Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai apie tai, kaip 1941 metais keturiolikmetė su šeima buvo ištremta, o 1942 metais atsidūrė Trofimovsko saloje prie Laptevų jūros. Pirmąją poliarinę žiemą badas, šaltis ir skorbutas ten nusinešė kas antrą tremtinį. Knyga liudija apie nekaltų žmonių kančią ir klausia, kaip žmogus išlieka žmogumi, kai iš jo atimama viskas.
Atnaujinta
Iki kada nori perskaityti?
20 psl. per vakarą
140 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Pradžia: kodėl apie trėmimus pirmiausia kalbama datomis ir faktais?
Kūčių teismas: kodėl išteisinama tik Dalia, kuri prisipažįsta?
Gydytojas: kaip vienas žmogus išgelbsti likusius gyvus?
Pabaiga: kodėl autorė laiko savo pareiga papasakoti apie mirusiuosius?
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
Memuarinė apybraiža apie 1941 m. trėmimą; Lietuvoje pirmą kartą išspausdinta 1988 m. žurnale „Pergalė“.
2.
1941 m. birželio 14 d. ištremiama keturiolikmetė Dalia su motina ir broliu; tėvas atskiriamas ir žūsta lageryje.
3.
Po metų Altajuje 1942 m. rugpjūtį apie 400 tremtinių iš Lietuvos išlaipinami negyvenamoje Trofimovsko saloje.
4.
Per pirmąją 1942–1943 m. žiemą saloje miršta kas antras tremtinys.
5.
Pirmąjį rankraštį autorė 1949–1950 m. užkasė stiklainyje Kaune; jis rastas tik 1991 m.
Rašiniui
5▾
Ką literatūra padeda suprasti apie istoriją?Epizodas Autorė vardija mirusiuosius pavardėmis ir šeimas, iš kurių neliko nė vieno žmogaus.Tai rodo Mirties liudijimų niekas nerašė, todėl jos knyga išsaugo tai, ką valdžia norėjo ištrinti.
„Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų.“
Kontekstas Palygink su B. Sruogos „Dievų mišku“: abu kūriniai yra liudijimai apie žmogaus naikinimą stovykloje.
Ar žmogus gali likti laisvas nelaisvėje?Epizodas Kauno kalėjime saugumietis siūlo Daliai laisvę ir studijas už tėvų bičiulių šnipinėjimą.Tai rodo Ji renkasi lagerį, nes sąžinė jai brangesnė už laisvę: vidinė laisvė yra tai, ko niekas negali atimti.
„Pirmą kartą pajutau, kad esu daiktas.“
Kontekstas Dalia buvo ištremta keturiolikos; vėliau tapo gydytoja, o rankraštis, užkastas sode, rastas tik po jos mirties.
Kas lemia žmogaus vertę?Epizodas Pora iš Leningrado, kurios sūnus mirė iš bado per blokadą, sūnaus mirties metinių dieną atneša lietuvių vaikams savo duonos.Tai rodo Ir badas neatima gebėjimo užjausti: žmogaus vertę parodo dalijimasis, kai pačiam trūksta.Kontekstas Susiek su A. Šlepiko romanu „Mano vardas – Marytė“: ir ten badaujančius vaikus išgelbsti svetimų žmonių gerumas.
Kodėl žmogui svarbi tėvynė?Epizodas Serganti motina nori mirti Lietuvoje. Dalia su ja pabėga iš Jakutsko, o mirusią slapta palaidoja namų rūsyje.Tai rodo Tėvynė jai yra vieta, kurioje verta net mirti: Dalia rizikuoja viskuo, kad motinai liktų vietos gimtojoje žemėje.Kontekstas Palygink su R. Šepetys romanu „Tarp pilkų debesų“: ir ten lietuvių tremtiniai Sibire išlaiko tėvynės ilgesį.
Ar dorumas visada atsiperka?Epizodas Kūčių teisme Dalia prisipažįsta paėmusi lentas ir sako, kad niekas jos nesiuntė.Tai rodo Ją išteisina, o besiteisinusius nuteisia: tiesa ją išgelbsti, bet palieka klausimą, kodėl gyva liko ji.Kontekstas Palygink su B. Sruogos „Dievų mišku“: ir ten išlikimas stovykloje dažnai priklauso nuo atsitiktinumo.
