Nikolajus Kunas · 1877–1940
Rusų istoriko Nikolajaus Kuno knyga, kurioje senovės graikų mitai atpasakoti proza ir sujungti į ciklus. Ji pasakoja, kaip atsirado pasaulis ir dievai, kaip didvyriai kovojo su pabaisomis ir kaip dievai baudė tuos, kurie išdrįso jiems nepaklusti. Antroje dalyje atpasakojami argonautų, Trojos, Odisėjo ir Tėbų mitai.
Atnaujinta
168 psl. per savaitę · 22 vakarai · baigsi lapkričio 25 d.
Savo knygoje, apie 50 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Niekas negali pakeisti moirų paskirto likimo“Kontekstas Susiek su Sofoklio tragedija „Antigonė“: ji tęsia Oidipo šeimos likimą.
„Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas – gyvybės šaltinis.“pasakotojas, knygos pradžia
„Kronas neįtarė apgaulės.“pasakotojas, apie Dzeuso gimimą
„Titanų viešpatavimas pasaulyje baigėsi.“pasakotojas, po kovos su titanais
„Vargas žmogui, kuriam griausmavaldis semia dovanas tik iš blogojo indo.“pasakotojas, apie Dzeusą Olimpe
„Niekas negali pakeisti moirų paskirto likimo“pasakotojas, apie likimo deives
Mitas yra senas kolektyvinis pasakojimas apie pasaulio, dievų, žmogaus ir gamtos reiškinių kilmę. Senovėje juo buvo tikima kaip šventa tiesa. Svarbiausi graikų mitų šaltiniai yra Homero poemos „Iliada“ ir „Odisėja“ ir Hesiodo „Teogonija“ bei „Darbai ir dienos“. Daug mitų apie pavirtimus surašė romėnų poetas Ovidijus „Metamorfozėse“. Knygos pradžioje paaiškinta, kad mitų apie dievus pagrindas daugiausia yra Hesiodas, o dalis pasakojimų imta iš Homero ir Ovidijaus.
Nikolajus Kunas (1877–1940) buvo rusų istorikas, rašytojas ir pedagogas, baigęs Maskvos universitetą. Pirmoji jo knygos apie graikų dievus ir didvyrius dalis išėjo 1914 metais, vėliau knyga daug kartų perleista ir išversta į kitas kalbas. Ją sudaro dvi dalys. Pirmoji, „Dievai ir didvyriai“, pasakoja apie pasaulio atsiradimą, Olimpo dievus ir herojus. Antrojoje, „Senovės graikų epas“, atpasakojamas argonautų žygis, Trojos ciklas, Odisėjo kelionė, Agamemnono ir jo sūnaus Oresto istorija ir Tėbų ciklas.
Knygą iš rusų kalbos išvertė Bronius Saulis. Lietuviškai ji leista ne kartą. 2022 metais „Alma littera“ išleido naują 528 puslapių leidimą su senovės vazų, freskų ir skulptūrų nuotraukomis. Leidėjas knygą skiria skaitytojams nuo 12 metų ir pabrėžia, kad mitai joje sujungti į atskirus ciklus. Puslapiai rodo, kur mitas yra 2022 metų leidimo turinyje. Mitai čia atpasakoti pagal žinomiausią senovės autorių variantą, todėl kai kurios smulkmenos Kuno knygoje gali būti papasakotos kitaip.
Graikų mituose pasaulį valdo Olimpo dievai. Krono sūnūs, nugalėję titanus, pasidalija valdžią. Dzeusas gauna dangų, Poseidonas jūrą, Hadas požeminę mirusiųjų karalystę. Dievai nemirtingi ir galingi, bet savo elgesiu labai panašūs į žmones. Šalia jų veikia didvyriai, kovojantys su pabaisomis. Kai kurie herojai ir net dievai, pavyzdžiui, Tantalas, Sisifas ir titanas Prometėjas, išdrįsta nepaklusti dievams ir už tai baudžiami. Iš mitų kilo daug posakių, kuriuos vartojame ir dabar, pavyzdžiui, „Pandoros skrynia“, „Sisifo darbas“, „Achilo kulnas“.
