Baladžių ciklas apie žemaitį Kukutį, kuris tai gyvas, tai miręs ir, prisidengęs kvailelio kauke, kalba daugiau, negu leidžiama. Per vieno kaimo žmogaus likimą matyti XX a. karai ir okupacijos: Kukučio koja liko Japonijoje, jį pakaria po ąžuolu, o miręs jis rašo prašymą pašalpai. Apie skaudžius dalykus kalbama ironiškai, bet su grauduliu.
Atnaujinta
Iki kada nori perskaityti?
8 psl. per vakarą
56 psl. per savaitę · 19 vakarų · baigsi lapkričio 22 d.
Internete arba knygoje, apie 25 min. Paskyros nereikia.
Į ką atkreipti dėmesį
Istorija per vieną naktį: kaip „Nakvynėje pas žemaitį Kukutį“ visas šimtmetis sutelpa į vienus namus?
Mirtis ir juokas: kodėl Kukutis „atgauna protą“ tik pakartas?
Žodžiai ir valdžia: kas „Kukučio žodžiuose“ saugo Kukučio žodžius ir nuo ko?
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
Marcelijus Martinaitis (1936–2013), „Kukučio baladės“, 1977 m.; papildytas leidimas 1986 m., trečiasis 2012 m.
2.
Kukutis yra groteskiškas, karnavališkas personažas: prisidengęs kvailelio kauke, kalba daugiau, negu leidžiama.
3.
Kukutis tai gyvas, tai miręs: miręs jis kalba, rašo prašymą pašalpai, mato savo laidotuves.
4.
Baladėse aidi XX a. karai ir okupacijos: Verdenas, Japonija, sugriautas Berlynas, reicho darbai.
5.
VLE: Martinaičio poezija jungia modernizmą su archajine kultūra, ironiją su grauduliu.
Rašiniui
4▾
Ką literatūra padeda suprasti apie istoriją?Epizodas Baladėje „Kukučio raštas vienkartinei pašalpai gauti“ miręs Kukutis vardija, ką iš jo atėmė karai: koja liko Japonijoje, vidų išdžiovino mina ties Verdenu.Tai rodo Didžioji XX a. istorija matoma per vieno paprasto žmogaus kūną: karai jį išdalijo po pasaulį.Kontekstas Palygink su B. Sruogos „Dievų mišku“: ir ten apie karo baisumus kalbama ironiškai.
Kaip valdžia keičia žmogų?Epizodas Baladėje „Mano sugalvota pasaka pakartam Kukučiui palinksminti“ kvailių karalius pakartiesiems neleidžia mirti, nes tokia tvarka.Tai rodo Kai visi tik pritaria, valdžios absurdas tampa įstatymu: tvarka svarbesnė už gyvybę ir mirtį.Kontekstas Susiek su Dž. Orvelo „1984-aisiais“: ir ten valdžia keičia žodžių prasmę ir tikrovę.
Kodėl žmogui svarbi tėvynė?Epizodas Baladėje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ jis sako taip ilgai nematęs tėvynės, nors visą gyvenimą dirbo jos laukus.Tai rodo Tėvynė jam yra ne darbo vieta, o laisvė ilsėtis savo žemėje: jis nori ją pamatyti laisvą sekmadienį, gulėdamas žolėje.
„norėčiau dar pamatyti tėvynę,“
Kontekstas „Kukučio baladės“ išleistos 1977 m. sovietmečiu: per kvailelio kaukę poetas galėjo pasakyti daugiau.
Kodėl apie skaudžius dalykus kartais kalbama su ironija?Epizodas Baladėje „Kaip Kukutis protą atgavo“ Kukutis atgauna protą tik tada, kai jį pakaria po Blinstrubiškės ąžuolu, ir atsižada žemės, dangaus ir Lietuvos.Tai rodo Ironija leidžia pasakyti, ką su žmogumi padaro prievarta: „protas“ čia reiškia išsižadėti savęs.Kontekstas Palygink su R. Granausko „Jaučio aukojimu“: abu kūriniai rodo nykstantį senąjį kaimo pasaulį.