Epocha
3▾
1941 m. birželio 14 d. Pabaltijyje prasidėjo masiniai trėmimai; juos nutraukė birželio 22 d. karas
Trofimovskas: negyvenama sala Lenos deltoje prie Laptevų jūros, toli už poliarinio rato
Saloje kartu su lietuviais kentėjo keli šimtai suomių iš Leningrado srities
Autorius
4▾
Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987), kaunietė, gydytoja ir rašytoja
1949 m. su sergančia motina pabėgo iš tremties; suimta kalėjo Unžlago lageryje
1960–1974 m. dirbo gydytoja Laukuvoje, kol saugumo persekiojama buvo atleista
Atsiminimus rašė kelis kartus: 1949–1950 m. Kaune, 1976 m. rusiškai, vėliau lietuviškai
Kūrinys
5▾
Dokumentinė literatūra: memuarinė apybraiža pirmuoju asmeniu, su datomis, vietovardžiais ir tikromis pavardėmis
Pavadinimą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pasiūlė rašytojas Kazys Saja
Rusiškų atsiminimų fragmentai 1979 m. išspausdinti rusų disidentų leidinyje „Pamiat’“
Knyga išleista 1997 m.; dabar joje kartu spausdinami „Atsiminimai“, ši apybraiža ir pasakojimas „Gimtojoj žemėj“
2021 m. rankraščiai įtraukti į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“
1941 metų birželio 14 dieną naktį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir trėmimai į Sibirą. Vyrus, šeimų galvas, stotyse atskyrė nuo šeimų ir išvežė į lagerius, o moteris, vaikus ir senelius gyvuliniuose vagonuose nugabeno į Sibiro gilumą. Trėmimus nutraukė birželio 22 dieną prasidėjęs karas. Metus Altajaus krašte gyvenę tremtiniai 1942 metų rugpjūtį buvo atplukdyti į negyvenamą Trofimovsko salą Lenos deltoje. Ten atsidūrė apie 400 žmonių iš Lietuvos ir keli šimtai suomių iš Leningrado srities. Per pirmąją žiemą mirė maždaug pusė salos tremtinių.
Autorė
Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) gimė Kaune. Jos tėvas Juozas Grinkevičius dirbo Lietuvos banke, o nuo 1940 metų mokė matematikos gimnazijoje. Keturiolikmetė Dalia su motina ir broliu buvo ištremta 1941 metais. 1949 metais ji su sergančia motina pabėgo iš tremties į Kauną, vėliau buvo suimta ir kalėjo Unžlago lageryje. 1954 metais įstojo į Omsko medicinos institutą, 1956 metais gavo leidimą grįžti į Lietuvą ir 1960 metais baigė Kauno medicinos institutą. Iki 1974 metų dirbo gydytoja Laukuvoje, kol saugumo persekiojama buvo atleista iš darbo. Mirė 1987 metų gruodžio 25 dieną.
Du rankraščiai
Pirmuosius atsiminimus Grinkevičiūtė parašė 1949–1950 metais, kai slapstėsi Kaune. Numanydama, kad bus suimta, rankraštį įdėjo į stiklainį ir užkasė namų sode. Grįžusi iš tremties jo nerado ir ėmė rašyti iš naujo. 1976 metais parašytus rusiškus atsiminimus ji perdavė akademikui Andrejui Sacharovui, ir 1979 metais jų fragmentai pasirodė rusų disidentų leidinyje „Pamiat’“. Vėliau ji parašė lietuvišką versiją ir paliko jos rankraštį rašytojui Kaziui Sajai. Pirmasis rankraštis atsitiktinai rastas tik 1991 metais, jau po autorės mirties.
Pasirodymas ir pripažinimas
Lietuviška atsiminimų versija pirmą kartą išspausdinta 1988 metais žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“). Pavadinimą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pasiūlė Kazys Saja. Sąjūdžio metais publikacija sukrėtė skaitytojus. 1997 metais išėjo knyga tuo pačiu pavadinimu, kurioje kartu spausdinami ir 1991 metais rasti „Atsiminimai“. Grinkevičiūtės atsiminimai išversti į daugelį kalbų. 2021 metais jos rankraščiai, saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, įtraukti į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.
