Kazys Binkis · 1893–1942
Draminis montažas apie tai, kaip teatras repetuoja pašto telegrafisto Zajončeko gyvenimą. Karas atima iš jo dukrą Pupą ir namus, emigracijoje miršta žmona Nendrelė. Pats Zajončekas, pjesės autorius, ateina į generalinę repeticiją. Pjesė rodo karo absurdą ir pasaulio abejingumą mažo žmogaus kančiai.
Atnaujinta
28 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 15 d.
Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Mes norim karo! Mes norim karo“Kontekstas Pjesė parašyta 1940 m., kai Europoje jau vyko Antrasis pasaulinis karas.
„Juk jis – tai aš... Supranti tamsta. Heschen– juk tai Zajonček.“Kontekstas Susiek su E. M. Remarko romanu „Vakarų fronte nieko naujo“: ir ten kareivis pamato, kad priešas yra toks pat žmogus.
„Autorius nusišovė. Na ir anonsas, aš jums pasakysiu.“Kontekstas Susiek su L. Pirandelo pjese „Šeši personažai ieško autoriaus“: ir ten teatras teatre klausia, kas yra tikra.
„Praeitį pakeist ne mūsų galioj.“Kontekstas Drama sudaryta kaip repeticija teatre: Binkis rodo, kaip menas susiduria su tuo, ką nori išgirsti valdžia ir publika.
„Gyvenimas, mažo žmogaus gyvenimas.“Režisierius direktoriui, prologas
„Mes, maži žmonės, nei savo minčių, nei savo idėjų neturime.“Autorius direktoriui, prologas
„Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija.“Vyras Nendrelei, pirmas paveikslas
„Gana žudynių!“Zajončekas, nukovęs Hescheną
„Karo menas stipresnis už teatro meną.“Autorius aktoriui, šeštas paveikslas
Binkis rašė pjesę Kaune nuo 1939 m. rudens iki 1940 m. pavasario, kai Europoje jau vyko Antrasis pasaulinis karas. Šalys pjesėje neįvardytos, bet, pasak 1965 m. leidimo įvado autoriaus D. Judelevičiaus, vaizduojamas karas primena Lenkijos ir Vokietijos konfliktą. Priešo kareiviai vadinasi Vili ir Fricas, o Hescheno nuotraukos užrašas vokiškas. Pirmasis pjesės pavadinimas buvo „Emigrantai“. Paskutinis paveikslas vyksta svetimame krašte, į kurį nuo karo pabėgo Zajončekas su žmona.
Kazys Binkis (1893–1942) gimė Gudeliuose, Papilio valsčiuje, mirė Kaune. Grįžęs iš Berlyno, jis telkė jaunus menininkus ir propagavo modernizmą, aplink jį susibūrė avangardistai keturvėjininkai. Jo rinkinys „100 pavasarių“ (1923) pakreipė lietuvių poeziją vakarietiško modernizmo linkme. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Binkis ėmėsi dramos: „Atžalynas“ išleistas ir pastatytas 1938 m. „Generalinę repeticiją“, pasak D. Judelevičiaus, jis rašė jau sunkiai sirgdamas. Karo metais Binkis su žmona Sofija globojo žydus.
Autografe pjesė datuota „Kaunas, 1940“. Spaudoje Binkis paskelbė tik ankstesnės redakcijos pirmąjį paveikslą, pavadintą „Emigrantai“ (žurnalas „Vairas“, 1940). Pirmą kartą pjesė suvaidinta 1948 m. Hanau karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, o visa išspausdinta 1958 m. žurnale „Pergalė“. 1959 m. gegužės 10 d. ją Kauno dramos teatre pastatė režisierius Henrikas Vancevičius. 1965 m. Binkio dramaturgijos rinktinėje tekstas spausdintas iš autoriaus taisyto mašinraščio; šią knygą galima skaityti epaveldas.lt.
Paantraštėje pjesė vadinama prologo ir šešių paveikslų draminiu montažu. Visuotinė lietuvių enciklopedija ją apibūdina kaip groteskinę dramą, kuri modernia sąlygiška forma išryškina karo absurdą ir turėjo įtakos lietuvių teatrui. D. Judelevičius teigė, kad Binkis bene pirmasis lietuvių literatūroje panaudojo teatrą teatre ir sekė L. Pirandelo pavyzdžiu. R. Pabarčienė pjesę nagrinėja kaip modernią tragediją. Jos manymu, tragizmas čia liečia visus žmones, o kančią pridengia juokas ir teatrinis žaidimas.
