Mindaugas

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.

1. 1.

   Pirma dalis „Meilė ir smurtas“. Metraštininkų pokalbis

   Drama prasideda dviejų metraštininkų, Balto ir Juodo, pokalbiu. Baltas metraštininkas prisipažįsta net sapnuose matantis karus ir išdavystes ir nebeskiriantis tikrovės nuo sapno. Juodam metraštininkui užtenka trumpai užrašyti, kas gimė ir kas mirė. Baltas atsako, kad faktai be žmogaus nieko nepasako, ir nori suprasti, kas dedasi žmonių širdyse. Juodas primena, kieno duoną jie valgo, ir sako tikintis tik šios dienos tiesa. Jiedu sutaria, kad vienas duos faktus, o kitas pabandys parodyti žmones. Juodas metraštininkas pradeda nuo 1219 metų taikos sutarties su Volynės kunigaikščiais. Baltas priduria, kad grįždamas namo Mindaugas sutiko paviešėti Vismanto pilyje, gal ir todėl, kad norėjo dar kartą pamatyti jauną Vismanto žmoną Mortą.

2. 2.

   1 scena. Žinia Vismanto pilyje

   Pavasarį Nalšios kunigaikščio Vismanto pilyje susirenka kunigaikščiai, tarp jų Mindaugas, jo vyresnis brolis Dausprungas, Daumantas, Kintibutas ir žemaičių kunigaikštis Vykintas. Jie ką tik pasirašė taiką su Volyne. Dausprungas, kuriam mielesnis arklas nei kardas, meldžiasi dievams, o Daumantas apgailestauja, kad į Volynę nėjo su kardu. Mindaugas kandžiai kalba su broliu ir susiginčija su Vykintu dėl to, kuris iš brolių laikytinas vyresniu. Tada įbėga žygūnas ir praneša, kad Kintibuto pilį sudegino, o žmones išsivarė vyrai su juodais kryžiais ant apsiaustų. Mindaugas primena popiežiaus bulę, kuria paskelbtas kryžiaus karas lietuviams ir prūsams, ir ragina kunigaikščius vienytis, nes kiekvienas atskirai jie niekas. Kintibutui jis dovanoja Kolainių pilį su žemėmis ir žmonėmis.

3. 3.

   1 scena. Kalavijas Mindaugui

   Vykintas piktinasi, kad Mindaugas dalija pilis Žemaitijoje, bet kiti kunigaikščiai pritaria Mindaugui. Vismantas paduoda jam sunkų kalaviją, kurį viena ranka gali pakelti tik jis, ir taip visi pripažįsta jo pirmumą ir valdžią. Vykintas ir Daumantas keliasi eiti. Mindaugas liepia Dausprungui, kol jiedu dar čia, palaiminti kalaviją. Brolis meldžia, kad kardas niekada nenukristų ant silpnojo ir teisiojo galvos, o kunigaikščiai pažada Mindaugo klausyti. Mindaugas pažada kalaviją pakelti tik tada, kai to reikalaus tėvynės laimė. Vykintas pasišaipo, kad visa Žemaitija juoksis išgirdusi apie išrinktą karalių, ir išeina. Daumantas sako, kad visa tai labai panašu į sąmokslą. Mindaugas šaukia jiems pavymui, kad dar šliauš prieš jį keliais, bet susigriebia ir pasitaiso, kad prieš Lietuvą.

4. 4.

   1 scena. Mindaugas ir Morta

   Vismantas pašaukia žmoną Mortą įpilti svečiams midaus. Svečiai šnibžda, kad kuprius išsirinko gražią žmoną ir gal ją paėmė prievarta. Morta prieina prie nuošaliau stovinčio Mindaugo. Jis sako, kad jiedu abu paaukojo save tėvynei, kai tuokėsi su kitais, kad ją vienytų, ir dabar turi meluoti. Morta mano, kad to reikalauja dievai, bet Mindaugas atsako, kad dievų nebėra ir liko tik vienas žiaurus dievas, tėvynė. Jis žada sukurti Lietuvą, nors ir abejoja, ar ji atneš jiems laimės. Paskui greitai sušnabžda, kad paskirs Vismantą pirmuoju patarėju ir parsiveš abu į savo pilį, kad Morta būtų arti. Morta atsako, kad tai bus tikra kančia. Likęs vienas, Mindaugas girdi, kaip jį sveikina vyriausiuoju kunigaikščiu, ir prašo dievų palengvinti jo naštą.

5. 5.

