintis pasisuka. Draugo vasara neišblės, ir mirtis negalės girtis, kad jis klaidžioja jos šešėlyje, nes jis augs amžinose eilutėse. Dvieilyje poetas pažada, kad kol žmonės kvėpuos ir akys matys, tol gyvuos šis eilėraštis ir teiks gyvybę draugui. Tai pirmasis sonetas po palikuonių grupės, ir grožį čia jau saugo poezija. Adresato lytis sonete nenurodyta, todėl vertėjams tenka rinktis, kam jį skirti.
4.
27 sonetas
Pavargęs nuo kelionės poetas skuba į lovą, bet vos atsigulus galvoje prasideda kita kelionė. Mintys iš toli lyg piligrimai keliauja pas draugą, todėl akys lieka atmerktos ir žiūri į tamsą, kokią mato aklieji. Sielos vaizduotė jam parodo draugo atvaizdą, kuris kabo nakty kaip brangakmenis ir juodą naktį padaro gražią. Dvieilyje poetas apibendrina, kad dieną jo kūnas, o naktį protas dėl draugo neranda ramybės. Sonetas pastatytas ant priešpriešų. Kūno nuovargį keičia proto nemiga, o tamsoje regima šviesa. Jis rodo, kad meilė veikia ir per atstumą, tik atima poilsį.
5.
66 sonetas
Poetas sako, kad pavargęs nuo visko šaukiasi mirties kaip poilsio. Paskui jis vardija, ką mato aplink. Nuopelnas gimsta elgeta, garbė atiduodama nevertiems, menui valdžia užčiaupia burną, o belaisvis gėris tarnauja blogiui. Originale dešimt eilučių iš eilės prasideda jungtuku „and“ (ir), todėl skundas atrodo nesibaigiantis. Dvieilyje pakartojama pradžia, bet atsiranda viena priežastis gyventi, nes mirdamas poetas paliktų vieną savo meilę. Tyrėjai sonete mato ir visuomenės, ir valdžios blogį. Dorybės ir ydos čia veikia kaip asmenys. Kvailystė lyg gydytojas vadovauja sumanumui, o paprasta tiesa pravardžiuojama naivumu.
6.
73 sonetas
Kalbantysis sako, kad draugas jame gali matyti senatvę. Pirmame ketureilyje jis lygina save su vėlyvu rudeniu, kai ant šąlančių šakų liko vos keli geltoni lapai, o apgriuvusiose bažnyčios choro vietose nebegieda paukščiai. Antrame ketureilyje jis yra prieblanda po saulėlydžio, kurią netrukus nusineša naktis, tarsi mirties antrininkė. Trečiame jis yra ugnis, rusenanti ant savo jaunystės pelenų lyg ant mirties patalo. Vaizdai vis siaurėja, nuo metų laiko iki dienos ir paskutinių ugnies akimirkų. Dvieilyje sakoma, kad tai matydamas draugas myli stipriau, nes greitai teks netekti to, ką myli. Sonetas tinka kalbant apie senatvę ir mirtį.
7.
116 sonetas
Šiame sonete nėra kreipinio į draugą, poetas kalba apie meilę apskritai. Jis nenori pripažinti kliūčių tikrų sielų santuokai, ir šie žodžiai primena anglikonų sutuoktuvių apeigas. Meilė, kuri keičiasi pasikeitus aplinkybėms, nėra meilė. Tikra meilė yra tvirtas ženklas, kurio nesudrebina audros, ir žvaigždė, rodanti kelią kiekvienam paklydusiam laivui. Tas ženklas paprastai aiškinamas kaip švyturys. Meilė nėra Laiko žaislas, nors rožiniai skruostai ir lūpos patenka po jo pjautuvu, ir ji ištveria iki paskutinės dienos. Dvieilis paradoksalus. Jei tai klaida, poetas niekada nerašė ir niekas niekada nemylėjo, bet sonetas parašytas, vadinasi, teiginys teisingas.
8.