Epocha
2▾
Rinkinys išleistas 1977 m. Vilniuje, sovietmečiu
Autoriaus žodžiais, per Kukutį jis pasakoja savo „atsiminimus“ apie karą ir vokiečių okupacijąPlačiau
Šiuos „atsiminimus“ jis, kaip pats rašė, pajuto per sakmes ir liaudies žmonių galvoseną.
Autorius
4▾
Gimė 1936 m. Paserbentyje (Raseinių apskr.), mirė 2013 m. Vilniuje
Poetas, eseistas, vertėjas; 1980–2001 m. dėstė Vilniaus universitete
1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1989–1990 m. SSRS liaudies deputatas
Pats balades vadino labiausiai biografiškomis, nors tikrų savo gyvenimo įvykių jose neaprašėPlačiau
Taip jo žodžius cituoja Akvilė Rėklaitytė.
Kūrinys
5▾
Eilėraščių rinkinys, baladžių ciklas apie vieną personažą, Kukutį
Kukutis pirmą kartą pasirodė baladėje „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“, rinkinyje „Saulės grąža“ (1969)Plačiau
Tai nurodo Kristina Bačiulienė.
Kalba skirtingi balsai: pats Kukutis, svečias pasakotojas, neįvardytas balsas, kalbinantis Kukutį
Formos įvairios: rimuoti ketureiliai, laisvoji eilė, pamokslo ir prašymo rašto parodijos
Vėlesniuose leidimuose kai kurie pavadinimai ir žodžiai pakeistiPlačiau
Pavyzdžiui, 1977 m. baladė „Kukučio raštas vienkartinei pašalpai gauti“ 2012 m. leidime vadinasi „Kukučio prašymas vienkartinei pašalpai gauti“.
Marcelijus Martinaitis gimė 1936 m. Paserbentyje, Raseinių apskrityje, mirė 2013 m. Vilniuje. 1964 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, dirbo periodinių leidinių redakcijose, 1980–2001 m. dėstė universitete. 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1989–1990 m. SSRS liaudies deputatas. Poetas, eseistas ir vertėjas, 1998 m. gavo Lietuvos nacionalinę premiją. Pirmieji jo rinkiniai parašyti pagal tada privalomą socialistinio realizmo estetiką, individualus stilius išryškėjo nuo „Saulės grąžos“ (1969).
Rinkinys ir leidimai
„Kukučio baladės“ išėjo 1977 m. „Vagos“ leidykloje, papildytas leidimas pasirodė 1986 m., trečiasis 2012 m. Pasak Kristinos Bačiulienės, Kukutis pirmą kartą pasirodė baladėje „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“ rinkinyje „Saulės grąža“ (1969). Vėlesniuose leidimuose kai kurie pavadinimai ir žodžiai pakeisti: 2012 m. leidime baladė apie pašalpą vadinasi „Kukučio prašymas vienkartinei pašalpai gauti“. Čia baladės atpasakojamos pagal 1977 m. leidimo tekstus, paskelbtus tekstai.lt, todėl naujoje knygoje kai kas gali skambėti kitaip.
Kukutis
Visuotinė lietuvių enciklopedija Kukutį vadina groteskišku, karnavališku personažu, kuris, prisidengęs kvailelio kauke, kalba daugiau negu leidžiama ir tampa krizių laikų žmogaus susidvejinusios tapatybės metafora. Tekste pirmajam leidimui autorius rašė, kad jam rūpėjo paradoksali liaudiška galvosena, kurios daug žemaičių sakmėse ir melo pasakose, ir kad per Kukutį norėjo papasakoti savo „atsiminimus“ apie karą ir vokiečių okupaciją. Rūta Javič Kukutį aiškina kaip triksterį, tarpininką tarp gyvųjų ir mirusiųjų.