   Metraštininkai apie išrinkimą

   Juodas metraštininkas sako, kad Mindaugas gudriai pasinaudojo žygūno žinia. Išsigandę kunigaikščiai patys jį iškėlė, o jis to ir siekė. Baltam metraštininkui svarbiau Mindaugo kenčianti širdis. Juodas atsako, kad valdovai galvoja tik apie save, o savo kovą dėl sostų pridengia idėjomis ir žodžiais. Valdovus jis vadina vergais, kurių galima tik pasigailėti.

6. 6.

   2 scena. Mindaugas ir Dausprungas

   Ištrauka praleidžia scenos pradžią. Į Mindaugo pilį atvyksta Dausprungas. Jis klausia apie kraštu sklindančias kalbas, kad Mindaugas žmones korė, žudė ir vijo, ir Mindaugas pripažįsta, kad tai tiesa. Brolis primena, kad anksčiau Mindaugas buvo švelnus ir doras, ir užsimena apie gandus, kad šis padėjo nukeliauti į kapus savo žmonai. Mindaugas liepia apie tai tylėti. Jis sako, kad valdžia laikosi baime ir kad Lietuvą jis lipdo po gabalėlį. Dausprungas atsako, kad lipdo krauju. Mindaugas pasiūlo broliui tapti vyriausiuoju kriviu, ir Dausprungas sutinka. Tada Mindaugas krinta prieš jį ant kelių ir prisipažįsta jau pasiuntęs karius, kurie paėmė Dausprungo artimuosius ir gabena juos į pilį, nes įtarė brolį susidėjus su Vykintu ir Daumantu.

7. 7.

   2 scena. Valstybė be pasitikėjimo

   Dausprungas sako, kad Mindaugas savo valstybę pastatė ant nepasitikėjimo. Paklusti broliui jis gali, bet tikėti juo nebegali. Jau anksčiau jis klausė, kaip atskirti tikrą pranašą nuo niekšo, kuris Lietuvos vardu irgi gali žudyti ir degti. Dabar jis išeina. Mindaugas šaukia jam pavymui, kad negali valdyti, kai kiekvienas pats sau valdovas, ir klausia, kaip surinkti Lietuvą, kuri kiekvieno širdyje kitokia. Ištrauka vėl praleidžia dalį scenos. Pabaigoje Mindaugas paklausia Balto metraštininko, ką šis parašė. Tas atsako parašęs, kad kunigaikštis ištrėmė Vilikailą, apgavo brolį, jėga leidžia už vyro savo dukterį ir valstybę grindžia apgaule. Mindaugas liepia lapus išplėšti ir sudeginti, o metraštininką kelioms dienoms pasodinti ant duonos ir vandens. Juodas metraštininkas juokiasi, kad svarbiausia faktai.

8. 8.

   Pirmos dalies pabaiga

   Trečios pirmos dalies scenos čia išsamiai neatpasakojame. Iš antros dalies pradžios aišku, kad per tą laiką Vismantas žuvo paslaptingomis aplinkybėmis, Mindaugas vedė jo našlę Mortą, o abu Vismanto broliai, Sprudeika ir Edivilas, žuvo medžioklėje, į kurią juos pakvietė Mindaugas.

9. 9.

   Antra dalis „Šlovė ir kančia“. Metraštininkų pokalbis

   Juodas metraštininkas išvardija, kas įvyko per tą laiką. Morta pagimdė Mindaugui dar vieną sūnų, o Vismanto brolių žemės prijungtos prie Lietuvos. Žemaičių kunigaikštis Vykintas kartu su kryžiuočiais nusprendė eiti prieš Mindaugą jo krikštyti. Apsuptas Mindaugas pasiuntė pasiuntinius pas popiežių Inokentijų IV, pasikrikštijo ir buvo karūnuotas, o metraštininkas visa tai pažymi 1251 metais. Per Tverų apgultį Mindaugas buvo pašautas į šlaunį. Baltas metraštininkas kalba apie Lietuvos kančias. Kai jis paminėja dievus, Juodas jį pataiso, kad dabar reikia sakyti dievas. Baltas sako, kad taip atsirado du Mindaugai, karalius ir žmogus, ir lygina jį su didele ugnimi, kuri ir šildo, ir naikina.

10. 10.

    1 scena. Karūna ir nukryžiuotasis

    Po karūnavimo iškilmių Mindaugas nusiima karūną ir rodo ją Dausprungui kaip gražų žaisliuką. Brolis atsako, kad joje žiba žmonių ašaros, o užsienio svečiai šaipėsi iš lietuvių kalbos, dievų ir papročių. Pasak Dausprungo, pirkdamas karūną Mindaugas parduoda Lietuvą ir įsileidžia priešą į vidų, todėl jis ragina atsisakyti karūnos ir nukabinti nuo sienos nukryžiuotąjį. Mindaugas užsideda karūną ir lygina save su Kristumi. Vieną jo ranką, sako jis, prikalė savieji, kitą kryžiuočių ordinas. Jis pranašauja, kad kada nors kas nors pervers jo širdį, bet ant jo lūpų liks žodis Lietuva. Dausprungas nusprendžia keliauti po kraštą ir pažiūrėti, kaip gyvena žmonės. Mindaugas jam pavydi, nes pats niekada nematė jūros, ir prašo aplankyti tėvo pilkapį.