III gimnazijos klasėje išplėstiniame kurse „Generalinė repeticija“ yra viena iš trijų pasirenkamų dramų kartu su V. Krėvės „Skirgaila“ ir B. Sruogos „Milžino paunksme“. Rašinyje ji tinka klausimams apie karą ir paprastą žmogų, propagandą ir valdžią, meno tiesą. Verta įsiminti pavadinimo prasmę, Zajončeko pavardės ir kiškio ryšį, Zajončeko ir Hescheno panašumą ir tai, kaip Ponia su ašara ir Don Alfonso kalba apie patriotizmą, kai kiti kenčia.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).
Teatre baigiamos rengti pirmojo paveikslo dekoracijos. Režisierius pasakoja direktoriui, kad spektaklyje nebus nei juokingų situacijų, nei intrigos, nei meilės trikampių, tik mažo žmogaus gyvenimas. Direktorius bijo, kad publika tokio spektaklio nežiūrės, juolab kad autorius nežinomas emigrantas, o jo pavardė Zajončekas reiškia kiškelį. Režisierius tai vadina eksperimentu: gyvenimas rodomas paties personažo akimis, be rašytojo. Įeina Autorius, apsirengęs kuo papuolė. Scenoje jis atpažįsta savo sodybą ir pastebi, kad siuvamoji mašina stovėjo kitoje medžio pusėje, tad režisierius liepia ją perkelti. Į repeticiją jis ateiti negalės, nes žmona Nendrelė sunkiai serga. Direktoriui pasiūlius ką nors pakeisti, Autorius atsako, kad tai jo gyvenimas, o to, kas buvo, pakeisti nebegalima. Jis palieka lapelius su įvykiais iki paskutinės valandos ir išeina.
Priemiesčio namelis su sodeliu. Nendrelė siuva dukrai Pupai suknelę šventei: poryt Zajončekai švęs dešimt metų, kai gyvena kartu. Radijas praneša, kad anos pusės kareiviai vėl peržengė sieną ir vyriausybė ruošia griežtą protestą. Miss Europa atsiima vestuvių drabužius: ji skuba tekėti, kol jaunikio nepašaukė į karą, ir su juo pirks viešbutį uoste. Po nemigos nakties prie telegrafo aparato grįžta Zajončekas. Jis tvirtina, kad karas dabar negalimas, nors prasitaria, kad visa tai teks palikti. Nendrelei jis dovanoja stiklinę sagtelę, blizgančią kaip deimantas, o Pupai nupirko baltą ožkytę. Pupa grįžta iš mokyklos, nes mokytojas paleido vaikus mėnesiui, sakydamas, kad tėvynė pavojuje. Policininkas atneša šaukimą, per pusę valandos reikia atvykti. Zajončekas ramina žmoną, kad tai tik bandomoji mobilizacija, o Pupa verkdama šaukia, kad nenori karo.
Nendrelė su Pupa per radiją klausosi mitingo aikštėje. Ministras pirmininkas skelbia, kad tautos garbė pavojuje ir į kiekvieną smūgį bus atsakyta dvigubu smūgiu, maršalas pareiškia, kad jie nori karo, ir minia tai skanduoja. Pupa klausia, kuriems Dievas padės, jei priešai irgi meldžiasi, ir motina moko ją maldos už taiką ir tėvelio sugrįžimą. Ponia su ašara akyje ir Don Alfonso užeina rinkti aukų karo našlėms. Pro šalį einant eisenai, invalidas su medine koja pasakoja, kad praeitame kare gynė magnatų turtą, neteko kojos, o grįžęs nerado nei vaiko, nei žmonos. Policininkas jį nutempia. Trumpam užbėga Zajončekas, jau kareivis. Pamatęs, kaip Don Alfonso rauna jo gėles žygiuojantiems kariams, jis grasina jam durtuvu. Atsisveikindamas prašo rudenį apdengti vynuogių kerus, o Nendrelė užkabina jam kryželį.
Fronte, kulkosvaidžio lizde po ąžuolu, sėdi trys šviesiai pilki kareiviai. Zajončekas parneša sužeistą kiškį, kurio išgelbėti nepavyko. Antrasis kareivis neturi popieriaus suktinei, todėl ją susuka iš priešo lapelio, numesto iš lėktuvo. Lapelyje rašoma, kad kareivius apgaudinėja jų vyriausybė, o antrasis kareivis sako, kad savieji priešams rašo tą patį. Zajončekui atrodo, kad žmonės lyg apsvaigę, kalba ir daro ne tą, vartoja nudėvėtus žodžius. Jam nuolat prisimena neišgerta kava, kurią žmona išvirė prieš pat šaukimą. Ateina leitenantas, bara kareivius, kad gaudydami kiškį rodėsi priešui, ir liepia Zajončekui su šautuvu ir dviem granatomis skardžiu prislinkti prie priešo kulkosvaidžio lizdo prie ąžuolo ir per pusę valandos sunaikinti jo įgulą.
