Balys Sruoga · 1896–1947
Istorijos kronika eilėmis apie Jogailos dvarą 1427–1430 m., kai Vytautas siekia Lietuvos karaliaus karūnos. Lenkų ponai ir vyskupai rezga intrigas, o senas Jogaila, apsimetęs naiviu, viską supranta ir jaučiasi kalinys svetimoje žemėje. Vytautas, milžinas, kurio paunksmėje visi gyvena, scenoje nė karto nepasirodo.
Atnaujinta
42 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Bet pats tu – kalinys! Tu – juodas vergas“Kontekstas Susiek su V. Krėvės drama „Skirgaila“: ir ten valdovas tarp Lietuvos ir Lenkijos lieka vienišas.
„Man čionai / Lengviau alsuot.“Kontekstas Palygink su Maironio eilėraščiu „Trakų pilis“: ir ten Vytauto laikų didybė kelia ilgesį.
„Parduot mokėjom savo karalaitę...“Kontekstas Drama parašyta Vytauto mirties 500-mečio proga (išleista 1932 m.), bet Vytautas, milžinas, scenoje nė karto nepasirodo.
„Visi mes esame svečiai pasauly.“Kontekstas Susiek su J. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“: ir ten valdovas, likęs vienas, galvoja apie savo gyvenimo prasmę.
„Ne karūna man guli ant galvos, / Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“JogailaRasti tekste
„Visi mes esame svečiai pasauly.“JogailaRasti tekste
„Karalius – užkurys!“JogailaRasti tekste
„Bijau nustelbtas likti jo galybės...“Sigismundas apie VytautąRasti tekste
„Patinka lenkams tai, ar – ne, – vis tiek / Jis Lietuvos karūną užsidės!“RumbaudasRasti tekste
„O Krokuvoj jaučiuos kaip svetima.“SonkaRasti tekste
„Tamsusis kapas mano Lietuvoj / Lengvesnis būtų man neg karūna“JogailaRasti tekste
„Laiške ne tai parašo, ką man skaito, / Ir skaito man ne tai, kas parašyta!“JogailaRasti tekste
XV amžiaus pirmoji pusė. Lietuva ir Lenkija sujungtos unija: Vytautas valdo Lietuvą, jo pusbrolis Jogaila yra Lenkijos karalius. 1429 metais Lucko suvažiavime Vengrijos ir Romos karalius Sigismundas (imperatoriumi karūnuotas 1433 metais) pasiūlė Vytautui Lietuvos karaliaus karūną, o lenkų didikai ir dvasininkai ėmė jai priešintis, bijodami, kad unija subirs. 1430 metais Vytautas mirė nekarūnuotas. Dramos vietos: Krokuva, Horodlė (1427), Luckas (1429), Vilnius ir Trakai (1430).
Balys Sruoga (1896–1947) buvo poetas, dramaturgas, literatūros ir teatro tyrinėtojas, dėstęs Vytauto Didžiojo universitete. 1943 metais naciai jį suėmė ir kalino Štuthofo stovykloje; apie tai jis parašė knygą „Dievų miškas“. Dramose jį domino Lietuvos istorija ir stiprios, prieštaringos asmenybės, kurias jis rodė ne kaip paminklus, o kaip gyvus, klystančius žmones.
Paantraštė: „Trilogiška istorijos kronika“. Trys veiksmai, „Sonka, lenkų karalienė“, „Karūnos vėtra“ ir „Žemės trauka“, sudaryti iš devynių paveikslų. Drama parašyta Vytauto mirties 500-mečio proga ir išleista 1932 metais. Dialogai eiliuoti, dažniausiai be rimo, remarkos ilgos. Svarbiausia, kad Vytautas, milžinas, kurio paunksmėje visi gyvena, scenoje nė karto nepasirodo. Mūsų tekstas yra ištraukos: praleistos vietos pažymėtos [...].