II gimnazijos klasėje skaitiniai išdėstyti pagal epochas, ir sąrašas prasideda Antika. Pirmas jo įrašas yra „Senovės Graikijos mitai“; konkrečios knygos programa nenurodo. Toliau eina Homero „Odisėja“ arba „Iliada“ ir Sofoklio „Antigonė“ arba Aischilo „Prikaltasis Prometėjas“. Mitai padeda pažinti Antikos epochą ir suprasti šiuos kūrinius, nes jų veikėjai ir siužetai ateina iš mitų.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Alma littera, 2022, vertė Bronius Saulis, 528 p., ISBN 978-609-01-5239-3.
Pradžioje yra tik beribis tamsus Chaosas. Iš jo atsiranda deivė Žemė, Gaja, giliai po žeme gimsta niūrusis Tartaras, taip pat meilės dievas Erotas, Tamsa ir Naktis, o iš jų Šviesa ir Diena. Žemė pagimdo Dangų, Uraną, ir su juo susilaukia titanų, vienaakių milžinų kiklopų ir šimtarankių milžinų. Uranas savo vaikų milžinų nekenčia ir nutrenkia juos į žemės gelmes. Motina Žemė kursto titanus prieš tėvą, bet išdrįsta tik jauniausias, Kronas. Jis gudrumu įveikia Uraną ir pasiima valdžią. Naktis, bausdama Kroną, pagimdo mirties, nesantaikos, apgaulės ir keršto dievus, ir jie atneša į pasaulį karus ir nelaimes.
Kronas bijo, kad vaikai jį nuvers, todėl praryja kiekvieną naujagimį. Žmona Rėja paslepia mažąjį Dzeusą oloje Kretos saloje, o Kronui duoda praryti akmenį. Užaugęs Dzeusas priverčia tėvą atryti brolius ir seseris, ir jie kartu stoja į kovą su Kronu ir titanais. Kiklopai nukala Dzeusui griaustinius ir žaibus. Dešimt metų kova nė vieniems neatneša pergalės, tada Dzeusas išleidžia iš žemės gelmių šimtarankius milžinus. Titanai nugalimi ir nutrenkiami į Tartarą. Dzeusas įveikia ir šimtagalvį slibiną Tifoną. Iš Olimpo jis valdo žmones ir dievus, o iš dviejų indų, gėrio ir blogio, semia žmonėms dovanas. Tačiau net Dzeuso likimą lemia trys moiros. Kloto verpia žmogaus gyvenimo siūlą, Lachesė traukia jam skirtą burtą, o Atropė viską suvynioja į likimo kamuolį, ir to pakeisti niekas negali.
Lidijoje gyvenanti mergina Arachnė garsėja kaip nepaprastai gera audėja ir išdrįsta iššaukti deivę Atėnę į audimo varžybas. Atėnė savo audinyje pavaizduoja dievus, iškilmingai sėdinčius sostuose. Arachnė išaudžia dievus, kurie, pasivertę gyvūnais, apgaudinėja mirtingąsias merginas. Įsiutusi dėl tokio įžūlumo, deivė ją sumuša, ir Arachnė iš nevilties pasikaria. Atėnė paverčia ją voru. Mitas rodo, kaip baudžiamas žmogus, kuris iš puikybės lyginasi su dievais ir juos išjuokia.
Kipre gyvenantis Pigmalionas vengia moterų ir gyvena vienas. Iš dramblio kaulo jis išdrožia tokią gražią moters statulą, kad pats ją pamilsta. Per Afroditės šventę jis meldžia deivę, ir Afroditė įkvepia statulai gyvybę. Atgijusi mergina tampa Pigmaliono žmona. Tai pasakojimas apie kūrėją, kurio meilė savo kūriniui tokia stipri, kad kūrinys atgyja.
Narkisas yra upių dievo Kefiso ir nimfos Liriopės sūnus. Jam išpranašauta, kad gyvens iki senatvės, jei nepažins pats savęs. Užaugęs jis tampa nepaprastai gražiu jaunuoliu, bet lieka abejingas visiems, kurie jį myli. Jį pamilusi nimfa Echo nuo sielvarto taip sunyksta, kad iš jos lieka tik balsas. Deivė Nemesidė išklauso atstumtųjų maldą. Pasilenkęs prie skaidraus šaltinio, Narkisas pamato savo atvaizdą ir įsimyli pats save. Negalėdamas atitraukti akių, jis sunyksta ir miršta, o jo vietoje išauga gėlė, kurią vadiname narcizu.