Programoje
Devintoje klasėje programa supažindina su skirtingomis tekstų rūšimis. Dokumentinei literatūrai ji nurodo šio kūrinio ištraukas, ir tai vienintelis kūrinys, kurį skaito visi devintokai. Skaitant verta pastebėti, kuo atsiminimai skiriasi nuo išgalvoto pasakojimo. Pasakotoja yra pati autorė ir įvykių liudytoja, tekste daug datų, vietovardžių ir tikrų žmonių pavardžių. Kartu tai literatūros kūrinys, nes autorė pati atrenka epizodus ir kuria vaizdus.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
1.
1941 metų birželio 14-oji
Apybraiža prasideda istoriniu faktu. 1941 metų birželio 14 dieną trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje prasideda areštai ir trėmimai. Pasakotoja išvardija, ką veža: mokytojus, dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, karininkų šeimas, ūkininkus, gydytojus. Stotyse čekistai atskiria vyrus nuo šeimų ir tikina, kad tik kelionės laikui. Iš tiesų jų laukia lageriai ir mirtis be tardymo ir teismo. Šeimas užkaltuose gyvuliniuose vagonuose veža į Sibirą, o maisto atnešusius gimines sargybiniai muša šautuvų buožėmis. Trėmimus nutraukia tik birželio 22 dieną prasidėjęs karas.
2.
Tėvas ir šeima
Tą naktį čekistai ima daužyti ir Grinkevičių namų duris. Suimamas Dalios tėvas Juozas Grinkevičius, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, nuo 1940 metų gimnazijos matematikos mokytojas. Prieš metus jis atsisakė bėgti iš Lietuvos, nes kaltės nejautė. Jis miršta Šiaurės Uralo lageryje 1943 metų spalio 10 dieną, o paskutiniame laiške ant beržo tošies parašo, kad miršta iš bado. Dalia didžiuojasi tėvo sąžiningumu. Kartu suimami motina Pranė Grinkevičienė, septyniolikmetis brolis ir keturiolikmetė Dalia. Jiems perskaitoma, kad tremiami į Sibirą visam gyvenimui.
3.
Altajus ir kelionė į šiaurę
Metus šeima gyvena Altajaus krašte ir dirba tarybiniame ūkyje. Tremtiniai jau iškeitė daiktus į bulves ir pasisodino daržų, bet 1942 metų vasarą juos su keliais tūkstančiais kitų veža toliau į šiaurę, už poliarinio rato. Kelionė trunka apie tris mėnesius. Iš pradžių juos veža vagonais, paskui baržomis Angaros upe, sunkvežimiais per taigą iki Lenos ir vėl baržomis Lena į šiaurę. Miškai retėja, kol visai išnyksta. Rugpjūčio pabaigoje Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros, barža sustoja prie negyvenamos salos. Joje nieko nėra, tik įšalusi tundra ir lentelė su užrašu „Trofimovsk“.
4.
Barakai Trofimovske
Į krantą išlaipinama apie keturi šimtai tremtinių iš Lietuvos, daugiausia moterų, vaikų ir senelių. Garlaivis tuoj plaukia atgal, nes artėja žiema, o žmonės lieka be pastogės, šiltų drabužių ir maisto. Beveik tuo pat metu į salą atvežami keli šimtai suomių iš Leningrado srities. Darbingus jaunuolius ir vyrus viršininkai išsiunčia žvejoti į kitą salą, todėl barakus stato moterys ir vaikai. Jie dėlioja atplukdytas plytas, o tarpus kemša samanomis, kurias rankomis plėšia iš įšalusios tundros. Stogą atstoja samanomis ir smėliu užverstos lentos. Ant gulto kiekvienam lieka penkiasdešimt centimetrų vietos. Žiemą viskas barake apšąla ledu, ir miegančiųjų plaukai prišąla prie sienos.
5.