Laikas ir vieta
Autoriaus žodžiais, Kukutis veikia tai gyvas, tai miręs, įsitraukia į pasaulinius įvykius ar svarsto Žuveliškių kaimo reikalus. Baladėse minimi Troja, Verdenas, Japonija, Berlynas, reichas, Raseinių turgus ir Blinstrubiškės ąžuolas. Akvilė Rėklaitytė cituoja Martinaitį, kuris šias balades vadino labiausiai biografiškomis, nors, jo žodžiais, nieko, kas tikrai su juo buvo, jose nėra: viskas vyko sąmonės ir vaizduotės lygmeniu, o kitais laikais jis jų nebūtų parašęs.
Kodėl skaitome egzaminui
Pagal dabartinę programą Martinaitis yra vienas iš pasirenkamų XX a. antrosios pusės poetų IV gimnazijos klasės išplėstiniame kurse. Ankstesnėje programoje jis buvo privalomų autorių sąraše, todėl mokytojai turi daug medžiagos. Čia aptariama vienuolika baladžių: trys yra mokytojo sudarytame ankstesnės programos sąraše, kitas nagrinėja literatūros tyrinėtojų darbai. Jos tinka rašiniams apie istoriją, valdžią, tėvynę ir mirtį.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
1.
„Nakvynė pas žemaitį Kukutį“
Kalba svečias, apsinakvojęs pas Kukutį: pirmas posmas esamuoju laiku, toliau būtuoju. Už miško, apsamanojusioje pelėdų trobelėje, gyvena vienkojis Kukutis, nei gyvas, nei miręs, pusiau apakęs. Svečias su juo per naktį išgeria pusę gyvenimo, merkia akį kuprotai vienturtei jo dukrai ir ją mergina. Kartojamas „kol“ suriša nakties smulkmenas su šimtmečio įvykiais: keliauja žinia apie Troją, radijas praneša, kad išnyko prūsai, sugrįžta vienakojai vaikai, sugriovę Berlyną, griūva valstybės. Kukutis žemaičiuoja vokiškai, rusiškai, lenkiškai, Kukutienė kamaroje kloja svečiui lovą. Kol Kukutis prisitaiso dešinę koją, gaidys per vieną naktį išgieda visą šimtmetį. Rimuoti ketureiliai.
2.
„Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoje kojoje“
Kalba pats Kukutis, esamuoju laiku. Jo nutrauktoje kojoje yra kažkas baisaus, nesuprantamo ir didesnio už ją pačią, siekiančio net Verdeną ar Japoniją, o jos skausmas kartais ateina iš kitos žemės pusės. Arba iš pačios šerdies plinta kažkas šalto ir negyvo, kalbančio japoniškai, vokiškai ar angliškai, ir viską tarsi apnuodija: valgį, drabužius, vandenį, dangų. Išvažiuoti nepadeda, nes visą žemę užėmė ta nutraukta koja. Tas baisus dalykas jį išnešioja po tolimiausius kraštus lyg pasaulinis karas, net žodžiai atsiskiria nuo kalbos, galvojimo mažėja, ir nėra kur dėtis nuo savo kojos. Laisvoji eilė. Akvilė Rėklaitytė čia mato staiga nutraukto gyvenimo pojūtį.
3.
„Kaip Kukutis protą atgavo“
Kalba Kukutis. Kai jis dirbo žemei dangų ir dėjo jūrai dugną, per Vokietijos gaisrą jo atėjo išvesti, uždėjo ant kaklo pančius ir po Blinstrubiškės ąžuolu pakorė. Kas atėjo, neįvardyta. Pakartas jis tuoj atėjo į protą, tai yra atsižadėjo žemės, dangaus ir Lietuvos. Anoje pasaulio pusėje jam davė butą danguje, o po ąžuolu du sieksnius pievos. Toliau jis kalba esamuoju laiku: ko daugiau reikia, nei arti, nei akėti, kartais ateina karvė ir viską patręšia. Jis tveria žemei dangų, ramiai guli po ąžuolu, kurį vadina senelių prieglauda, gena žuvis į vandenis ir supranta tai, ko suprasti niekaip negali. Laisvoji eilė su kartojimais. Galima skaityti kaip karčią ironiją: į protą ateinama tik pakartam.
