Pirmas paveikslas

7 psl.

Priemiesčio namelis. Kairėj gyvatvorė nuo gatvės, baltai su raudonu dažyti varteliai. Šalia tako sužydusios gėlės. Kairiame namelio kampe verandėlė ir įeinamosios durys. Priešakyje, namelio gale, langas. Lange stovi radijo aparatas. Prieš namelį, dešinėje, jauno medžio paunksnėj, siuvamoji mašina, už jos vaiskrūmiai, gilumoje jaunos obelys. Žmona derina dukrai suknelę

ŽMONA

Išaugai tu man, Pupa... Baisiai kiek medžiagos išeina. Gangreit kaip didelei.

DUKTĖ

Mamyte, aš jau greit būsiu visai visai didelė.

ŽMONA

Būsi, vaikuti... Man gera padėjėja išaugsi.

DUKTĖ

Aš visa, visa mamytei pasiūsiu.

ŽMONA

Gerai, Pupyte... Dabar ramiai stovėk. (Atsitraukusi porą žingsnių, gėrisi. Pusbalsiu) Kaip ji išsitiesė...

DUKTĖ

Ką sakai, mamyte?

ŽMONA

Sakau, kad labai graži suknelė išeis.

DUKTĖ

Ai, kaip graži... O poryt svečių ar bus?

ŽMONA

Bus, mažyte. Ir didelių, ir vaikų. Ir tu su nauja suknyte... Balta balta kaip ožkytė. Bus labai linksma. O savo dovanėlę ar jau baigei?

DUKTĖ

Dar tik vieną raidę – ir jau.

ŽMONA

Na, tai skubėk, vaikuti, nes reikia dar išskalbti, išglaistyti. Tėvelis labai apsidžiaugs. Jis tau irgi dovanėlę ruošia.

DUKTĖ

Ką, mamyte?

ŽMONA

Poryt sužinosi. Štai mes ir baigėme. (Nuvelka suknelę) Jau metas į mokyklą, Pupa.

DUKTĖ

Aš tuojau, mamyte. (Bėga durų link) Aš mamytei muziką užsuksiu. (Pribėgusi prie lango, įjungia radijo aparatą ir dingsta duryse) Žmona siuva ir klausosi

8 psl.

Radijas kurį laiką groja karinį maršą. Staiga muzika nutraukiama ir daromas pranešimas: „Dėmesio! Dėmesio! Skubus pranešimas. Šį rytą du ginkluoti anos pusės kareiviai peržengė mūsų vakarų sieną, įeidami mūsų pusėn net devyniolika metrų. Mūsų pasienio sargybos postoviams atidengus ugnį, įsibrovėliai pasitraukė. Vyriausybė ruošia griežtą protestą ir imasi atitinkamų priemonių, kad panašūs akiplėšiški mūsų teritorijos integralumo pažeidimai nebepasikartotų. Tai jau trečias kartas, kai prie mūsų sienos kartojasi provokatoriški žygiai. Nevykę anos pusės pasiaiškinimai, kad kareiviai buvę girti ir paklydę, nieko nebegali įtikinti. Atėjo metas pasakyti šiems ponams: Gana! Ir pasakyti tokia kalba, kad jie suprastų

Žmona priėjusi išjungia radiją

DUKTĖ pasiruošusi mokyklon su knygų kuprinėle už pečių ir su laistyklėle rankoj. Verandoj kurį laiką klausosi paskutinių pranešimo žodžių

Mamyte, kodėl girtiems kareiviams neleidžia vaikščioti per sieną?

ŽMONA

Tuščia jų, tų kareivių... Jau bėk, Pupyte, kad nepavėluotum.

DUKTĖ

Aš tuojau, mamyte, aš tėvelio gėlytę dar palaistysiu. (Laisto vazone spygliuotą medelį) Ar raukarija žydi?

ŽMONA

Araukarija, vaikuti.

DUKTĖ

Araukarija... Ar ji žydi?

ŽMONA

Ne, araukarija nežydi.

DUKTĖ

O kam tėvelis ja taip rūpinasi?

ŽMONA

Tai šiltųjų kraštų eglutė lepūnėlė... Be priežiūros ji tuojau nudžiūtų.

DUKTĖ

Aš ją šiandien dar palaistysiu.

ŽMONA

Pakaks, vaikuti... Jau bėk.