Drama tinka rašiniams apie valdžią ir jos kainą, tėvynę ir svetimą žemę, istoriją, vienatvę ir žmogaus orumą. Įsidėmėk Jogailą: jis apsimeta naiviu senuku, bet viską supranta ir jaučiasi kalinys, vienas tarp svetimų patarėjų. Galima sieti su Krėvės „Skirgaila“ (valdovas tarp Lietuvos ir Lenkijos), Maironio „Trakų pilimi“ (Vytauto laikų didybė) ir Marcinkevičiaus „Mindaugu“ (valdovo vienatvė).
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas, ištraukos (puslapiai sunumeruoti mūsų).
Vavelio rūmuose jauna karalienė Sofija, vadinama Sonka, kalbasi su riteriu Zaremba, kuris prisipažįsta jai atsidavęs. Sonka skundžiasi, kad Krokuvoje jaučiasi svetima: bajorai jos vengia, o labiausiai jos nekenčia Krokuvos vyskupas Zbignievas Olesnickis. Zaremba aiškina, kad bajorai jai nepalankūs, nes ją senam Jogailai piršo Vytautas. Nuo tada, kai jai gimė sūnus, Vytautas, jos žodžiais, persekioja ją kaip šmėkla. Zaremba kaltina karalių, kuris vis klauso Vytauto patarimų. Sonka reikalauja, kad Zaremba atvestų vyskupą jai nusilenkti: ji karaliui girs jį kaip geriausią patarėją, jei šis ją gins. Jei ne, Zaremba pas ją lankosi paskutinį kartą.
Horodlėje susirinkę lenkų vyskupai Zbignievas ir Ciolekas pirmiausia susipeša tarpusavyje, kaltindami vienas kitą godumu ir melu. Svarstoma karalienės byla: ją kaltina neištikimybe, esą jos miegamajame lankėsi net septyni riteriai, dalis jų suimti, kiti pabėgo. Kambarinės seserys Ščekockos, kurios tai paliudijo, per tardymą esą buvo plaktos rykštėmis, ir Tarnovskis sako, kad taip norėjęs Vytautas. Zbignievas tikina, kad šmeižtą sugalvojo Vytautas, norintis atimti karalaičiams teisę į sostą ir atplėšti Lietuvą nuo Lenkijos. Jogaila visą laiką atrodo išsiblaškęs, kalba apie potvynį ir triušius. Paklaustas, ką darytų, jei karalienė būtų kalta, jis atsako, kad atleistų jai ir paliktų jos sūnų valdyti Lenkiją. Atėjęs Lietuvos didžiūnas Rumbaudas praneša, kad Vytautas laukia bylos spręsti.
Imperatorius Sigismundas su šokėjomis įsiverčia į Jogailos miegamąjį, giria Vytauto vaišes ir galią nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir siūlo Vytautą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Jogaila sutinka: tai jo paties svajonė, kurios jam nebuvo lemta pasiekti, ir skola tėvynei. Sonka maldauja važiuoti namo, nes visi iš jos juokiasi: Jogaila viešai paskelbė, kad ji bažnyčioje prisiekė savo nekaltumu, bet žmonės kalba, kad Horodlėje jis sakęs vaikus pripažinsiąs vis tiek. Subėga lenkų ponai. Zbignievas sako ilgą kalbą, primena, kad karūną Jogaila gavo per Jadvygą, ir prisiekia kovoti prieš Vytauto karūnavimą. Rumbaudas ramiai pareiškia, kad Vytautas karūną užsidės, ar lenkams tai patinka, ar ne. Jogaila tik apgailestauja, kad jam neleidžia nusiskusti barzdos.
Sonka su kambarine Katažyna siuvinėja arnotus. Sonka kalba apie nelaimę tekėti už seno, nemylimo vyro ir sako, kad visa jos viltis yra vaikai. Bajorai prisiekė, kad mirus Jogailai Vladislovas gaus Lenkijos karūną, o Kazimieras po Vytauto mirties valdys Lietuvą, bet kol Vytautas gyvas, ji dreba dėl jų. Pas ją ateina ponai prašyti lemiamo žodžio. Vytautas grasina karu, todėl Ciolekas pataria jam leisti karūnuotis, o Tarnovskis siūlo, kad Jogaila pats užleistų Vytautui Lenkijos karūną ir taip išgelbėtų uniją. Sonka įsiunta ir išvadina juos bailiais ir išdavikais. Atėjęs Jogaila į jos klausimus atsako svajone pasistatyti pilaitę Druskininkuose prie Nemuno. Sonka nusprendžia, kad senis pamišo, ir vienintele atrama laiko vyskupą Zbignievą.