Pasaką sugalvojo kalbantysis, skirta ji pakartam Kukučiui. Karučiuose ant plunksnų vežamas kvailių karalius pažiūrėti, ar didelė jo karalystė. Pakelėse žmonės skambina varpeliais ir dėkoja, kad gali jam skambinti. Karalius apvažiuoja žemę dešimt, dvidešimt kartų ir galo neranda, visur pritariama savo pačių pritarimui. Į klausimą, kiek kartų karalystė apeina žemę, atsakoma: tiek, kiek kartų yra aplink žemę. Karalius stebi, kaip tie patys žmonės dėkoja jam už tai, ką patys padirba. Tik keli pakartieji vejasi karučius ir prašo leidimo numirti, bet karalius purto galvą: tokia tvarka, pakartiesiems mirti draudžiama. Karalių seka vienas kitas kvailys, ir visi jie yra tas pats karalius.
5.
„Kukučio žodžiai“
Eilėraštis yra pokalbis. Klausia, matyt, Kukutis (atsakymuose į jį kreipiamasi vardu): kodėl tenai niekas nevaikšto, nelaksto net vaikai, negirgžda durys ir pro langus niekas nežiūri. Kitas, neįvardytas balsas atsako: ten dirba žodžius ir moko juos suprasti, ką jie reiškia, dirba juos ir jam, kad ir jis turėtų ką kalbėti. Kai klausiantysis perklausia, ar jie labai užsiėmę ir nieko nepriima, atsakymas paskutinis: ten jo žodžius saugo nuo jo paties palaido liežuvio. Klausimai sudėti į dvieilius, atsakymai pradedami brūkšniu, laikas esamasis. Galima skaityti taip: žmogui skirti žodžiai paruošiami už jį ir saugomi nuo jo paties. Akvilė Rėklaitytė cituoja kitokį šio eilėraščio tekstą.
6.
„Kukučio raštas vienkartinei pašalpai gauti“
Kalba miręs Kukutis, rašantis prašymą. Atėjo pavasaris: Blinstrubiškyje per jo kaulus eina du apsikabinę vabaliukai, galva pilna žolės šaknų, sąnariuose atitirpo ledas, o saulė virš Žuveliškių šviečia sėjai. Jis aiškina, kad tiek metų nedirba ne iš tingumo: jį atskyrė nuo jo paties, nuo kaulų, kalba tik liežuvis. Koja liko Japonijoje per aną karą, vidų išdžiovino mina ties Verdenu, iš jo dantų vokiečiai pasidarė lūpinę armonikėlę. Jis prašo grąžinti bent burną, kad galėtų gražiai pašnekėti ir pavalgyti. Už nutrauktas rankas ar kojas šį tą duoda, o už pakartą galvą jis nieko negauna. Su juo guli daug tokių, kas pavasarį laukiančių gailestingumo. Prašymo rašto parodija.
7.
„Kukučio pamokslas kiaulėms“
Kukutis sako pamokslą kiaulėms, keturias kalbina žmonių vardais. Grasina joms pragaru: degs svilinamos šiaudais, o dūmai kils iki Anglijos. Boliesius jam ne kartą grasino, kad prisipažintų, kam tarnauja miegodamas ir ar tik neapsimeta, kad gyvena pakartas. Viktas jį įskundė, kad slepia vieną koją nuo reicho darbų, o paskui, kad turi danguje giminių, nesurašytų valsčiuje. Rapolo jam gaila: šis kvailai virto kiaule, visokių kvailių primokytas degino Europos žemes. Uliesei, kurią jaunystėje kalbino tekėti, primena, kokia ji dabar suskretusi. Tada sako, kad kiaulės suėdė jo geriausias dienas, ir pranašauja, kad Europa jas suvarys į ilgiausią dešrą nuo Žuveliškių iki Lamanšo. Pamokslo parodija.