DUKTĖ

Aš jau, mamyte. (Pamačiusi atpūškuojančią Miss Europą) Ogi čia dabar kas?

MISS EUROPA labai pilna, senstelėjusio, tirštai dažyto veido moteriškos giminės žmogysta

O aš skubu ir skubu... Ir vis negaliu aprėpti.

ŽMONA

Labas rytas, panele.

MISS

Ar jau?

ŽMONA

Jau, panele.

MISS

O aš taip buvau susirūpinusi, ar suspėsite.

ŽMONA

Šiąnakt baigiau.

MISS

9 psl.

Kaip tik laiku, kaip tik laiku... Aš nutariau kartą baigti šią istoriją. Su vyrais reikia trumpai... Jie kartais – tai kaip maži vaikai. Žinote, taip tai kaip vantos lapas prilipo, o kai prie altoriaus – tai atatupstas. Girdi, po karo atidėkime... Labai ačiū, mano mielas. Šiuo reikalu aš jau pamokyta... Per praeitą karą atidėjau, tai tiek aną sveiką ir bemačiau. Ne, mano mielas, galite kariaut kiek jums lenda, bet pirma susitvarkyk. Vyrai iš prigimties destruktyvus elementas. Duok jiems valią, tai pasauly jokios tvarkos nebebus.

ŽMONA

Gal panelė malonėtų į vidų, apsivilktume.

MISS

Taip taip... Į vidų, apsivilksime... Aš labai skubu, aš visuomet turiu skubėti.

ŽMONA pastebėjusi tebežiopsančią dukrą

Mažyte, tu dar čia? Bėk greičiau į mokyklą. (Eina į vidų)

DUKTĖ

Aš jau, mamyte... Aš bėgte nubėgsiu. (Eina atsigrįždama)

VYRAS įeina pro vartelius

A, Pupa!

DUKTĖ

Tėtyte! Tėveliuk! (Apsikabina už kaklo ir bučiuoja) Aš tavo aurokariją jau palaisčiau.

VYRAS

Araukariją palaistei? Štai kokia gera man šeimininkė. Už tai aš tau va ką atnešiau. (Duoda vynuoges)

DUKTĖ

Ai, kokios gražios!

VYRAS

O paragauk, kokios skanios.

DUKTĖ deda vieną uogą į burną

Ai-ai – skanios. Gera šiltuose kraštuose, kur jos auga.

VYRAS

Dabar ir mes išmoksime jas auginti, kitąmet nuosavų turėsime.

DUKTĖ

Mes savo sodely?

VYRAS

Taip, Pupa. Ten, anoj pusėj namo, kur saulės atokaitoj kerai susodinti.

DUKTĖ

Ot bus gerai!

VYRAS

Nuo vynuogių vaikai labai auga. Tu turėsi jų daug daug valgyti ir išaugsi man didelė didelė.

DUKTĖ

Tėveliuk, aš jau dabar didelė. O kai būsiu dar labiau didelė, kai išaugsiu visai didelė, tai žinai, tėveli, kuo aš būsiu?

VYRAS

Kuo, Pupa?

DUKTĖ

Telegrafiste.

VYRAS

Puiku. Tada tu mane pavaduosi. Sutarta.

DUKTĖ

Tik aš vis pamirštu, kaip tas aparatas vadinasi, kur mums rodei.

VYRAS

Murza.

DUKTĖ

10 psl.

Cha-cha-cha! Ne ne!.. Jau žinau: morzė, morzė. Dabar jau visada žinosiu.

VYRAS

Mano mažoji telegrafiste, berods, į mokyklą ruošiasi?

DUKTĖ pašokusi

Vaje, aš gi turiu skubėt.

VYRAS

Telegrafiste turi skubėti, bet ji neskuba, nes ji didelė tinginė. Ją į mokyklą reikia va šitaip tempti. (Ima už rankos ir veda)

DUKTĖ

Netiesa, tėveli, netiesa... Aš ne tinginė. Aš bėgte nubėgsiu. (Išsitraukia)

VYRAS

Palauk, Pupa, eisime kartu. Aš tave palydėsiu. Pasikalbėsime.

DUKTĖ

O mamytė man gražią suknytę pasiūs. Poryt aš apsivilksiu.

VYRAS susimąstęs

Sakai, poryt, Pupa.