Zbignievas su popiežiaus legatu Andriumi rašo skundą krikščioniškai Europai prieš Vytautą, kurį karalius turės patvirtinti savo antspaudu: lotyniškai jis neskaito. Jie aptaria, kaip sukliudyti karūną atvežti, nes Sigismundas tvirtina galįs ją suteikti ir be popiežiaus. Tada Zbignievas parodo Jogailai laišką, neva nuo kalėjime laikomo brolio Švitrigailos, esą norinčio tapti vienuoliu. Jogaila ima kalbėti apie gyvenimą kaip kalėjimą ir apie tai, kad visi esame tik svečiai pasaulyje, liepia pasidaryti ąžuolinį karstą. Legatas, iš pradžių juokęsis, susigėsta ir išeina. Jogaila vargsta prie antspaudo, supranta vyskupo ironiją ir ima klausinėti, koks vienuolis gali būti vedęs Švitrigaila. Įsiveržia pamišusi Liucija, vyskupo dvaro šeimininkė, kalba apie žuvusį kūdikį, rodo į Zbignievą kaip į kaltininką ir įspėja saugoti karalienę. Jogaila ją ramina.
Jogailos brolis Švitrigaila sėdi pilies rūsyje ir keikia sargą, Dievą, kunigus ir abu brolius, o sargui už pagalbą bėgti žada pilis ir aukso maišus. Jis tvirtina, kad Lietuva ir Vilnius priklauso jam, Algirdo sūnui, o ne Vytautui. Ateina riteris Zaremba su karūnos ponų pasiūlymu: karalius jį paleis, duos Černigovą, Voluinę, teisę valdyti Kijevą ir kariuomenės, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori pasiųsti prieš Vytautą ir naudoja kaip įrankį, bet, išgirdęs apie raitelių būrius, pasirašo. Sargas maldauja pasiimti jį kartu, ir Švitrigaila jam žada Krokuvos pilį. Ši scena rodo, kaip lenkų ponai ruošia Lietuvai vidaus kovą.
Vytautas, išjojęs pasitikti Jogailos, nukrito nuo pasibaidžiusio žirgo ir merdi. Sonka ir Zbignievas džiūgauja: karūnos nebereikės. Iš jų kalbos aišku, kad juos sieja daugiau nei politika, o vyskupas jau svajoja tapti visos valstybės arkivyskupu ir išplėsti Lenkiją iki Maskvos ir Uralo. Pašaipus riteris Sieščencas juos įžeidžia, ir abu išeina. Likęs su Sieščencu, Jogaila pirmą kartą atvirai kalba: jis karalius užkurys, kalinys, kuriam įsako, ką kalbėti, ką mylėti ir ką vesti, o karūna jam ne garbė, o gėda. Jis ilgisi Vilniaus, Neries ir vyšnių sodų ir prisipažįsta, kad tamsus kapas Lietuvoje jam būtų lengvesnis nei auksinė karūna svetimoje žemėje. Sieščencas sako norįs išvykti pas Švitrigailą.
Trakų pilies kiemas prie koplyčios, kurioje vyksta gedulingos pamaldos. Už mūro staugia rudens vėjas ir šnara ežeras, o pro koplyčios duris nuolat vaikšto žmonės. Remarkoje autorius pabrėžia, kad didingos gedulo muzikos fone gyvųjų kalbos ir rūpesčiai atrodo menki. Choras koplyčioje gieda maldą Dievui, prašydamas paguodos skausme ir šviesos kelionėje per žemę. Mūsų ištraukose rodoma tik ši gedulo pradžia: milžinas mirė, ir visi, kurie gyveno jo paunksmėje, lieka su savo smulkiais rūpesčiais.
Kiekvienoje dalyje rasi visą tekstą su paaiškinimais prie eilučių ir klausimais.
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Tekstas: Šaltiniai.info. Puslapius sunumeravome patys, po 20 eilučių.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.