Bronius Krivickas · 1919–1952
Partizano Broniaus Krivicko eilėraščiai, parašyti 1943–1951 m., daugiausia kovojant miške. Elegijose jis ramiai, net su grožiu žvelgia į rudenį, žiemą ir artėjančią mirtį, o filosofiniuose eilėraščiuose ginčijasi su žiauriu Dievu. Satyrose išjuokia sovietinę valdžią, kuri verčia žmones skųsti vienas kitą.
Atnaujinta
35 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 15 d.
Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„ranka man per silpna“Kontekstas Krivickas buvo partizanas: biblinis Dovydas prieš Galijotą tampa mažos tautos kovos prieš okupantą simboliu.
„kaip viena diena“Kontekstas Eilėraščiai parašyti 1943–1951 m., daugiausia per pokario partizaninį karą, kai mirtis buvo kasdienė.
„Žinau, žiaurus Tu būsi amžinai“Kontekstas Palygink su Maironio „Išvažiuojant“: ten Dievo valia suteikia jėgų, čia ji tampa sunkiu išbandymu.
„Jau nėra laimėjimo vilties“Kontekstas Krivickas žuvo 1952 m. Raguvos miške, išduotas užverbuoto vado: eilėraštis tapo jo paties likimu.
„Taip pas mus jau sutvarkyta: / Turim ėsti vienas kitą.“Kontekstas Susiek su D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“: ir ten sovietinės represijos nepaiso žmogaus kaltės.
„Nors žinau: ranka man per silpna...“DovydasRasti tekste
„Nes man Ruduo yra kaip tikras brolis,“lyrinis subjektasRasti tekste
„Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“lyrinis subjektasRasti tekste
„Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji kalnai.“kalnaiRasti tekste
„Ir liksiu aš vienintelis karalius.“ŠėtonasRasti tekste
„Bet Aš žinau: nėra tavęs.“DievasRasti tekste
„Duodu žodį priesaikos šventos / Neatleisti priešui niekados,“lyrinis subjektasRasti tekste
„Taip pas mus jau sutvarkyta: / Turim ėsti vienas kitą.“pasakotojasRasti tekste
Eilėraščiai parašyti 1943–1951 metais, daugiausia per pokario partizaninį karą sovietų okupuotoje Lietuvoje. Spausdinti jų viešai nebuvo galima. Šie tekstai yra ir poezija, ir laisvės kovų liudijimas: juose kalba žmogus, kuris kasdien gyvena šalia mirties.
Bronius Krivickas (1919–1952) gimė Pervalkuose, Pasvalio krašte, studijavo lietuvių literatūrą Kaune ir Vilniuje. Partizanu tapo 1945 metų vasarį, vėliau redagavo partizanų leidinius, o partizanaudamas išvertė apie 80 J. V. Getės eilėraščių. Žuvo 1952 metų rugsėjo 21 dieną Raguvos miške, kai jį išdavė užverbuotas partizanų vadas.
Mūsų tekste yra 20 eilėraščių, po daugeliu nurodyti metai. Juos galima skirti į kelias grupes: elegijas apie metų laikus ir mirtį, filosofinius monologus apie Dievą ir būtį, eilėraštį prozoje „Mes esame kalnai“ ir satyras apie sovietinę tikrovę. „Šėtono monologai“ ir „Jo atsakymo žodis“ sudaro Šėtono ir Dievo ginčą, o eilėraščiai apie Dovydą ir Samsoną įrėmina visą rinkinį.
Visuotinė lietuvių enciklopedija pažymi, kad Krivicko poezijoje kovotojas įveikia savo silpnybes ir per kančią atranda Dievą ir meilę, o siekis suvaldyti jausmus jį vedė prie griežtų eilėdaros formų. Satyrose jis grotesku ir absurdu išjuokia sovietinę tikrovę. Kaip literatūros kritikas jis kėlė griežtus estetinius reikalavimus.
Rašiniams eilėraščiai tinka kalbant apie laisvę ir drąsą stoti prieš stipresnį, mirtį, tikėjimą ir valdžios prievartą. Juos verta sieti su Vinco Kudirkos „Viršininkais“ (satyra apie valdžią), Vytauto Mačernio „Vizijomis“ (mirtis ir karas), Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviais prie Laptevų jūros“ (sovietinės represijos) ir Salomėjos Nėries „Prie didelio kelio“ (tėvynė karo metais).
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).
