Satyra

Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.

Jo eilės vis iš naujo kartoja tuos pačius šūkius.. Perpetuum mobile yra amžinasis variklis. Lokšuva „vis ta pačia gaida“ rimuoja apie ponus ir tironus, apie Stalino garbinimą ir soclenktynes, o baigęs „vėl nuo galo / Pradeda jis visada“. Partija tuo džiaugiasi ir liepia visiems rašyti taip pat. Tai pajuoka iš propagandinės poezijos.

Vardai čia kalbantys. Vakanalijus primena girtą puotą (bakchanaliją), tėvavardis Vziatkovičius kilęs iš rusų žodžio vziatka, reiškiančio kyšį, o pavardė Kruglodurovas kilusi iš rusų posakio kruglyj durak, t. y. visiškas kvailys. Žmonos vardas Pogoda Nenastjevna rusiškai reiškia orą ir darganą. Kalbantys ir valsčių pavadinimai, pavyzdžiui, Žiopliai ir Dykuliai. Dar neprasidėjus veiksmui skaitytojas žino, su kuo turi reikalą, o tolesnė istorija vardus tik patvirtina.

Pirmiausia liepia lietuvišką užrašą ant tilto pakeisti rusišku, nes „Čia ne Lietuva, čia Maskolija“. Padeda nutildyti Gražienę, tikėdamasis pagyrimo už tai, kad užstojo „maskolių reikalus“, ir liepia suimti du nekaltus vasarotojus. Kai vaikų mestas akmenukas pataiko į vežimą, sušunka „pasikėsinimas ant gyvasties!“. Renka pinigus „ikonos“ įtaisymui, pigiau ją pasidirbdina ir korespondencijoje liepia vis tankiau įrašyti „doblestnyj V. V.“. Mokykloje vaikas išpyškina jo titulus, ir viršininkas pravirksta. Garbė jam reiškia tik tai, ką apie jį išgirs vyresnybė.

Paskutiniuose puslapiuose viršininkas pasipelno net iš choleros, o girtas liepia sugriauti miestelio lauko išvietes ir šaukia „juk aš maskolius!“. Vyriausybė mato, kad jis „geresnis gendrolius nekaip paviečio viršininkas“, ir ketina jį atstatyti, bet užtaria Suvalkų gubernatorius, ir Kruglodurovas tik perkeliamas į Pakaušpilės pavietį. Blogis nenubaudžiamas, jis keliauja toliau. Tai pasakyta vienu sakiniu, be pykčio, ir dėl to nuskamba stipriau. O atsisveikindamas Kruglodurovas pats prisipažįsta, kad kitaip į Pakaušpilę būtų patekęs „kitokiu keliu“, t. y. į kalėjimą.

Nes paaiškėja, kad viršininkas ima kyšius, vadinasi, sena tvarka nesikeis.. Žodžiai „paviečio dievas“ činovninkus išgąsdino, nes nebuvo aišku, koks bus naujasis viršininkas: „ar visa matantis, ar visa imantis?“ Kai paaiškėja, kad ima, Pstrumskis bičiuliams nusiunčia raštelį iš vieno žodžio, ir pasakotojas rašo: „Pavietis vėl įstojo į senąsias vėžes“. Kyšininkavimas čia yra įprasta tvarka, todėl činovninkus gąsdino ne kyšiai, o neaiškumas, ar jų bus.