130 sonetas
Sonetas skirtas tamsiajai damai ir šaiposi iš įprastų mylimosios pagyrų. Poetas sako, kad jos akys nė kiek nepanašios į saulę, lūpos ne tokios raudonos kaip koralai, plaukai lyg juodos vielos, o skruostuose rožių nesimato. Jis mėgsta klausytis jos balso, nors žino, kad muzika skamba maloniau, ir prisipažįsta niekada nematęs einančios deivės, o jo mylimoji vaikšto žeme. Dvieilyje poetas prisiekia, kad jo mylimoji tokia pat reta kaip bet kuri moteris, apdainuota melagingais palyginimais. Taip parodijuojama Petrarkos sekėjų tradicija, kurioje mylimoji lyginama su saule ir rožėmis. Sonetas tinka kalbant apie meilę, kuriai nereikia gražių melagingų žodžių.
9.
144 sonetas
Poetas sako turįs dvi meiles, paguodą ir neviltį, kurios kaip dvi dvasios jį nuolat gundo. Geresnysis angelas yra šviesus gražus vyras, blogesnioji dvasia yra tamsi moteris. Norėdama nutempti poetą į pragarą, ji vilioja nuo jo šalies jo angelą. Poetas įtaria, kad draugas jau virto velniu, bet tikrai žinoti negali, nes abu yra toli nuo jo ir vienas kito draugai. Dvieilyje jis prisipažįsta gyvensiąs abejonėje, kol blogasis angelas neišvarys gerojo. Šiame sonete susitinka abu ciklo adresatai, ir meilės trikampis čia matyti aiškiausiai. Sonetas buvo išspausdintas jau 1599 metais rinkinyje „Aistringasis piligrimas“.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Ko 1 sonete poetas ragina jauną draugą?
2. Ką 5 sonete reiškia stikliniame inde uždarytos vasaros žiedų sultys?
3. Kodėl 18 sonete poetas sako, kad draugas mielesnis už vasaros dieną?
Rodyti atsakymą
Vasara trumpa. Vėjai drasko gegužės pumpurus, saulė tai kepina, tai apsiniaukia, ir kiekvienas grožis anksčiau ar vėliau nublunka. Trečiame ketureilyje mintis pasisuka. Draugo vasara neišblės, ir mirtis negalės girtis, kad jis klaidžioja jos šešėlyje, nes jis augs amžinose eilutėse. Dvieilyje poetas pažada, kad kol žmonės kvėpuos ir akys matys, tol gyvuos šis eilėraštis ir teiks gyvybę draugui. Pirmuosiuose sonetuose grožį turėjo išsaugoti vaikai, o čia jį saugo poezija.
Rašiniui: KūrėjasMeilė
4. Kaip 73 sonete senatvės vaizdai susiję su dvieilio mintimi?
Rodyti atsakymą
Kalbantysis lygina save su vėlyvu rudeniu, kai ant šąlančių šakų liko vos keli geltoni lapai, paskui su prieblanda po saulėlydžio, kurią netrukus nusineša naktis, ir pagaliau su ugnimi, rusenančia ant savo jaunystės pelenų. Vaizdai vis siaurėja, nuo metų laiko iki dienos ir paskutinių ugnies akimirkų, todėl pabaiga atrodo vis arčiau. Dvieilyje sakoma, kad tai matydamas draugas myli stipriau, nes greitai teks netekti to, ką myli. Artėjanti netektis meilę padaro stipresnę.
Rašiniui: Meilė
5. Kodėl 66 sonete poetas šaukiasi mirties ir kas jį sulaiko?
Rodyti atsakymą
Pavargęs nuo visko, poetas vardija, ką mato aplink. Nuopelnas gimsta elgeta, garbė atiduodama nevertiems, valdžia užčiaupia menui burną, o belaisvis gėris tarnauja blogiui. Originale dešimt eilučių iš eilės prasideda jungtuku „and“, todėl skundas atrodo nesibaigiantis. Dvieilyje pradžia pakartojama, bet atsiranda viena priežastis gyventi, nes mirdamas poetas paliktų vieną savo meilę. Visuomenės ir valdžios blogį čia atsveria tik meilė.
Rašiniui: ValdžiaMeilėDora
6. Kaip 116 sonete apibrėžiama tikra meilė?
Rašiniui: Meilė
7. Kodėl 130 sonete poetas sako, kad mylimosios akys nė kiek nepanašios į saulę?
Rašiniui: Meilė
8. 27 sonete kas neleidžia pavargusiam poetui naktį užmigti?
9. Kuo 116 sonete pavadinama tikra meilė?
10. Kas 144 sonete yra poeto „blogesnioji dvasia“?
Rašiniui
Ką „Sonetai“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.