Poliarinė naktis
Lapkritį prasideda poliarinė naktis. Žmonės šąla, badauja, serga skorbutu, jiems byra dantys. Už šimto kilometrų gyvenantys evenkai turi žuvies ir šunų kinkinių, tačiau viršininkai neleidžia jiems tremtinių gelbėti. Apie penkiolika jaunų suomių ir lietuvių bando pėsčiomis pasiekti evenkus ir visi žūsta pūgoje. Dalia su keliomis moterimis dar laikosi ant kojų, todėl jas siunčia septynis ar dešimt kilometrų į tundrą ieškoti Lenos atneštų rąstų. Rąstus reikia iškirsti iš ledo ir virvėmis užtempti stačiu salos krantu. Jais šildomi viršininkų namai ir raštinė, į barakus negalima paimti nė vieno. Kartą moterims išmoka po tris rublius ir viršininkas tuoj liepia juos paaukoti šalies gynybai.
6.
Kūčių teismas
Kad ligoniams būtų kuo atšildyti vandenį, Dalia naktimis slapta tempia iš sandėlio lentas. 1942 metų Kūčių vakarą motina guli be sąmonės, sutinusi, ir Dalia šildo ją savo kūnu ir meldžiasi. Tada ją teisia už lentas. Teisiami septyni: penki už lentas, du už duoną. Dalia prisipažįsta, kad lentas paėmė, o paklausta, ar jos nesiuntė suaugusieji, atsako, kad niekas. Kiti teisinasi ir gauna bausmes, o ją už prisipažinimą išteisina. Grįžusi į baraką ji mato, kad motina atsigauna. Nuteistuosius su sargybiniais per sniegą išveda į lagerį, kelyje juos užklumpa pūga, ir gyvi grįžta tik du. Pavasarį ledai neša žuvusiųjų kūnus į Laptevų jūrą.
7.
Mirusieji
Nuo 1942 metų gruodžio mirusiuosius išneša dvi brigados. Patys vos gyvi nešikai velka mirusiuosius už kojų pririšta virve ir rogėmis tempia į bendrą lavonų krūvą už barakų. Per pūgas mirusieji kelias dienas guli šalia gyvųjų. Miršta ir Žemės ūkio akademijos rektorius profesorius Vilkaitis; jam padarytas karstas po savaitės dingsta. Vieną vakarą į baraką ateina pora iš Leningrado. Jų vienintelis sūnus blokados metu mirė iš bado, ir jo mirties metinių dieną jie atneša lietuvių vaikams savo trijų dienų duonos davinį. Našlaičių barake vaikai miršta dar dažniau. Ten trylikametė Juzė Lukminaitė, netekusi tėvų ir brolių, nušąla krūtinę ir rankas ir kelis mėnesius kabo pakabinta už pažastų.
8.
Gydytojas
1943 metų žiemą mirtingumas didžiausias, ir tremtiniai supranta, kad mirs visi. Tada į Trofimovską atvyksta gydytojas. Apžiūrėjęs barakus, jis drąsiai susiremia su viršininkais, kurie patys gyvena šiltai ir sočiai. Tremtiniai pradeda gauti karštos sriubos ir žuvies, kurią gydytojas liepia valgyti žalią dėl vitamino C, o vėliau ir daigintų žirnių. Pradeda veikti pirtis, lavonų nešikai tampa sanitarais. Badas ir skorbutas traukiasi. Vasario viduryje virš horizonto pasirodo saulės kraštelis. Po mėnesio gydytojas išvyksta. Vėliau tremtinius pasiekia žinia, kad jis žuvęs fronte, bet autorė tuo nėra tikra.
9.
Bendras kapas
Balandį iš lagerio atvežti kaliniai įšale iškerta didžiulę duobę, ir ji tampa bendru lietuvių ir suomių kapu. 1942–1943 metų žiemą saloje miršta kas antras tremtinys. Pasakotoja vardija šeimas, iš kurių neliko nė vieno žmogaus, ir mirusiuosius pavardėmis. Mirties liudijimų niekas nerašė, o mokytojas Petrauskas, nešęs lavonus, savo dienoraštį ir mirusiųjų sąrašus sudegino, kai 1946 metais jį pradėjo tardyti. Ypač skaudus mokytojų likimas: 1940 metų vasarą suvažiavime Kaune jie sugiedojo Lietuvos himną, ir valdžia jiems to neatleido. Autorė sako, kad jos pareiga papasakoti apie mirusiuosius, juolab kad jų budeliai liko nenubausti. Ji neabejoja, kad Laptevų jūros bangos jau seniai išplovė bendrą kapą.