Mirusiųjų karalystės valdovas Hadas, Dzeusui leidus, pagrobia pievoje gėles skinančią Demetros ir Dzeuso dukterį Persefonę ir išsiveža ją į požemį. Derlingumo deivė Demetra ieško dukters ir sielvartauja, o žemė nustoja duoti derlių ir žmonėms gresia badas. Tada Dzeusas siunčia Hermį pas Hadą, kad šis paleistų Persefonę. Hadas ją išleidžia, bet prieš tai duoda suvalgyti granato sėklą, kad ji vėl grįžtų. Nuo tada trečdalį metų Persefonė gyvena požemyje pas Hadą, o likusį laiką su motina. Kai duktė grįžta, Demetra džiaugiasi ir žemė vėl duoda vaisių. Mitas aiškina, kodėl keičiasi metų laikai.
Faetontas yra saulės dievo Helijo sūnus. Jis išsiprašo tėvo leidimo pavairuoti saulės vežimą. Jaunuolis nesuvaldo žirgų, ir vežimas tai krenta žemyn, tai kyla aukštyn, uždegdamas dangų ir žemę. Kad nesudegtų visas pasaulis, Dzeusas žaibu numuša Faetontą, ir šis įkrinta į Eridano upę. Jo seserys iš sielvarto pavirsta tuopomis, o jų ašaros gintaru. Mitas kalba apie norą imtis to, kas viršija jėgas.
Frigijos karalius Midas iš dievo Dioniso gauna galią viską, ką paliečia, paversti auksu. Netrukus auksu virsta ir jo maistas, todėl Midas nori šios galios atsikratyti. Jis išsimaudo Paktolo upėje, ir nuo tada jos smėlyje randama aukso. Kitą kartą, kai muzikuoti varžosi Panas ir Apolonas, Midas pareiškia, kad Panas groja geriau. Už tai Apolonas jam užaugina asilo ausis, kurias karalius slepia po kepure. Abu pasakojimai juokiasi iš godumo ir nemokšiško pasitikėjimo savimi.
Titanas Prometėjas, Japeto sūnus, pavagia dievų saugomą ugnį ir atneša ją žmonėms. Už tai Dzeusas liepia prikalti jį prie uolos Kaukazo kalnuose. Kasdien atskridęs erelis lesa Prometėjo kepenis, o per naktį jos vėl atauga. Kančia baigiasi tik tada, kai didvyris Heraklis strėle nukauna erelį ir išvaduoja Prometėją. Prometėjo vardas reiškia „iš anksto numatantis“. Aischilo tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas“ jis drąsiai priešinasi Dzeuso tironijai, todėl tapo žmonėms padedančio ir už juos kenčiančio maištininko paveikslu.
Dzeusas nusprendžia nubausti žmones už pavogtą ugnį. Jo valia dievas Hefaistas iš žemės ir vandens sukuria pirmąją moterį, o kiti dievai apdovanoja ją grožiu ir klasta. Todėl ji vadinama Pandora, tai yra visų apdovanotąja. Dzeusas atsiunčia ją pas Prometėjo brolį Epimetėją, ir šis ją priima. Pandora atidengia indą, kuriame laikomos visos žmonių nelaimės ir ligos, ir jos pasklinda po pasaulį. Inde lieka tik viltis. Iš šio mito kilo posakis „Pandoros skrynia“, reiškiantis nelaimių šaltinį.
Sisifas yra Korinto, senovėje vadinto Efyra, įkūrėjas. Kai Dzeusas pagrobia upės dievo Asopo dukterį Aiginą, Sisifas išduoda jos tėvui, kas tai padarė. Po mirties Hade jis nubaudžiamas amžinu darbu. Sisifas turi užridenti į kalną didžiulį akmenį, bet akmuo, vos priartėjęs prie viršūnės, nusirita žemyn, ir viskas prasideda iš naujo. Iš šio mito kilo posakis „Sisifo darbas“, reiškiantis sunkų ir niekada nesibaigiantį beprasmį darbą.
Karalius Tantalas kviečiamas į dievų puotas, bet juos užrūstina. Pasakojimai skiriasi dėl to, kuo jis nusikalto. Pasak vieno, jis nužudė savo sūnų Pelopą ir pavaišino dievus jo mėsa. Pasak kito, jis išplepėjo žmonėms dievų paslaptis. Hade Tantalas stovi vandenyje iki smakro, o virš jo galvos kabo vaisiai. Kai jis pasilenkia atsigerti, vanduo atsitraukia, o kai tiesia ranką į vaisius, šakos pakyla aukštyn. Posakis „Tantalo kančios“ reiškia kančią, kai trokštamas dalykas visai arti, bet pasiekti jo neįmanoma.