Labai panašioje vietoje, kitoje fronto pusėje, sėdi trys tamsiai pilki kareiviai. Jie ginčijasi, kas pavojingesni, utėlės ar skruzdėlės. Telegrafistas Vili Heschenas sako, kad skruzdėlės turi imperijas, neturi savo valios ir nepažįsta laisvės, o žmonės po truputį virsta skruzdėlėmis. Fricas prisipažįsta nejaučiąs priešams pykčio, nes dar prieš pusmetį jie buvo skelbiami draugais. Leitenantas Fricą ir trečiąjį kareivį pasiunčia granatomis sunaikinti šviesiai pilkųjų lizdo. Heschenas lieka vienas, žiūri į nuotrauką, ir tuo metu jį iš nugaros nušauna Zajončekas. Nuotraukoje Zajončekui atrodo, kad mato Nendrelę, Pupą ir save, o kitoje pusėje parašyta, kad tai pašto tarnautojas Vili Heschenas su šeima. Leitenantas žada apdovanojimą, bet Zajončekas sako, kad Heschenas yra jis pats, numeta ginklus ir vienplaukis nubėga.
Zajončekų namelis subombarduotas, vietoj gėlių lysvės supiltas kapelis. Du duobkasiai rašo ant kryžiaus mergaitės metus, devynerius, ir papuošia kapą per stebuklą išlikusia araukarija. Mergaitę jie rado šalia medelio su laistyklėle. Motina tyli ir šypsosi, ir pirmasis duobkasys mano, kad jai susimaišė protas. Kunigas šventina kapą, o pirmasis duobkasys klausia, kodėl žūva nekaltas vaikas, ir primena, kad kitoje pusėje kunigas pašventino bombą. Skubiai ateina Zajončekas ir sako, kad tai Heschenas jam atkeršijo. Prasidėjus oro pavojui, visi bėga slėptis, tik Zajončekas lieka prie kapo. Iš kambarėlio išeina Nendrelė su balta dukters suknele ir sėda siūti. Vyro ji iš pradžių nepažįsta, apie Pupą kalba kaip apie gyvą. Balsas šaukia bėgti nuo priešo, ir Zajončekas išsiveda žmoną, kuri suknelę neša tarsi vesdamasi mergaitę.
Žiema, viešbučio kambarys uoste. Zajončekas, apsirengęs kaip prologe, slaugo sunkiai sergančią Nendrelę ir žada pavasarį rasti darbo. Jis ruošiasi nubėgti į teatrą pasakyti, kad į generalinę repeticiją neateis, o Nendrelė prašo pažiūrėti, ar jų gyvenimas bus parodytas teisingai. Zajončekas viliasi, kad žmonės, pamatę spektaklį, gal pajus pasaulį apsėdusio pamišimo baisybę ir tada ateis gražus pasaulis. Šeimininkė, labai panaši į Miss Europą, sako, kad baigiasi komiteto lėšos, iš kurių buvo mokama už kambarį, ir nori kambarį atsiimti. Ponia su ašara balse ir Don Alfonso siūlo šiltą butą, jei Zajončekas pakeis pjesę, nes Ponios vyrui, ginklų pirkliui, nepatogu remti kūrinį prieš karą. Zajončekas atsisako, nes praeities pakeisti negalima, ir Nendrelė svečius išvaro. Ji paprašo paduoti Pupos suknelę ir sagtelę ir liepia vyrui jas parduoti, kad jis nusipirktų valgyti.
Prie durų Zajončekas susitinka Autorių, ir paaiškėja, kad vyko repeticija: Vyrą ir Nendrelę vaidino aktoriai. Autorius sako, kad pabaigą reikia pakeisti, nes Nendrelė mirė. Jis parodo aktorei, kaip ji mirė: ramiai prabilo apie sužaliavusią pievą, pakvietė Pupą skinti purienų ir paprašė Dziukos netrukus ateiti. Paskui Autorius klausia aktoriaus, ką šis darytų jo vietoje. Aktorius atsako, kad jis tik vaidina, o vaidyba nėra pats gyvenimas. Autorius paprašo jo pistoleto ir sako, kad teatras neįstengia parodyti visos karo baisybės, ją pajunta tik tie, kurių namus griauna bombos. Kartodamas dukters ir žmonos žodžius, jis nusišauna. Direktorius nusprendžia spektaklį rodyti rytoj, nes tokio anonso neturėjo nė vienas teatras, o režisierius skelbia, kad generalinė repeticija baigta.
Kiekvienoje dalyje rasi visą tekstą su paaiškinimais prie eilučių ir klausimais.
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Kas lemia žmogaus vertę?
Tema: Žmogaus vertė
Kaip valdžia keičia žmogų?
Tema: Valdžia
Kodėl apie skaudžius dalykus kartais kalbama su ironija?
Tema: Ironija
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.