10.
Žvejyba
1943 metų vasarą visi tremtiniai siunčiami žvejoti į kitas negyvenamas Lenos žiočių salas. Tinklus jie traukia po dešimt dvylika valandų per parą, įbridę į ledinį vandenį. Žiemą tinklai statomi po ledu. Kasdien reikia iškirsti užšalusias eketes ir plikomis rankomis išnarplioti žuvis, todėl pirštai nušąla, o žaizdos negyja. Žalia žuvis yra pagrindinis maistas ir vaistas nuo skorbuto. Šunų kinkiniais tremtiniai keliauja iš salos į salą, stato jurtas iš sniego ir išmestų kelmų, kai kurie žūsta pūgose. 1944 metų vasarą sergančią motiną išrašo iš ligoninės ir šaltoje baržoje septynias dienas veža žvejoti į Tumatą.
11.
Jakutskas ir pabėgimas
1947–1948 metais dalis tremtinių persikelia į Kiusiūrą ir Jakutską. Daliai leidžiama vykti mokytis į Jakutską, bet motinai vykti neleidžiama. Dalia slapta įsiveda ją į garlaivį. Kelionėje tai paaiškėja, ir Daliai atima dokumentus. Jakutske ji paguldo motiną į ligoninę, o pati, neleista net atsisveikinti, išsiunčiama į Kangalaso anglies kasyklą. Kasykloje nėra jokių mašinų, anglis kertama ir vežama rankomis. Motinos prašymai perkelti ją į švelnesnio klimato vietą atmetami. Ji jaučia, kad mirs Jakutske, ir nori būti palaidota gimtojoje žemėje. 1949 metų vasarį jos lėktuvu pabėga iš Jakutsko ir pasiekia Lietuvą.
12.
Motinos mirtis
Neturėdamos jokių dokumentų, Dalia ir motina slapstosi pas draugus ir gimines. Tėvynėje motina atsigauna ir džiaugiasi gamta, kurios tiek metų nematė, bet po aštuonių mėnesių liga vėl paūmėja. 1950 metų pavasarį ji prašo parvežti ją į namus Kaune ir gegužės 5 dieną miršta. Oficialiai jos palaidoti neįmanoma, nes Dalia slapstosi ir jai gresia kalėjimas. Ji kirtikliu ir kirviu pralaužia tėvo statyto namo rūsio betoną, su teta iš spintos padaro karstą, o motiną į rūsį nuneša į pagalbą atėjęs patikimas žmogus. Paskui Dalia vėl išlygina grindis cementu, kad neliktų jokio kapo pėdsako.
13.
Kalėjimas ir lageris
Dalią suima ir Kauno kalėjime kaltina pabėgimu iš tremties. Ji nesako, kas jas slėpė, o motinos mirtimi tardytojai netiki. Vieną vakarą elegantiškas saugumietis išsiveda ją pasivaikščioti po Kauną ir siūlo laisvę ir studijas už tai, kad ji šnipinėtų tėvų bičiulius. Dalia atsisako. Iš Maskvos atėjusiu nuosprendžiu jai skiriami treji metai lagerio, o po jų grįžimas į Jakutską. Dalia jo nepasirašo, nes tremtis jai, vaikui, buvo paskirta be jokio nusikaltimo ir teismo. Ją išveža į Unžlago lagerį Gorkio srityje. Ten ji sutinka daug mokslininkų, aktorių, gydytojų ir studentų.
14.