Eilėraštis yra piemens Dovydo kalba prieš kovą su milžinu. Jis neturi nei šarvų, nei kardo, tik piemens lazdą ir svaidyklę. Iš kalnų jį atvedė gėda, išgirdus, kad visoje tautoje nebėra kas gintų Dievo vardą. Dovydas žino, kad jo ranka per silpna, bet sako, kad vis tiek mirtų iš gėdos, jei nusilenktų Dievo šmeižikui, ir meldžiasi Jehovai. Po skiriamosios eilutės eina trumpa pabaiga: pakilusiam milžinui nuo vieno svaidyklės smūgio suskyla smilkinys. Biblijos istorija čia tampa silpnesniojo kovos su galiūnu ženklu, todėl ją galima skaityti ir kaip partizanų kovos vaizdą.
Pabudintas laukinių rožių šlamesio, kalbantysis su rožių vainiku ant galvos kopia į snieguotą kalno viršūnę, kur virpa auksinis debesis. Iš viršaus miestai slėniuose atrodo kaip žaislai ant delno, o ant pečių plazda debesies skraistė. Tik tada jis pajunta, kad nuo rožių dyglių per kaktą teka kraujas, ir, atsigręžęs atgal, pamato visą savo kelią snieguose nužymėtą kraujo gėlėmis. Šeši ketureiliai. Kopimas į viršūnę yra pastangų ir pasiaukojimo vaizdas: aukštis pasiekiamas tik kraujo kaina.
Ilgiausia rinkinio elegija. Kalbantysis vienas sėdi rudens lygumoje ir jaučia mirties nuojautą. Svajonėje pas jį ateina Ruduo, karalius su auksinių lapų karūna ir purpurine skraiste. Ruduo pasakoja, kad išpuošė laukus paskutinei šventei, nes jam liko vos kelios dienos, bet išdidžiai stovi prieš likimą. Jam išėjus, kalbantysis įsivaizduoja, kaip vienas kitą keičia Žiema, Pavasaris ir Vasara, ir supranta, kad jų ratas amžinas, o jo paties metai prabėga lyg viena diena. Todėl Rudenį jis vadina tikru broliu: abu laukia to paties likimo ir puošia dienas, netekusias vilties. Eilėraštis tinka kalbant apie mirtį, nes artėjančią pabaigą kalbantysis pasitinka su grožiu ir be siaubo.
Rudens vėtra eilėraštyje trimituoja ir šaukia, kad atėjo paskutinis laikas ir greit ateis žiema. Ji ragina jautrią širdį susirinkti rudens grožį, bet atminti ir kritusių brolių kraują bei seserų sielvartą. Paskutiniame posme vėtra liepia būti tvirtam, nes dar vieną žiaurią žiemą teks pereiti per speigą ir mirtį. Eilėraštis skamba dėl aliteracijos, pavyzdžiui, „Ruduo rudai raudonas ir auksinis“. Gamtos vaizdas čia virsta artėjančios partizanų žiemos ir naujų netekčių nuojauta.
Eilėraštis apie trumpą meilę. Kalbantysis vieną vasarą gyvena tarp girių ir ežerų, toli nuo pasaulio, ir šaukia į savo vienumą tolumoje skrendančias baltas bures. Atplaukia laivas, iš jo išlipa mergina, ir jie kartu klajoja po mišką. Kai kalbantysis jai atveria savo vienumą ir pasakoja apie sunkų kelią ir kančia laimėtą kovą, jo žodžiai neranda atgarsio, ir jis supranta, kad ji ne ta. Rudeniop mergina išplaukia, o skaudų prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol galiausiai įmeta jį į ežero gelmę ir pajunta palengvėjimą.
Filosofinis kreipinys į Dievą. Protėviai Jį garbino kaip Perkūną ir Pikuolį, nešė aukas, bet aukurai sutrupo, o kalbantysis nebežino, kokia malda Jam tinka. Jis aukoja Dievui priešo kraują kovoje ir savo kančią, per kurią prie Jo artėja. Dievo jis nei keikia, nei maldauja gailesčio, nes žino, kad Jis bus žiaurus amžinai: Jo krūtinėje kaunasi du priešingi milžinai, o žmogus jų kovoje virpa kaip lašas audroje. Pabaigoje kalbantysis tiki, kad už kraujo ir kančios auką ateis atpirkimo valanda. Eilėraštyje tikėjimas neatskiriamas nuo kovos ir kančios.
Žiema ateina graži kaip pasaka ir kaip mirtis, sukausto laukus tyla, o miško žvėrys klaidžioja, kol juos nukauna badas ir speigai. Ji grasina sušaldyti ir kalbantįjį, bet jo širdis dar plaka tvirtai. Jei likimas lemtų kristi nuo kulkos baltoje pusnyje, jis prašo, kad žiema būtų jam švelni ir palaidotų jį melsvo ledo karste. Kalbantysis prisipažįsta jau pripratęs su ilgesiu žvelgti į mirties bedugnę, todėl gali tvirtai atlaikyti žiemos smūgius. Mirtis vaizduojama kaip ramus miegas, ir tokį vaizdą randame ne vienoje Krivicko elegijoje.
