Prologas

2 psl.

Teatro scena. Baigiamos rengti pirmojo „Generalinės repeticijos“ paveikslo dekoracijos. Scenoje ruošiasi teatro darbininkai. Direktorius kalbasi su režisierium. Uždangai pakilus, scena neapšviesta

REŽISIERIUS

Šviesą! Duokite šviesą. (Nušvinta) Daugiau. Dar daugiau šviesos. (Direktoriui) Pirmas paveikslas vyksta va šitokioj aplinkumoj. Jauku, šviesu, malonu, tik protarpiais justi artėjančios audros dūžiai.

DIREKTORIUS abejingai

Hm...

REŽISIERIUS

Antro paveikslo scenovaizdis tas pats, tik nuotaika labiau įelektrinta, audra jau visai čia pat.

DIREKTORIUS

Hm...

REŽISIERIUS

Trečias paveikslas vyksta karo lauke. Štai maždaug čia po ąžuolu apkase sėdi trys šviesiai pilki kareiviai, o tenai...

DIREKTORIUS nutraukdamas

Palauk tamsta... Man visai nesvarbu, ar tai šviesiai, ar tamsiai pilki kareiviai. Daug svarbiau, ką jie daro. Ar yra juokingų situacijų?

REŽISIERIUS

Ne, pone direktoriau, juokingų situacijų nėra.

DIREKTORIUS

Tai labai blogai. Juk tamsta pažįsti publiką. Kiek teatras teatru, kareivis scenoje visuomet išdaigas krėsdavo. Kareivis privalo būti linksmas, drąsus, sąmojingas. Net jeigu ir kvailas, ir tai netyčiomis sąmojį pasako. Štai ko publika laukia iš kareivio.

REŽISIERIUS

Bet, pone direktoriau, čia ne tikri kareiviai, čia mobilizuoti atsarginiai, šiaip žmonės.

DIREKTORIUS

Hm... Šiaip žmonės... Na ir nuraminai gi mane tamsta, aš pasakysiu. Tai gal tamsta manai jiems prie šalmų etiketes prilipdyti? Čia, matote, atsarginiai, ir prašome gerbiamą publiką iš jų daug nereikalauti. Ar ne taip, pone režisieriau? Keista, labai keista... Intrigos taip pat, sakai, veikale nėra?

REŽISIERIUS

Ne.

DIREKTORIUS

Psichologijos taip pat?

REŽISIERIUS

Nėra.

DIREKTORIUS

Hm... Gražu... Meilės scenų su šeimos trikampiu, žinoma, ir žymės nerasi?

REŽISIERIUS

3 psl.

Nei trikampių, nei keturkampių, nei jokių geometriškų meilės figūrų.

DIREKTORIUS

Gražu, labai gražu. Aš būčiau labai smalsus sužinoti, kas tame jūsų veikale yra?

REŽISIERIUS

Gyvenimas, mažo žmogaus gyvenimas.

DIREKTORIUS

Gyvenimas, ir dar mažo žmogaus... Gražu, aš pasakysiu tamstai... Labai gražu. Bet kas tai žiūrės? Kam tai įdomu? Vadinasi, tamsta tikiesi sukviesti į premjerą didelius žmones ir jiems parodyti: štai, gerbiamieji, kaip gyvena mažas žmogus... Pažiūrėkite ir pagalvokite... O jiems spiaut į tamstos mažo žmogaus gyvenimą. Jie užtat ir dideli, kad devyniasdešimt devyni nuošimčiai žmonių sutinka būti mažais.

REŽISIERIUS

Bet, pone direktoriau, teatro publikos didžioji dauguma tai ir yra tie vadinami maži žmonės.

DIREKTORIUS

Visai teisingai... Bet pamėgink šitiems žmonėms rodyti jų pačių gyvenimą – išbėgios. Ir tai visai suprantama. Kuriems galams aš eisiu savo gyvenimo žiūrėti, kai aš jį, nenaudėlį, ir taip perdaug gerai pažįstu. O kinai lūžta, publikos perpildyti. Šitie tamstos mažieji žmonės sprandus sukinėjasi ir blauzdas daužosi, besiverždami pamatyti milijonieriaus ar kokolės ištaigingą gyvenimą. Juo puošnesnis, juo kvailesnis filmas, juo didesnis publikos entuziazmas. Štai kur dramblys paslėptas. Ir jo nepastebėti – tai reikia būti be uoslės...