8.
„Kur, Kukuti, padėjai tu savo kukutį?“
Neįvardytas kalbantysis kreipiasi į Kukutį ir klausia, kur šis dėjo savo kukutį, rašomą mažąja raide. Jo nebematyti veide, jis nežiba akyse, neskamba ausyse, negirgžda duryse, o kadaise juo buvo pilna troba ir kiemas. Kalbantysis spėlioja: gal per karą paslėptas palėpėje, gal kinai iš jo pasidarė švilpynę, gal negyvai primuštą jį veža povandeniniai laivai, gal jis kabo po mango medžiu ir jį apdainuoja taitietės, o gal palovėje jį pribaigė katės. Tada pažada Vilniuje nupirkti geležinį kukutį. Šis Kukučiui kapos malkas ir ars, pritars jo sapnams, kramtys jo dantimis, matys, kas bus po šimtmečio, ir rodys jam jį patį. Akvilė Rėklaitytė baladę sieja su tapatybės klausimu.
9.
„Kukutis nori pamatyti tėvynę“
Kalba Kukutis. Jis sako taip ilgai nematęs tėvynės, dirbdamas jos laukus ir taisydamas jos šiaudinius stogus: gyvenimas nedavė laiko, vis reikėjo ką nors dirbti, kur nors eiti ar važiuoti. Jis mato, kad nieko neišeina ir tiems, kurie greitai važiuoja ar daug ir gerai pavalgo, kad gražesni būtų žodžiai apie tėvynę. Pats dirbo nesuprasdamas savo minčių ir norėjo tik užsidirbti sekmadienį, kad galėtų galvoti. Kai baigs visus darbus, laisvą sekmadienį atsigulęs žolėje ir padėjęs rankas ant žemės, jis norėtų dar pamatyti tėvynę. Tai tik noras. Pabaigoje Kukutis sako nieko daugiau neuždirbęs ir neturintis tiek, kad jau nebenori turėti. Galima skaityti taip: tėvynę jis pažįsta per darbą ir žemę.
10.
„Kukutis savo laidotuvėse“
Pasakojama trečiuoju asmeniu, daugiausia esamuoju laiku. Kukutis rytą pabunda ir mato šalia gulintį save negyvą. Troba atšalusi, pro duris matyti, kaip ant snieguoto kalnelio šermenims skerdžiama kiaulė, prie stalo moterys duonriekiu kažko ieško atverstuose plaučiuose. Pro vieną langą mato besileidžiantį lėktuvą ir pakylančias išgąsdintas varnas, pro kitą, nosis prie stiklo priploję, žiūri buriatų vaikai, o pro virtuvės langą po Niagaros kriokliu jo verkia giminės, atsirėmę į mašinas ir ryškiai fotografuodamiesi. Kukutis galvoja, kaip gražiai viskas vyksta ir kaip jo gailisi, ir mano, kad jam tikriausiai duos kokią premiją, paspaus ranką ar pagirs visuotiniame narių susirinkime. Groteskas.
11.