DUKTĖ

Ir svečių pas mus bus. Ir didelių, ir vaikų.

Abu išeina pro vartelius

MISS sutuoktuvių drabužiais, su šydu, ryšuliu nešina išeina. Paskui ją Žmona

Taigi aš jam ir sakau tuomet: gana šitaip palaidai gyventi. Aš parduodu restoraną, tu likviduoji savo kontorą, sudedam kapitalus, perkam uoste viešbutį ir pradedam padorų gyvenimą. Triukšmas, rūpesčiai – ilgainiui nusibosta. Reikia, kad kapitalas be mūsų pagalbos pats uždarbiautų. Kapitalus sujungti jis sutinka, bet patys, girdi, po karo susijungsime. Ne, mano mielas... Kur jungiasi kapitalai, ten ir patiems reikia jungtis. Gana, sakau, neprityrusias mergaites už nosies vedžioti... Šitaip aš jo atsparumą ir palaužiau. Žinotum tamsta, net apsiverkė... Tokia stambi ašara per ūsą nuriedėjo. Sako,– iškeičiau aš tėvynės meilę į moters meilę kaip paprasčiausias kvailys... Nurimk, sakau, mano mielas, tėvynė nepabėgs, o savo narsumą vesdamas įrodysi. Taip mes ir nutarėm pradėt padorų gyvenimą ramybės uoste.

ŽMONA

Uosto viešbuty...

MISS

Taip taip, uosto viešbuty. Na, bet aš užtrukau. Reikia skubėti. Įvykiai nuolat tirštėja, nežinia, kas už valandos gali atsitikti. Tempo, tempo ir dar kartą tempo. (Išplaukia)

ŽMONA

Laimingai, panele...

VYRAS varteliuose pagarbiai praleidžia Miss

11 psl.

Na, ir papuošei gi tu ją. Tikra Miss Europa.

ŽMONA

Skuba susituokti, vargšė.

VYRAS

Jai tai jau pats laikas.

ŽMONA

Bijo, kad karan jaunikio nepašauktų...

VYRAS susimąsto

Bijo, sakai... kad karan?

ŽMONA

Tu labai pavargęs atrodai...

VYRAS

Šuniškai... Kiaurą naktį nervais grajinau.

ŽMONA

Ir nusnūst neteko?

VYRAS

Nė sekundės.

ŽMONA glosto plaukus

Vargšas.

VYRAS

Ten, štabuose, mano, kad mes plieninius nervus turime. „Slaptai. Labai skubu. Slaptai. Ypatingai skubu. Slaptai be eilės.“ Ir taip vieną po kito. Ką jie sau mano ten, štabuose?

ŽMONA

Ir vis šifrai?

VYRAS

Vis šifrai... Retai kur žmogiška frazė tepasitaiko... Br... Matyt, karšta.

ŽMONA

Man taip neramu.

VYRAS

Jiems ten lengva. Turi savo kodą ir varo.

O prie aparato, žmogus, drebėk dėl kiekvieno ženklapalaikio. Supainiosi, ir bala žino, kas gali atsitikti. Sakysim, divizija, užuot žygiavusi į vakarus, žygiuoja į rytus. O kas atsako – telegrafistas. Šuniškai išvargina.

ŽMONA

Eik, suvalgysi pusryčius, o paskui pasilsėsi.

VYRAS

Pusryčius, sakai?.. Palauk, Nendrele... Pabūkim čia.

ŽMONA

Gerai, tai aš čia atnešiu. Tuojau. (Nubėga į vidų)

VYRAS nusivelka švarką ir dairosi aplink

Ir visa tai reikės tuojau palikti...

ŽMONA su padėklu verandoj

Ką palikt? Ką tu čia kalbi vienas?

VYRAS

Ar aš kalbėjau? Et, supaisysi... Sėsk čia šalia, Nendrele, pakalbėsime dviese.

ŽMONA deda ant mašinos padėklą

Gerai, Dziuka. Valgyk. Aš tau tikros kavos paruošiau.

VYRAS

Tikros kavos, sakai?

ŽMONA

Aš nuo svečių saujelę pavogiau... Žinai, Dziukeli, mano jau viskas paruošta mūsų šventei. Jau beveik viskas, tik užkandas rytoj padarysiu.

VYRAS

Žinai, Nendrele, per daug nedaryk...

