Mirtis

Trečiojoje vizijoje seniai mirusi senolė pasirodo jaunosios rūbais, išeina iš seno sodo ir drąsiu mostu palaimina laukus. Ketvirtojoje ji guodžia išsigandusį vaiką ir pažada ginti jį nuo paukščio, kurio šešėlis uždengė saulės langą. Kai senolė miršta, širdyje nelieka „skaistaus anų dienų tikėjimo“ ženklų, paukštis grįžta, o vidudienis nueina ir nebegrįš. Senolė reiškia vaikystės saugumą ir tikėjimą. Šeštojoje vizijoje kalbantysis vėl kalbasi būtent su ja.

Mieste kalbantysis pritampa prie minios, pamėgsta rudenį ir ima griauti savyje augančias galias, kol pasiilgsta nebūties. Jam atrodo, kad daugybė žvaigždžių prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės. Tačiau vieną vakarą, abejingai stebėdamas mirštančią saulę, jis staiga pajunta gyvybę, „nuostabų budrumą, begalinį ryžtą“. Posūkis įvyksta pačiame nevilties dugne. Tą naktį gimsta kūryba. Kalbantysis regi žodį, žėrintį įkvėpimo liepsnose lyg nauja saulė, ir jame nušvinta „naujas, nemirštąs pasaulis“.

Legenda sako, kad kam ant veido ar širdies užkrinta karalių gėlės lapelis, tam dienas nušviečia nemirtingumo saulė, o jo žodžiai pavergia vargo ir kančios žmonių širdis. Tai galima skaityti kaip poeto pašaukimą. Tą vakarą kalbantysis pamiršta, kad tai „vien tik keista legenda“, ir išeina gėlės ieškoti. Pabaigoje jis regi milžinų kartą, kuri netrokšta pergalės, žino, kad pažinimo saulė jai nenušvis, ir vis tiek veržiasi pirmyn. Įžangoje jis žadėjo duris užverti „dar tampriau“, o dabar jas praveria ir eina vieškeliu „ligi didžiųjų aukštumų“. Ciklas, prasidėjęs užsidarymu, baigiasi išėjimu.

Ruduo žino, kad jo laikas baigiasi, bet sako: „stoviu išdidus aš prieš likimą“, ir paskutines dienas puošia kaip šventę. Metų laikai eina ratu, „Be galo, be pradžios“, o kalbančiojo metai praskamba „Taip greitai, kaip viena diena“, jo smilkiniai jau ima šarmoti. Jį dvelkia „nuojauta mirties“, todėl Ruduo jam artimas: „laukiam mes likimo to paties“. Abu puošia dienas, netekusias vilties, ir kalbantysis dega ekstazėje, kaip saulėje dega gelstantys miškai.

Tai tas pats Dievas, kuriam protėviai kūreno šventas ugnis ir kurį vadino Perkūnu ir Pikuoliu, bet dabar jis toks didingas, kad kalbantysis jo didybėje paklysta. Kalbantysis aukoja nukauto priešo kraują ir savo kančią, kai žvilgsnis prieina ribą: „Ir artinuos Tavin per ją.“ Jis nekeikia Dievo ir neprašo gailesčio, nes žino, kad Dievo krūtinėje kaujasi „Du priešingi ir didūs milžinai“. Žmogus veržiasi į „Gigantą Šviesųjį“ ir už pergalę moka kraujo ir kančios auka.

Būti švelniai ir palaidoti jį melsvo ledo karste po šerkšnu.. „Ateik, žiema, prie mano šalto guolio / Ir būki man švelni“: kalbantysis prašo užkalti jį „į melsvo ledo karstą“ ir apžarstyti šerkšnu. Mirtyje jis tikisi išmokti mylėti „grožį nuostabios žiemos“. Mirtis jam nebaisi, nes jis seniai įpratęs su ilgesiu žvelgti į jos bedugnę.

„Pralaimėjime“ vilties nebėra: „Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“ Vilkai renkasi puotai, broliai krito, o sužibus žvaigždėms ginklai nutils. „Naujoje pilyje“ kalbantysis, nors parpuola iš nuovargio, vėl keliasi ir eina prie uolų, kur statys pilį. Jis svajoja apie jaunus karius, apie grožį, džiaugsmą ir jėgą, apie gyvenimą darbe ir kūryboje. Net mirtį pabaigoje jie pasitiks ramiai, „savo pareigą atlikę“.

Priamas ir Hekabė nuo mūro maldauja sūnų grįžti į miestą, nes Achilas daug stipresnis. Hektoras gėdijasi, kad nepaklausė Polidamanto ir pražudė daug trojėnų karių, ir nenori, kad kas nors pasakytų, jog jis pasikliovė savo jėga ir pražudė žmones. Todėl jis nusprendžia arba nukauti Achilą, arba garbingai žūti prie tvirtovės. Pamatęs Achilą, jis išsigąsta ir bėga, bet galiausiai, Atėnės apgautas, stoja į kovą: „Drąsiai į dvikovą stoti: nukausiu ar būsiu nukautas.“ Hektoras miršta gindamas savo miestą, todėl jis laikomas garbės, pareigos ir tėvynės meilės įkūnijimu.