REŽISIERIUS

Kvailybių srity kinų mes nenukonkuruosime, kad ir kažin kaip stengtumės.

DIREKTORIUS

Nors autorius būtų plačiai žinomas, tai vis šioks toks šansas... Bet čia nei šis, nei tas... Zajončekas reiškia mūsiškai kiškelis. Koks gali būti dramaturgas su tokia pavarde? Ir dar emigrantas!

REŽISIERIUS

Bet aš gi pačioj pradžioj tamstai sakiau, kad tai bus tik eksperimentas: parodyti gyvenimą paties personažo interpretacijoj. Be rašytojo tarpininkavimo.

DIREKTORIUS

4 psl.

Hm... Eksperimentas... Publika kartais gali vieną kitą eksperimentą pakelti, bet jau teatro kasai eksperimentas – tai didžiausias priešas. Ateity tamstai pravartu būtų tai atminti, pone režisieriau...

SARGAS

Čia toks žmogus...

DIREKTORIUS

Koks žmogus?

SARGAS

O bala jį žino... Įtartinas...

DIREKTORIUS

Ko jis nori?

SARGAS

Prašosi čionai, sako, į generalinę atėjęs...

REŽISIERIUS

Autorius pakviestas į generalinę repeticiją. Prašyk.

DIREKTORIUS

Pažiūrėsime pažiūrėsime ir į autorių.

Autorius išblyškęs suvargusio veido žmogus. Apsivilkęs surinktais drabužiais: geltonos kurpės, juodos dryžuotos atspurę kelnės, regenmantelis, ant kaklo šalikas, šilta sportinė kepurė, kurią jis laiko prieš save, lyg prisidengti ja norėdamas. Visą pokalbio laiką stovi vienoje vietoje, beveik nejuda, kalba rinkdamas žodžius, labai įtikinamai. Įėjęs sustoja lyg pritrenktas reginio

REŽISIERIUS

Na ką? Tamsta pažinai savo sodybą?

AUTORIUS

Pirmą momentą atrodė, kad aš sapnuoju. Aš dabar dažnai sapne visa tai matau.

REŽISIERIUS

Panašu?

AUTORIUS

Visai kaip tikrovėje.

REŽISIERIUS

Mūsų menininkai visą medžiagą, visas tamstos pastabas panaudojo.

AUTORIUS

Tik mašina tada stovėjo šitoj pusėj medžio.

REŽISIERIUS

Taip? Na, mes tuojau ją atkelsime. (Suploja) Vyrai!

Įeina du darbininkai

Perkelkite mašiną į šitą medžio pusę.

Kelia

AUTORIUS

Čia, arčiau prie suoliuko. Dabar taip... Dabar visai taip, kaip tuomet stovėjo.

REŽISIERIUS

Tamstos nurodymai mums ir kituose paveiksluose bus itin naudingi.

AUTORIUS

Atėjau tik pranešti, kad negalėsiu būti repeticijoj.

REŽISIERIUS

Kaip? Negalėsite? Kodėl?

AUTORIUS

Ji, mano Nendrelė, labai silpna.

DIREKTORIUS

Tamstos žmona serga?

AUTORIUS

Ji labai sunkiai serga.

DIREKTORIUS

Gaila, labai gaila. Aš galvojau – mes kartu pažiūrėsime... Gal teks kai ką pakeisti.

AUTORIUS

Pakeisti?

DIREKTORIUS

Vieną kitą mažmožį.

AUTORIUS

5 psl.

Bet tai jokiu būdu nebegalima.

DIREKTORIUS

Žinoma, būtų daug patogiau tai anksčiau padaryti, bet...

AUTORIUS

Taip taip – juk dabar visa tai praeitis.

DIREKTORIUS

... bet norint – galima ir per generalinę repeticiją šį tą padailinti. Šį tą išleisti, šį tą pridėti.

AUTORIUS

Tada pasidarytų netiesa. Juk tai, kas pasakyta, iš tikrųjų buvo. O to, kas buvo, dabar pakeisti niekas nebeįstengs. (Liūdnai) Taip taip... niekas nebeįstengs.