Heraklis yra Dzeuso ir Amfitriono žmonos Alkmenės sūnus. Tarnaudamas Mikėnų ir Tirinto karaliui Euristėjui, jis atlieka dvylika žygdarbių. Jis nukauna Nemėjos liūtą ir Lernos hidrą, iššaudo Stimfalo paukščius, sugauna Kerinėjos stirną ir Erimanto šerną, per vieną dieną išvalo karaliaus Augėjo tvartus. Toliau jis parveda Kretos jautį ir Diomedo kumeles, parneša amazonių karalienės Hipolitės juostą, parvaro Geriono karves, iš Hado atveda šunį Kerberą ir parneša Hesperidžių obuolius. Be to, jis išvaduoja Prometėją. Žmona Dejaneira, manydama, kad tai meilės burtai, suvilgo jo drabužį kentauro krauju, kuriame yra hidros nuodų. Kenčiantis Heraklis užlipa ant laužo, o dievai jį priima į Olimpą, ir ten jis veda jaunystės deivę Hebę.
Iš Atėnų į Kretą pabėgęs meistras Daidalas pastato karaliui Minojui Labirintą. Vėliau, užsitraukęs karaliaus nemalonę, jis kartu su sūnumi Ikaru įkalinamas. Norėdamas pabėgti, Daidalas iš plunksnų ir vaško padaro sparnus sau ir sūnui. Jis perspėja Ikarą nekilti per aukštai prie saulės ir nesileisti per žemai prie jūros. Nepaisydamas tėvo žodžių, Ikaras pakyla per aukštai. Saulė ištirpdo vašką, ir jis įkrinta į jūrą ir žūsta. Daidalas pasiekia Siciliją. Vėlesniais amžiais Ikaro skrydis suprastas kaip pažinimo troškimo ir tragiško išdidaus žmogaus likimo ženklas.
Tesėjas yra Atėnų karaliaus Aigėjo sūnus. Keliaudamas į Atėnus, jis nukauna kelyje siautėjusius plėšikus, tarp jų Prokrustą. Tuo metu Atėnai turi siųsti į Kretą jaunuolius ir merginas, kuriuos atiduoda Labirinte gyvenančiam Minotaurui, pabaisai pusiau žmogui, pusiau jaučiui. Tesėjas vyksta kartu su jais. Laivas plaukia su juodomis burėmis, ir Aigėjas prašo sūnų, jei šis grįš gyvas, iškelti baltas. Kretos karalaitė Ariadnė pamilsta Tesėją ir duoda jam siūlą. Tesėjas nužudo Minotaurą ir pagal siūlą randa kelią iš Labirinto. Grįždamas jis pamiršta pakeisti bures. Pamatęs juodas, Aigėjas mano, kad sūnus žuvo, ir nusižudo, o Tesėjas tampa Atėnų karaliumi.
Trakijos dainius Orfėjas, mūzos Kaliopės sūnus, dainuoja ir skambina lyra taip, kad sužavi dievus ir žmones. Jo žmoną Euridikę įgelia gyvatė, ir ji miršta. Orfėjas nusileidžia į mirusiųjų karalystę ir savo daina sugraudina Hadą ir Persefonę. Jie leidžia jam išsivesti Euridikę, bet su sąlyga, kad jis neatsigręš, kol neišeis į dienos šviesą. Dar nepasiekęs šviesos, Orfėjas atsigręžia, ir Euridikė visiems laikams lieka mirusiųjų pasaulyje. Vėliau Orfėją sudrasko bakchantės. Mitas pasakoja apie meilę, kuri ryžtasi eiti net į mirties karalystę, ir apie meno galią.
Nesantaikos deivė Eridė meta obuolį, skirtą gražiausiajai, ir dėl jo susiginčija Hera, Atėnė ir Afroditė. Teisėju tampa Trojos karalaitis Paris. Jis atiduoda obuolį Afroditei, kuri pažada jam gražiausios moters meilę. Deivės padedamas Paris pagrobia Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę, ir graikai, vadovaujami Agamemnono, apsiaučia Troją. Apsiaustis trunka dešimt metų. Achilas susipyksta su Agamemnonu dėl belaisvės Briseidės ir atsisako kovoti. Trojėnų vadas Hektoras nukauna Achilo šarvais apsirengusį jo draugą Patroklą, o Achilas, keršydamas, nužudo Hektorą. Senas karalius Priamas ateina į Achilo palapinę išsiprašyti sūnaus kūno. Pario strėlė, nukreipta Apolono, pataiko Achilui į kulną. Galiausiai graikai palieka prie miesto medinį arklį su pasislėpusiais kariais. Trojėnai įsitempia jį į miestą, naktį kariai atveria vartus, ir Troja žūsta.