ŽMONA

Nepyk, Dziukeli... Juk tai mūsų iškilmingiausia šventė bus. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad mes jau dešimt metų kartu čia gyvenam. O rodos, dar taip neseniai...

VYRAS

12 psl.

Taip, iš tiesų... Pasiutusiai greit laikas bėga. Ir Pupai jau devyneri sueina.

ŽMONA

O kaip išsitiesė per šiuos metus! Medžiagos suknytei gangreit kaip didelei išeina. Ji taip, mažytė, džiaugiasi...

VYRAS

Jau ir man pasidžiaugė...

ŽMONA

Tu jau mateisi su ja? Ji nuolat kalba apie tave... Žinai, aš išduosiu paslaptį: ji tau dovaną dešimtmečiui ruošia. Gražų gražų rankšluostį. Ir viską pati išsiuvinėjo. Tik neprasitark, kad žinai.

VYRAS

Mūsų miela mažytė. Viską, sakai, pati?

ŽMONA

Man nė prisiliest neduoda.

VYRAS

Aš jai taip pat dovaną jau parinkau.

ŽMONA

Sakei – karolius...

VYRAS

Ne. Apsigalvojau... Gyvą ir praktišką daiktą.

ŽMONA

Gyvą?

VYRAS

Nupirkau gražią baltą ožkytę...

ŽMONA

Ką tu sakai? Tai apsidžiaugs mažytė! O ir žolės mūsų sodely jai pakaks. Nuostabiai gerai tu sugalvojai. Paskui ir pieno turėsim. Mes abi ją ganysime ir žiūrėsime.

VYRAS

Sandėliuko aname gale teks tvartelis įrengti. Poryt rytą ją atves, tai tu pasakyk Pupai, kad tai mano dovana.

ŽMONA

Keistas tu šiandien... Kodėl aš turiu pasakyti? Juk tu pats jai įteiksi...

VYRAS

Matai... jeigu manęs namie nebūtų... Tiek to... O aš ir tau, Nendrele, šį tą atnešiau. (Ieško švarko kišenėj. Išvyniojęs iš popieriaus, duoda sagtelę)

ŽMONA

Vaje, deimantas!

VYRAS

Ką tu! Čia netikras deimantas, čia, taip sakant...

ŽMONA

Taip taip... Aš gi žinau, čia šlifuotas stiklas.

VYRAS

Bet čia ne paprastas šlifuotas stiklas... Jis spindi kaip tikras deimantas.

ŽMONA

Ji nuostabiai graži. (Segasi prie krūtinės) Aš dar niekuomet tokios gražios sagtelės neturėjau. Tu labai geras. (Bučiuoja)

VYRAS

Ir plienas labai panašus į platiną ir nerūdija... Aš jau seniai buvau ją nužiūrėjęs. Taip, Nendrele,– išgyvenome draugėj dešimtį metų... Dirbome... Ypač tu, Nendrele... Tu daugiausia dirbi, pavargsti. Aš noriu, kad tau būtų gera.

ŽMONA

13 psl.

Man taip gera, jog aš dažnai pagalvoju, kad man šita laimė nenupelnyta. Aš drebu, kad kas jos iš mūsų neišplėštų.

VYRAS

Nesvyruok, Nendrele. Tai tik mūsų, mažų žmonių, laimė. Kiti turi savo didesnes laimes. Gali būti drąsi – niekas nesikeis.

Vaiko balsas už gyvatvorės: „Ekstra telegrama. Akiplėšiški reikalavimai. Vakarų provincijos pavojuje. Ekstra telegrama“ ir t. t.

Vyras ir žmona kurį laiką klausosi

ŽMONA

Ir vėl... Man taip baisu. Visų lūpose tik tas vienas baisus žodis. Aš siuvau ir per naktį apie tave galvojau... Kas bus?

VYRAS

Nieko... Karas dabar negalimas... Mums tik reikia tvirtai laikytis, nerodyti, kad bijome. Jie nepradės... O mes taip pat. Juk ten, viršuj, žmonės su galvomis sėdi.

ŽMONA

Kai pagalvoji, regis, ko tiems žmonėms betrūksta. Kasmet, kasdien visiems gyvenimas lengvesnis darosi. Pasaulis toks turtingas pasidarė, kad visiems visko pakaktų.