DIREKTORIUS

Tamsta kalbi apie gyvenimiškąją tikrovę, bet mums čia svarbu scena, taip sakant, meniškoji tikrovė, o ji yra rašytojo valioje. Rašytojas ją gali kaitaliot pagal savo norą.

AUTORIUS

Aš ne rašytojas.

DIREKTORIUS

Štai dar naujiena! Bet juk tamsta parašei dramą.

AUTORIUS

Tai ne drama.

DIREKTORIUS

Na, vadinkite tai pagaliau tragedija.

AUTORIUS

Tai ir ne tragedija.

DIREKTORIUS

Tai ką gi pagaliau mes turime čia tuojau vaidinti?

AUTORIUS

Tai mano gyvenimas.

DIREKTORIUS

Na, vadinkite tai pagaliau gyvenimu. Bet to gyvenimo autorius esi tamsta.

AUTORIUS

Autorius, jus sakote? (Liūdnai šypsodamasis) O ne! Mano gyvenimo paskutinių mėnesių autoriai buvo kiti.

REŽISIERIUS

Visai teisingai.

DIREKTORIUS

Štai jums dar naujiena. Man atrodo, kad aš Šia jau nieko nesuprantu.

AUTORIUS

Tai aš jau galėsiu eiti?

DIREKTORIUS

Palaukite tamsta... vieną minutėlę. Man vis dėlto, kaip teatro direktoriui, įdomu sužinoti bent, kokios mintys, kokios idėjos bus keliamos šitame mūsų vaidinime?

AUTORIUS

Jokių.

DIREKTORIUS

Kaip tai jokių? Kaip liepsite tai suprasti?

AUTORIUS

Mes, maži žmonės, nei savo minčių, nei savo idėjų neturime.

DIREKTORIUS

Palauk tamsta... tai kuo jūs gyvenimą užpildote, kuo jūs galvojate?

AUTORIUS

Gyvenimą mes užpildome darbu, o galvojame svetimomis mintimis. Mes tikime tuo, ką mums laikraščiai parašo, radijas pasako. Už mus galvoja kiti.

DIREKTORIUS

6 psl.

Bet juk tai baisu. Nei minčių, nei idėjų, tušti gyvenimo vaizdeliai. Nė vienas teatras nerizikuotų tokio dalyko statyti. Nė vienas rašytojas neišdrįstų tokio dalyko teatrui siūlyti.

AUTORIUS

Matote... Matote, rašytojai patys dideli žmonės, ir rašo jie apie didelius. Jiems išeina arba dideli herojai, arba dideli niekšai. O mažo žmogaus gyvenimas, žinote patys, neįdomus, vienodas, panašus į milijonus kitų mažų žmonių gyvenimų. Koks rašytojas gali juo susidomėti?

DIREKTORIUS nervingai vaikšto po sceną

Na, aš pasakysiu tamstoms, mes turėsime pilką ir nuobodų spektaklį.

AUTORIUS

Jūs man atleiskite, toks jau mūsų gyvenimas... Ligonė manęs laukia. Aš nešu jai vaistų. Sudiev.

REŽISIERIUS

Jokių pageidavimų dėl paskutinio veiksmo?

AUTORIUS graibosi kišenėse

Taip taip... Aš atnešiau... Štai čia viskas iki paskutinės valandos.

Režisierius griebia lapelius ir atidžiai juos peržiūrinėja. Autorius išeina

DIREKTORIUS

Na ir autorius, aš tamstai pasakysiu. Keistas... Labai keistas žmogus.

REŽISIERIUS

Mums viskas atrodo keista, kas nors per vieną centimetrą nukrypsta nuo mūsų įprastinės linijos. Tokių keistuolių dabar milijonai.

DIREKTORIUS išeidamas

Pažiūrėsime... Kas čia išeis iš jūsų spektaklio.

REŽISIERIUS suploja delnais

Pradedame generalinę repeticiją! Uždangą! Duokite uždangą!

Uždanga nusileidžia ir vėl tuoj pakyla. Rodomas „Generalinės repeticijos“ pirmasai paveikslas