Kelias į mediciną
1953 metų vasarą Dalią per kalėjimus etapais veža atgal į Jakutską. Rugsėjį ją išleidžia iš kalėjimo, ir ji pradeda dirbti. 1954 metų vasarą ją iškviečia į Jakutsko vidaus reikalų ministeriją. Paaiškėja, kad rastas jos laiškas Berijai, kuriame ji prašė leisti gyventi Sibiro mieste, kur galėtų studijuoti mediciną. Jai leidžiama mokytis bet kuriame mieste iki Uralo. Ji vyksta į Omską. Prieš pirmąjį egzaminą Dalia eina į operą „Traviata“. Teatras jai nuo vaikystės buvo tikėjimo gėriu šaltinis, todėl tremiama ji pasiėmė lankytų spektaklių programas. Egzaminus ji išlaiko puikiai, bet žino, kad likimą lems komisija, tikrinsianti jos biografiją.
15.
Kiti knygos tekstai
Knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ apybraižą lydi ir „Atsiminimai“, parašyti 1949–1950 metais ir rasti 1991 metais. Juose tremties metai papasakoti išsamiau ir emocingiau. Ten yra atsisveikinimas su Kaunu pro vagono langą, akimirka, kai čekistas Dalią pašaukia numeriu, malkų tempimas per užšalusias Lenos žiotis ir alkis mokykloje. Pasakojimas „Gimtojoj žemėj“, parašytas po 1979 metų, vaizduoja iš tremties grįžusios autorės gyvenimą sovietinėje Lietuvoje.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl apybraiža prasideda data ir sąrašu, ką vežė?
Rodyti atsakymą
Pasakotoja pradeda kaip istorijos vadovėlis: 1941 metų birželio 14 dieną trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje prasideda areštai ir trėmimai. Ji vardija, ką veža: mokytojus, teisininkus, ūkininkus, gydytojus. Sakinys „Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų.“ savo kartojimu rodo, kad trėmimai palietė visą kraštą. Paskui šie faktai virsta konkrečių žmonių likimais, pradedant jos pačios šeima, kai tą pačią naktį suimamas tėvas.
Rašiniui: Istorija
2. Ką parodo Kūčių teismo epizodas?
Rodyti atsakymą
Kad ligoniams būtų kuo atšildyti vandenį, Dalia naktimis slapta tempia iš sandėlio lentas, ir 1942 metų Kūčių vakarą ją teisia kartu su kitais. Dalia prisipažįsta paėmusi lentas, o paklausta, ar jos nesiuntė suaugusieji, atsako, kad niekas. Kiti teisinasi ir gauna bausmes, o ją už prisipažinimą išteisina. Nuteistuosius išveda į lagerį, pūga juos užklumpa kelyje, ir gyvi grįžta tik du. Tiesa Dalią išgelbsti, bet palieka sunkų klausimą, kodėl gyva liko ji.
Rašiniui: DoraŽmogaus vertė
3. Kodėl autorė laiko savo pareiga papasakoti apie mirusiuosius?
Rodyti atsakymą
1942–1943 metų žiemą saloje miršta kas antras tremtinys, bet mirties liudijimų niekas nerašė. Mokytojas Petrauskas, nešęs lavonus, savo dienoraštį ir mirusiųjų sąrašus sudegino, kai jį ėmė tardyti, o bendrą kapą, autorės manymu, seniai išplovė Laptevų jūros bangos. Budeliai liko nenubausti. Todėl pasakotoja vardija mirusiuosius pavardėmis ir šeimas, iš kurių neliko nė vieno žmogaus. Jos knyga išsaugo tai, ką valdžia norėjo ištrinti.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
4. Kodėl Dalia Kauno kalėjime atsisako saugumiečio pasiūlymo?
Rašiniui: LaisvėDora
5. Kodėl gydytojo atvykimas 1943 metų žiemą tampa lūžiu Trofimovske?
Rašiniui: Žmogaus vertė
6. Ant ko Dalios tėvas parašo paskutinį laišką iš lagerio?
7. Kur šeima gyvena pirmuosius tremties metus, prieš išvežant ją į šiaurę?
8. Kodėl per Kūčių teismą Dalia išteisinama?
9. Kodėl gydytojas liepia tremtiniams valgyti žuvį žalią?
10. Kur Dalia palaidoja mirusią motiną 1950 metų gegužę?
Rašiniui
Ką „Lietuviai prie Laptevų jūros“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.