Eilėraštis prozoje, parašytas pastraipomis. Kiekviena pastraipa prasideda tais pačiais žodžiais, o kalnai vis apibūdinami iš naujo: aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji. Juos skiria bedugnės, keleiviai jų nepasiekia, bet virš jų nuolat šviečia saulė ir žvaigždės, o nuogomis krūtinėmis jie atlaiko didžiausias vėtras. Paskutinė pastraipa sujungia visus apibūdinimus. Tai ankstyviausias rinkinio tekstas, parašytas dar prieš partizanavimą. Kalnus galima skaityti kaip išdidžių, vienišų, bet nepalaužiamų žmonių paveikslą.
Kalbantysis pro langą mato žalią, auksu ataustą šilko skarą ir girdi, kaip gonkose raudodama groja gitara. Ji skundžiasi, kad taip greitai ruduoja šilai, dejuoja dėl žūvančio žiedo ir nokstančių javų mirties. Eilėraštis parašytas kaip melodija: jame daug vidinių rimų ir pasikartojančių garsų, o paskutinis posmas beveik pakartoja pirmąjį. Jis tinka kalbant apie tai, kaip garsai ir ritmas perteikia nuotaiką.
Trumpas eilėraštis iš penkių rimuotų eilučių porų apie mūšio pabaigą. Kritę broliai jau miega, vilkai renkasi puotai, varnai suka ratą. Likusieji žino, kad laimėjimo vilties nebėra, ir nori tik kautis iki mirties. Saulė leidžiasi virš kruvinos žemės, o sužibus žvaigždėms jų ginklai nutils. Eilėraštis tinka kalbant apie kovą be vilties laimėti ir apie orumą pralaimėjus.
Kalbantysis eina per dvokiančius raistus, kur bujoja Pykčio Gėlės, iš nuovargio parpuola, bet vėl keliasi. Ant senovinių uolų jis žada pastatyti naują pilį su bokštais, kolonomis ir statulomis, sušaukti jaunus karius ir sugrąžinti didvyrių dvasią į merdinčius laikus. Jo svajonėje žmonės vėl stiprūs ir gražūs, rungtyniauja kaip senovėje, o siela veržiasi į dangų. Kiekvieną dieną jie dirbs ir kovos, o vakare, padėję ginklus, ramiai žiūrės į Hado bedugnę, nes bus atlikę savo pareigą. Tai vienas šviesiausių rinkinio eilėraščių, kuriame kova turi tikslą ir prasmę.
Keturių dalių Šėtono kalba Dievui. Šėtonas pasakoja, kaip, sukilęs prieš Dievą, buvo nutremtas žaibais ir milijonus metų krito į chaosą, kurį pasveikino kaip savo tėvynę. Ten jo jėgos atgijo, ir jis vėl iššaukė Dievą amžinai kovai: jie yra du nesutaikomi pradai, tamsa ir šviesa. Į šią kovą įtrauktas žmogus, kuris kenčia, bet kančioje auga ir ieško kelio į darną. Šėtonas tiki, kad galiausiai Dievo šviesa užges, Dievas puls nugalėtas, o jis liks vienintelis karalius tamsoje ir tyloje. Eilėraštį reikia skaityti kartu su Dievo atsakymu.
Dievo atsakymas Šėtonui, taip pat iš keturių dalių. Dievas sako, kad tamsiosios dvasios nėra: tamsa tėra šviesos nebuvimas, Jo kūrimo nebaigtumas. Pasauliai keičiasi ir vis skaisčiau Jį apreiškia, o kova tęsis, kol neliks tamsos. Žmonėms Jis skyrė ribotą kelią, kovos ir bandymų dalią, kad jie iš kartos į kartą artėtų prie pilnatvės ir vėl rastų prarastą rojų. Pabaigoje Dievas kalba apie būsimą Vienybę, kai neliks laiko ir ribų, o viską apims džiaugsmas ir amžina Meilė. Ginče paskutinis žodis lieka šviesai, ir tai atsveria tamsią Šėtono viziją.
