Anykščių šilelis

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).

1. 1.

   Kalnai kelmuoti1 psl.

   Poema prasideda dabartimi. Kalbantysis žvelgia į plikas, kelmuotas kalvas ir klausia, kas dar patikės jų senu grožiu, kur dingo miško ūžimas, paukščiai ir žvėrys. Liko tik kelios kreivos pušelės, o saulė kepina nenaudingą plotą. Šį vaizdą kalbantysis lygina su sudegusiais rūmais, sugriauto miesto griuvėsiais ir išdegusiu raistu. Trumpa įžanga parašyta trumpesnėmis eilutėmis ir nustato visos poemos toną: grožis liko praeityje, o dabartis kelia skausmą.

2. 2.

   Miško grožis: grybai ir medžiai1–5 psl.

   Kalbantysis prisimena, kaip būdavo eiti į mišką: atrodydavo, kad stovi danguje ar rojuje. Miškas aprašomas visais pojūčiais, akims jis gražus, nosiai kvapus, ausims linksmas, širdžiai ramus. Ilgai vardijami grybai, nuo ūmėdžių, ruduokių ir žaliuokių iki musmirių, o viršiausias už visus auga baravykas, dainoje vadinamas grybų pulkininku. Aprašydamas kazlėkus, poetas mini Mickevičių. Toliau eina medžiai ir krūmai: alksniai, lazdynai, putinai, beržai, drebulės, ąžuolai ir uosiai prie eglių. Čia įpinta pasaka apie žalčio našlę, kuri su vaikais virto medžiais, o pati tapo egle. Daugelį medžių pažįsta tik miške užaugę žmonės, daktarai ir žiniuoniai, kurie jais gydo, o paprastam žmogui užtenka jais gėrėtis. Labiausiai giriamas tankus, aukštas, vasarą ir žiemą žaliuojantis pušynas.

3. 3.

   Kvapai ir garsai6–9 psl.

   Paskui aprašomi miško kvapai: sakai, dobilai, ramunės, čiobreliai, skruzdėlynas, medžių žiedai. Miškas tarsi kvėpuoja kaip gyvas, o visų kvapų mišinys rūksta Dievo garbei. Naktį taip tylu, kad girdėti, kaip skleidžiasi lapas ir krinta rasa, todėl siela kyla maldai. Auštant šilas bunda. Kalbantysis klausia, kas šlama, treška ar taukši, ir pats atsako, vardydamas vilką, lapę, barsuką, stirną, voverę, genį. Paukščių balsai perteikiami garsažodžiais, o kukutis ir volungė net prabyla žmonių žodžiais. Viršiausias už visus yra lakštingalos balsas, kuris įsmenga į sielą kaip Lietuvos dainos. Visi balsai susilieja į sutartinę, kaip pievos žiedai iš tolo atrodo vienu margumynu. Ši dalis baigiasi įrašu „1858 m. Anykščiuose“.

4. 4.

   Ramybė ir atminimas9–11 psl.

   Antroji poemos pusė prasideda prisiminimu, kokią ramybę šilelis teikdavo lietuvio sielai. Miške žmogus kartais apsiverkdavo pats nežinodamas kodėl: širdis neskaudėdavo, tik būdavo pilna jausmų, o iš tos ramybės kildavo atodūsiai, šventi jausmai ir giesmės. Dabar viskas prapuolę, bet atminimas toks gyvas, kad mintyse supuvę kelmai vėl sužaliuoja, plikos vietos apauga samanomis ir grybais, vėl girdėti miško garsai. Kalbantysis svarsto, kokį atminimą senasis šilas turėjo palikti tiems, kurie dar matė storus stuobrius ir iš senelių girdėjo apie tankias girias su meškomis ir šernais.

5. 5.

   Šilo istorija: šventieji miškai11–15 psl.

   Kalbantysis spėja, kad senuosius šventus miškus galbūt iškirto Jogaila, įvedęs krikščionybę, kad tėvynė nebetarnautų dievaičiams. Vėliau čia augo šimtamečiai pušynai, o seneliai dar mena ąžuolynus, kuriuos nuo Puntuko iki Šlavės žmonės laikė šventenybe. Įpinama sakmė apie Puntuką: velnias nešė didžiulį akmenį sudaužyti Anykščių bažnyčios arba užversti upės, bet, pamatęs pašventintą ąžuolyną ir išgirdęs giedant gaidį, jį paleido, o lietuviai vėliau ant akmens degino aukas. Liepynas aprašomas kaip tikras lietuvis: maitino bites, gydė ligas, davė medienos ir karnų vyžoms, ir nė šakelė nepražuvo veltui. Medžių viršūnės buvo susipynusios kaip lietuvių širdys į vieną tėvynę. Lietuviai su mišku gyveno santarvėje, gyvų medžių nekirto, o miškas juos maitino, guodė ir padėjo mušti priešus.

6. 6.

   Badmetis ir kirtimas15–16 psl.

   Atėjus sunkioms dienoms, žmonės badavo, kepė duoną su samanomis, virė žievių sriubą, o paskui juos dar užklupo maras. Tada miškas pasigailėjo žmonių, apsiverkė rasa ir pats juos paragino gintis nuo bado, palaimindamas ranką, kuri išrado kirvį. Pirmieji kirto nedaug ir su ašaromis, jų vaikai dejuodami, anūkai jau eikvojo, o proanūkiai vežimais vežė mišką į miestelį parduoti. Medis taip atpigo, kad buvo pardavinėjamas už menkus pinigus, o pinigai daugiausia prageriami. Ši vieta svarbi, nes kalbantysis kaltės nesuverčia vien svetimiems: mišką karta po kartos naikino ir patys lietuviai.

7. 7.

   Tėvų šilelis ir kučmeistras16–18 psl.

   Neberadę miškų, tėvai kaip broliai susitarė užleisti dirvas šileliui, nes lietuvio siela be miško tarsi džiūsta ir skursta. Jie išaugino gražų pušyną, kasdien jį apeidavo, saugojo kaip didžiausią turtą ir nelaužė nė mažiausio žabo, o malkų važiavo pirkti į svetimus miškus. Tada atvažiavo kučmeistras. Jis uždraudė ganyti ir grybauti, o pats slapta pardavinėjo šilą ir kirto naktimis, melavo vyresnybei, o verkiančius žmones mušė kumščiais. Taip kalnai vėl liko pliki ir kelmuoti, kaip pirmoje eilutėje. Poema baigiasi prisipažinimu, kad giesmė lieka nepabaigta: ta pati galybė, kuri sugraužė miškus, sugriovė ir širdį, ir nulaužė giesmę.