11. 11.

    1 scena. Monologas karūnai

    Likęs vienas, Mindaugas kalba su karūna. Ji neatnešė nei ramybės, nei laimės ir nenuplovė kraujo nuo jo rankų. Jis nebežino, ar jis laiko karūną, ar ji jį, ir sako, kad dėl valdžios žmogus atsisako artimųjų ir meilės, o ją pasiekia tuščia širdimi. Pabaigoje jis liepia karūnai prasmegti, jei ji moka tik valdyti ir teisti, bet nemoka tarnauti ir atleisti.

12. 12.

    Metraštininkai apie istoriją

    Iš metraštininkų pokalbio čia minime tik tai, ką cituoja tyrėjai. Juodas metraštininkas juokiasi iš Balto tikėjimo, kad istorija teisinga. Pasak jo, istoriją rašo jiedu, paprasti silpni ir alkani žmonės, o savo valią ir tiesą jiems diktuoja tas, kuris stipresnis.

13. 13.

    2 scena. Senio dirbtuvė

    Mindaugas ateina į keramikos dirbtuvę pas Senį ir parodo jam karūną. Senis sako, kad būtų nulipdęs ne prastesnę iš molio, ir primena, kad Mindaugas turėjo geras rankas ir galėjo tapti garsiausiu puodžiumi. Mindaugas paprašo paduoti lentą su moliniu Lietuvos žemėlapiu, prie kurio jis lipdo vis naujus užkariautus gabalus. Senis perspėja, kad taip sulipdytas daiktas subyrės, ir kalba ne tik apie molinę Lietuvą. Mindaugas suduoda į savo Lietuvą, bet ji neskamba, nors, jo žodžiais, jis atidavė jai viską. Jis svarsto, ar tėvynės nereikia lipdyti visą laiką, ir prisipažįsta jaučiąs didžiulę tuštumą.

14. 14.

    Morta ir žemaičių pasiuntiniai

    Antrosios scenos pabaigą ir trečią sceną čia aptariame tik trumpai. Po krikšto Morta išprotėja. Į Mindaugo pilį atvyksta žemaičių pasiuntiniai, ir jiems Mindaugas prisipažįsta, kad silpnumo valandą klaupiasi tik prieš senuosius dievus. Kitoje vietoje jis sako, kad valdovas negali per daug tikėti nei savais, nei svetimais dievais.

15. 15.

    4 scena. Paskutinis rytas

    Anksti ryte Mindaugas vėl ateina pas Senį, nes negali miegoti. Jis prisipažįsta nemokėjęs mylėti net savo vaikų ir naudojęsis jais savo tikslams, todėl klausia, kam gyveno. Jis nemato, kas laukia Lietuvos ateityje, ir bijo, kad iš jo darbo neliks nė ženklo. Senis sako, kad žmonės jau nori ramybės. Tuo metu su karių būriu įsiveržia svainis Daumantas, nors turėjo būti išjojęs į karą prieš Briansko kunigaikštį. Jis užsimoja sunkiu kirviu, Mindaugas prisidengia moline Lietuva kaip skydu, ji sudūžta, ir Mindaugas krinta mirtinai sužeistas. Daumantas liepia ieškoti Mindaugo vaikų, išžudyti visą jo giminę ir siųsti žygūną pas Treniotą pranešti, kad sostas laisvas.

16. 16.

    4 scena. Mindaugo mirtis ir metraštis

    Mirštantis Mindaugas renka šukes po savo krūtine ir ieško vieno trūkstamo gabalo. Jis pasišaukia Baltą metraštininką ir liepia iš naujo parašyti išplėštus lapus ir pridėti, kad jis nužudė Vismantą ir jo brolius, ištrėmė kitus kunigaikščius ir jėga privertė artimuosius paklusti. Kartu jis prašo pridurti, kad visa tai darė tik dėl Lietuvos, kurią vienintelę mylėjo, ir tikisi, kad galbūt bus suprastas ir atleistas. Mindaugui mirus, Juodas metraštininkas nuduria Baltąjį, suplėšo jo knygą ir į savo juodą knygą įrašo, kad tai įvyko 1263 metais. Scena temsta, ir šviečia tik karūna ant didelės juodos knygos.