VYRAS

Taigi dėl to kaip tik karas dabar ir negalimas. Civilizacija... Kultūra... Jei kas dabar pradėtų, tai visa žmonija kojomis tą sutryptų. Nemanyk, juk pasauly yra dar žmonių su galvomis.

ŽMONA

Bet laikraščiai, radijas. Šiurpu darosi... kam jie taip žmones kaitina? Šiandie vėl pranešė, kad trys girti kareiviai mūsų valstybės sieną pažeidė.

VYRAS

Trys girti kareiviai – tai dar ne karas. Jei, sakytum, trys girtos divizijos... Bet tuščia jų. Jie tik gąsdina. O jei rimtai pabandytų – tai mes jiems parodysime. Šitoks užsidegimas, šitoks patriotizmas! Dar niekad istorijoj nieko panašaus nėra buvę. Jokių partijų, jokių skirtumų. Visi kaip vienas.

ŽMONA

Dėl to man ir baisu.

VYRAS

14 psl.

Tai moters galvosena. Mes, vyrai, turime kitaip laikytis. Štai vakar viršininkas įėjo į mūsų skyrių. Gerai, vyrai, sako. Dirbkite vienas už tris, nes tėvynė to iš jūsų reikalauja. O man asmeniškai sudavė per petį ir tarė: „Kai užimsime savo istorines provincijas, tai tu, Zajonček, būsi pašto viršininku kuriam atvaduotam pašte.“ Taip ir pasakė – būsi viršininku.

ŽMONA

Vaikas tu, Dziuka. (Atsidususi) Visi jūs, vyrai,– dideli ir pavojingi vaikai... Vaje, valgyk gi tu, kava visai atauš.

VYRAS pila kavą

Nesinori šiandien kažko. Į tave va taip žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Dešimt metų išgyvenome, ir dar vis neatsižiūrėjau.

ŽMONA

Žiūrėk, mielasai... Greit imsiu senti, tai nebebus į ką žiūrėti.

VYRAS

Tu, Nendrele... Tu man visuomet liksi pati gražiausia pasaulyje. Tu ir Pupa... O štai ir ji jau atbėga.

ŽMONA

Pupyte, kodėl taip greit iš mokyklos?

DUKTĖ bėgdama uždususi

Kaip gerai! Kaip gerai! Nesakysiu, kaip gerai!

VYRAS

Kas tau, Pupa?

ŽMONA

Kas tau taip gerai?

DUKTĖ

Mus atleido. (Striuoksi) Mus atleido. Visam mėnesiui atostogų atleido.

ŽMONA

Kaip? Atostogų?

VYRAS

Jau atleido?

DUKTĖ

Ponas mokytojas pasakė, kad tėvynė pavojuje, ir atleido. Ot kaip gerai...

ŽMONA

Ką tu, vaikeli...

VYRAS

Tėvynė pavojuje, sakai?

DUKTĖ

Va ir policininkas ateina.

VYRAS

Jau ateina...

POLICININKAS

Ar čia gyvena pašto valdininkas Zajončekas?

VYRAS

Taip, aš – Zajončekas. Šaukimas?

POLICININKAS

Tikrai taip. Prašau pasirašyti. (Žiūri į laikrodį) Devynios valandos dešimt minučių. Per pusę valandos tamsta privalai pribūti į čia nurodytą vietą.

VYRAS

Žinau, jau žinau

POLICININKAS

Per pusę valandos. (Kilstelėjęs ranką prie kepurės, išeina)

ŽMONA

Viešpatie! Tai kas gi čia dabar?

VYRAS

Tai tik bandomoji mobilizacija. Aš jau naktį šią žinią po visą kraštą ištelegrafavau.

ŽMONA puola prie jo

15 psl.

Ir man nė žodelio... Nė pažiūrėti į tave neteko. (Verkdama) Tai kaipgi mes dabar su mažyte abi pasiliksime?..

VYRAS

Nendrele, brangioji, nurimk... Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija. Eikime ruoštis. (Veda ją apkabinęs į vidų)

DUKTĖ įsikibusi į motiną

Mamyte, mamyte, kur tėveliui reikia išvažiuoti?

ŽMONA

Į karą, vaikeli...

DUKTĖ garsiai pravirksta

Nereikia karo. Aš nenoriu karo. Tėveli, nereikia karo.

UŽDANGA