Tėbų karaliui Lajui išpranašauta, kad jį nužudys sūnus, todėl naujagimis paliekamas kalnuose. Kūdikį randa piemenys, ir jį kaip savo sūnų užaugina Korinto karalius Polibas. Užaugęs Oidipas iš orakulo išgirsta, kad nužudys tėvą ir ves motiną, ir nebegrįžta į Korintą. Kelyje jis susiginčija su nepažįstamuoju ir jį užmuša. Tai buvo Lajas. Įminęs Sfinkso mįslę, Oidipas išvaduoja Tėbus nuo pabaisos, tampa jų karaliumi ir veda našlę Jokastę, savo motiną. Kai tiesa paaiškėja, Jokastė pasikaria, o Oidipas išsiduria akis ir palieka Tėbus, lydimas dukters Antigonės. Mitas rodo, kad žmogus negali išvengti lemties, net kai visomis jėgomis stengiasi nuo jos pabėgti.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Ką Rėja duoda praryti Kronui vietoj mažojo Dzeuso?
2. Kodėl Atėnė paverčia Arachnę voru?
Rašiniui: Išdidumas
3. Iš ko Pigmalionas išdrožia statulą, kurią pats pamilsta?
4. Ką Hadas duoda suvalgyti Persefonei, kad ji vėl grįžtų į požemį?
5. Kuo pavirsta Faetonto seserų ašaros?
6. Kodėl Prometėjas tapo maištininko, kenčiančio už žmones, paveikslu?
Titanas Prometėjas pavagia dievų saugomą ugnį ir atneša ją žmonėms. Už tai Dzeusas liepia prikalti jį prie uolos Kaukazo kalnuose, kur erelis kasdien lesa jo kepenis, o per naktį jos vėl atauga. Kančia baigiasi tik tada, kai Heraklis strėle nukauna erelį. Gerumas žmonėms Prometėjui atneša kančią, nes prieštarauja Dzeuso valiai. Aischilo tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas“ jis drąsiai priešinasi Dzeuso tironijai, todėl ir tapo maištininko, kenčiančio už žmones, paveikslu.
Rašiniui: LaisvėValdžiaDora
7. Ką reiškia Prometėjo vardas?
8. Kas lieka Pandoros inde, kai visos nelaimės pasklinda po pasaulį?
9. Ką reiškia posakis „Sisifo darbas“ ir iš kokio mito jis kilo?
Rašiniui: DarbasValdžia
10. Ką mitas apie Orfėją ir Euridikę sako apie meilę ir meno galią?
Kai Euridikę įgelia gyvatė ir ji miršta, Orfėjas nusileidžia į mirusiųjų karalystę ir savo daina sugraudina Hadą ir Persefonę. Jie leidžia jam išsivesti žmoną su sąlyga, kad jis neatsigręš, kol neišeis į dienos šviesą. Dar nepasiekęs šviesos, Orfėjas atsigręžia, ir Euridikė visiems laikams lieka mirusiųjų pasaulyje. Meilė jam duoda drąsos eiti net į mirties karalystę, o daina sujaudina net jos valdovus, bet vienas žvilgsnis atgal vėl atima iš jo Euridikę.
Rašiniui: MeilėKūrėjas
11. Kodėl Oidipas negali išvengti jam išpranašautos lemties?
Lajui išpranašauta, kad jį nužudys sūnus, todėl naujagimis paliekamas kalnuose, bet jį randa piemenys ir užaugina Korinto karalius Polibas. Iš orakulo išgirdęs, kad nužudys tėvą ir ves motiną, Oidipas nebegrįžta į Korintą. Kelyje jis užmuša nepažįstamąjį, kuris buvo Lajas, o įminęs Sfinkso mįslę tampa Tėbų karaliumi ir veda Jokastę, savo motiną. Bėgdamas nuo pranašystės, jis kaip tik ją išpildo. Kai tiesa paaiškėja, Jokastė pasikaria, o Oidipas išsiduria akis ir palieka Tėbus.
Rašiniui: Kaltė
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.