Eilėraštis skirtas žuvusiam broliui. Kalbantysis prisimena paskutinį susitikimą: saulė leidosi, ant brolio kaktos krito šešėliai, o nuojauta sakė, kad šis daugiau niekada nepaduos rankos. Nuojauta išsipildė, ir tas vaizdas jam vaidenasi visur, net girioje prie laužo. Motina rauda, kad sūnus negrįžo iš kautynių ir kad jo lavonas gulėjo gatvėje, barbaro užmėtytas akmenimis. Kalbantysis duoda priesaiką niekada neatleisti priešui ir sako, kad jo sielvarte nėra nei maldos, nei raudos, tik amžinos skriaudos skausmas. Pavadinimo žodžiai kartojami kaip priedainis.
Satyra apie tylų, prastai girdintį dirbtuvės obliuotoją Tadą, kurį draugai pravardžiuoja Nenuklause. Jį pasikviečia iš Maskvos atsiųstas enkavedistų vadas Solovuško Timofiejus ir klausinėja, ką kalba darbininkai. Tadas sako nieko negirdėjęs, todėl yra mušamas, uždaromas rūsyje ir galiausiai pats pasirašo pasižadėjimą skųsti. Grįžusį apdaužytą Tadą draugai atpažįsta kaip užverbuotą ir prie jo nebekalba. Nieko nenugirdęs, Tadas vėl mušamas, kol vadas jį paskelbia liaudies priešu, nes šis gailisi išduoti kitą, ir nekaltą išveža ten, kur šalta. Pabaigoje apibendrinama, kad tokioje santvarkoje žmonės priversti ėsti vienas kitą.
Trumpa satyra apie rusą, kuris vis giriasi, žada imtis darbo, bet tik vėl giriasi. Jis įsitikinęs, kad nuo bet kokios negandos gelbsti propaganda: ja šildomasi šaltą žiemą, ja dengiamas nuogas kūnas, ja užkandžiaujamos sausos bulvės. Žodis propaganda vis kartojamas eilučių gale, ir tas kartojimas pats išjuokia tuščius šūkius.
Raudonarmiečiai nukauna apie dvidešimt nuo Sibiro ir rūsių besislapsčiusių žmonių, kuriuos vadina banditais, ir parsiveža jų kūnus į miestelį. Tris dienas jie ir keli jiems parsidavę vietiniai tyčiojasi iš lavonų. Ketvirtą dieną laikraščiai praneša, kad Amerikoje nužudytas juodaodis Džimas, ir tie patys čekistai įsiutę sušaukia mitingą, smerkia amerikiečius ir žada jiems atnešti tikrą humanizmą. Ironija slypi pavadinime ir priešpriešoje: savo žiaurumo nematantys žmonės piktinasi svetimu.
Paantraštė eilėraštį vadina eilininko Lokšuvos nebenauju išradimu. Kritikų anksčiau peiktas Lokšuva sovietų Lietuvoje tampa garsiu poetu, nes be galo kartoja tuos pačius šūkius apie engėjus ponus, atėjusius geradarius, socialistines lenktynes ir Staliną. Baigęs jis vėl pradeda iš pradžių, todėl jo kūryba ir lyginama su amžinuoju varikliu. Partija stebisi jo išmone, o Maskva, nors tą receptą išrado anksčiau, įsako visiems taip rašyti. Paskutinė eilutė padalija pavardę į du žodžius ir paverčia ją pajuoka. Satyra taikoma propagandinei poezijai.
Aštuonių eilučių satyra, parašyta kaip pasakėlė apie du žmogėdras, kuriuos visi laikė tikrais broliais. Abu gėrė kraują kibirais, paskui susipyko ir susipjovė; jaunesnysis krito, o vyresnysis, likęs vienas, dabar geria už du. Pavadinimas leidžia vyresniajame atpažinti Staliną, o karo pergalę pamatyti kaip vieno žudiko pergalę prieš kitą.
Rinkinys baigiasi Biblijos herojaus Samsono monologu. Ilgai laikytas priešų požemiuose, jis jaučia, kad jam sugrįžo stipruolio jėga. Aklas stovėdamas priešų šventykloje prie marmuro kolonų, jis girdi, kaip minia džiaugiasi Izraelio pražūtimi, ir ruošiasi smogti: jis laimės, net jei teks atgulti tame pačiame kape su nugalėtaisiais. Paskutinėse eilutėse Samsonas ištaria savo Dievo vardą ir pakelia kolonas. Kaip ir eilėraštis apie Dovydą, šis kalba apie silpnesniojo pergalę prieš galiūną, tik čia ji kainuoja gyvybę.
Kiekvienoje dalyje rasi visą tekstą su paaiškinimais prie eilučių ir klausimais.
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Tekstas: Šaltiniai.info. Puslapius sunumeravome patys, po 20 eilučių.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.