„Kukutis – pasaulinei parodai“
Pasakojama trečiuoju asmeniu su Kukučio šūksniais. Kukučio stogai prakiuro, kiemas užžėlė, ugnis neima malkų, net šuo į jį nebežiūri. Kukutis trenkia durimis ir sumano parduoti save Raseinių turguje už didelius pinigus. Turguje klykia varnos, vežime verkia mergaitė, čiulpdama ilgą Kalėdų saldainį, Kukutis lekia ratu su botagu, prūsas iš Karaliaučiaus rodo į jį botagu. Tik vienas amerikonas jį apžiūri ir už dvidešimt dolerių nuperka pasaulinei parodai. Iš džiaugsmo Kukutis prageria botagą, ratus ir kumelę, naktį tuščiame turguje verkia ir pėsčias grįžta. Namie randa atšalusią trobą, į sieną nusisukusią Kukutienę ir negyvą mergaitę su saldainiu. Ant sodybos krinta sušalusios žvaigždės.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Ką reiškia, kad baladėje „Kaip Kukutis protą atgavo“ Kukutis atgauna protą tik pakartas?
Rodyti atsakymą
Kukutį, dirbusį žemei dangų ir dėjusį jūrai dugną, per Vokietijos gaisrą išveda ir pakaria po Blinstrubiškės ąžuolu. Pakartas jis tuoj ateina į protą, tai yra atsižada žemės, dangaus ir Lietuvos. Anoje pasaulio pusėje jam duoda butą danguje, o po ąžuolu du sieksnius pievos, ir tą ąžuolą jis vadina senelių prieglauda. Protu čia vadinamas paklusnumas. Kas Kukutį pakorė, neįvardyta, bet ironija leidžia pasakyti, ką su žmogumi padaro prievarta.
Rašiniui: ValdžiaTėvynėIstorija
2. Ką parodo baladė „Kukučio raštas vienkartinei pašalpai gauti“?
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
3. Kaip „Nakvynėje pas žemaitį Kukutį“ viena naktis sujungiama su visu šimtmečiu?
Rodyti atsakymą
Svečias per naktį su Kukučiu išgeria pusę gyvenimo, o kartojamas „kol“ suriša nakties smulkmenas su šimtmečio įvykiais. Keliauja žinia apie Troją, radijas praneša, kad išnyko prūsai, sugrįžta vienakojai vaikai, sugriovę Berlyną, griūva valstybės. Tokie sugretinimai yra anachronizmas. Kol Kukutis prisitaiso dešinę koją, praeina šimtas metų. „Ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo“, sako svečias. Taip į vieną naktį pelėdų trobelėje sutelpa visa istorija, nuo Trojos iki Berlyno griuvėsių.
Rašiniui: Istorija
4. Ką reiškia, kad kvailių karalius pakartiesiems draudžia mirti?
Rašiniui: Valdžia
5. Kaip baladėje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ atsiskleidžia žmogaus ryšys su tėvyne?
Rodyti atsakymą
Kukutis sako taip ilgai nematęs tėvynės, nors visą gyvenimą dirbo jos laukus ir taisė jos šiaudinius stogus: gyvenimas nedavė laiko. Jis mato, kad gražesnių žodžių apie tėvynę neturi ir tie, kurie greitai važiuoja ar daug ir gerai pavalgo. Kai baigs visus darbus, laisvą sekmadienį, atsigulęs žolėje ir padėjęs rankas ant žemės, jis norėtų ją pamatyti. Tai lieka tik noras. Tėvynę Kukutis pažįsta per darbą ir žemę, o laiko ją pamatyti jam taip ir neatsiranda.
Rašiniui: TėvynėDarbas
6. „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“: kas per vieną naktį išgieda visą šimtmetį?
7. „Kaip Kukutis protą atgavo“: kur Kukutis buvo pakartas?
8. „Mano sugalvota pasaka...“: ką kvailių karalius draudžia pakartiesiems?
9. „Kukučio žodžiai“: nuo ko, pasak atsakančio balso, saugomi Kukučio žodžiai?
10. „Kur, Kukuti, padėjai tu savo kukutį?“: kokį kukutį kalbantysis žada nupirkti Vilniuje?
11. „Kukutis – pasaulinei parodai“: už kiek amerikonas nuperka Kukutį?
Rašiniui
Ką „Kukučio baladės“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.