Adomas Mickevičius · 1798–1855
Trys Adomo Mickevičiaus poemos apie Lietuvą. „Gražinoje“ kunigaikštienė vyro šarvais veda kariuomenę prieš kryžiuočius ir žūva, o „Konrade Valenrode“ vokiečių pagrobtas lietuvis Alfas tampa ordino magistru, kad klasta jį sužlugdytų. „Pono Tado“ pradžioje poetas iš svetur su ilgesiu kreipiasi į Lietuvą.
Atnaujinta
49 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 16 d.
Internete arba knygoje, apie 25 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Tiktai vienybė mums padėti gali!“Kontekstas Susiek su V. Krėvės drama „Skirgaila“: ir ten valdovo sprendimai lemia Lietuvos likimą.
„Pirmąkart apgavau aš tave, mano vyre!“Kontekstas Palygink su Maironio „Pavasario balsais“: ir ten tėvynės meilė yra didžiausia vertybė.
„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“Kontekstas Mickevičius „Poną Tadą“ rašė emigracijoje Paryžiuje (išleistas 1834 m.).
„Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos.“Kontekstas Romantizmas iškėlė tragišką herojų, kuris dėl tautos aukoja garbę ir sielą.
„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“„Ponas Tadas“, invokacija
„Tiktai vienybė mums padėti gali!“Rimvydas Liutaurui
„Pirmąkart apgavau aš tave, mano vyre!“mirštanti Gražina
„Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos.“senas vaidila jaunajam Valteriui
„Daina išliks. Ji žmonėse gyvena.“vaidila puotoje
„Gražinos“ ir „Konrado Valenrodo“ veiksmas vyksta XIV amžiuje, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kovojo su Kryžiuočių ordinu, o dėl valdžios tarpusavyje varžėsi Vytautas, Jogaila ir sritiniai kunigaikščiai. „Ponas Tadas“ vaizduoja 1811 ir 1812 metus, laikotarpį prieš Napoleono žygį į Rusiją. Pačios poemos išleistos 1823–1834 metais, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai, o Rusijoje leidžiamus kūrinius tikrino carinė cenzūra.
Adomas Mickevičius gimė 1798 metais Zaosėje prie Naugarduko arba pačiame Naugarduke. 1815–1819 metais studijavo Vilniaus universitete, 1817 metais su draugais įkūrė slaptą filomatų draugiją. 1823 metais buvo suimtas ir kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, paskui ištremtas į Rusiją, kur gyveno 1824–1829 metais. Nuo 1832 metų daugiausia gyveno Paryžiuje tarp emigrantų. Mirė 1855 metais Konstantinopolyje. Jis buvo romantizmo poetas ir rašė lenkiškai, bet gyvenimu ir kūryba buvo susijęs su Lietuva.
„Gražina“ išspausdinta 1823 metais antrajame poezijos rinkinio tome. „Konradą Valenrodą“ poetas rašė tremtyje Rusijoje maždaug 1825–1827 metais, išleido 1828 metais Sankt Peterburge. „Ponas Tadas“ išėjo 1834 metais, jau emigracijoje. Romantizmui būdinga tai, kas ryšku šiose poemose: tautos praeitis, liaudies dainos ir dainiai, paslaptingas vienišas herojus, meilė tėvynei, kuri stipresnė už asmeninę laimę. „Konradui Valenrodui“ poetas parašė ir savo paaiškinimus, kur nurodo kronikas, iš kurių sėmėsi istorijos.
Šiame rinkinyje „Gražiną“ išvertė Justinas Marcinkevičius, „Pono Tado“ pradžią ir „Konradą Valenrodą“ Vincas Mykolaitis-Putinas. Mickevičiaus kūryba skatino lietuvių tautinį judėjimą. Lietuviškai jo kūryba pradėta versti dar poetui gyvam esant. XIX amžiuje „Konradą Valenrodą“ ar jo ištraukas vertė ne vienas lietuvių rašytojas, tarp jų Maironis, o Putino vertimas išėjo 1948 metais. Ši poema kėlė ginčų apie išdavystės ir keršto etiką. „Pono Tado“ invokaciją atliepia Kudirkos „Tautiškos giesmės“ pradžia.
Mickevičiaus poemos yra išplėstinio kurso III gimnazijos klasės privalomi skaitiniai, romantizmo epochos kūriniai. Jos tinka rašiniams apie tėvynę, asmeninės laimės auką, valdovo atsakomybę ir klausimą, ar kova apgaule gali būti teisinga. Gražina ir Konradas Valenrodas yra du skirtingi romantinio herojaus pavidalai. Gražina pasiaukoja per vieną naktį, o Konradas tam paskiria visą gyvenimą, slėpdamasis po priešo kauke.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Šaltiniai.info rinkinys: „Gražina“ (1–30 psl.), „Pono Tado“ pradžia (31–32 psl.), „Konradas Valenrodas“ (33–89 psl.).
Rudens naktį prie Naugarduko pilies atjoja trys kryžiuočių riteriai ir per sargus nusiunčia kunigaikščiui Liutaurui žiedą. Liutauras nemiega, bet tarnai nedrįsta jo trukdyti, todėl pažadina seną patarėją Rimvydą. Rimvydas yra parnešęs iš Vilniaus Vytauto žinią, kad Liutauras gaus Lydą, Gražinos kraitį. Liutauras ja netiki. Jis įsitikinęs, kad Vytautas Lydą pasiliks sau, todėl slapta susitarė su Kryžiuočių ordinu ir dabar liepia sušaukti karius, kad kartu su vokiečiais užpultų Lydą. Rimvydas pasibaisi, kad brolis eis prieš brolį, primena, kad kryžiuočiai yra mirtini Lietuvos priešai, ir šaukia: „Tiktai vienybė mums padėti gali!“ Liutauras atsako ilgu skundu. Jis visą gyvenimą kariavo, bet turtai ir šlovė atiteko Vytautui. Baigęs kalbą, jis atsigula miegoti.
Rimvydas eina pagalbos pas kunigaikštienę Gražiną, Lydos kunigaikštytę. Ji garsi grožiu, ūgiu nenusileidžia vyrui, joja į medžiokles, ir Liutauras su ja tariasi svarbiausiais reikalais. Išgirdusi apie sąjungą su kryžiuočiais, Gražina naktį eina pas vyrą ir ilgai jį maldauja, bet Rimvydas pro duris neišgirsta, kuo baigėsi pokalbis. Netrukus kunigaikštienės pažas išvaro pasiuntinius, ir įžeistas komtūras Ditrich fon Kniprodė grasina kerštu. Rytą Liutauras dar miega, o atbėgęs pažas praneša, kad žvalgai sučiupo vokietį ir kryžiuočių kariuomenė traukia pulti Naugarduko. Pažas primena, kad išvaryti pasiuntinius neva Liutauro vardu liepė pati Gražina. Ji išbąla, bet greitai sugalvoja naują planą ir liepia balnoti žirgą, išnešti dalį vyro šarvų ir laukti valdovo kieme.
Iš rūmų išeina valdovas su purpurine skraiste ir nuleistu antveidžiu. Jis neleidžia kariams sveikintis ir kardą prisisega prie dešiniojo šono; klaidą visi mato, bet nedrįsta pasakyti. Naktį lietuviai susiremia su kryžiuočiais. Valdovas puola pirmas, bet jo kardas neprakerta šarvų, ir jį išgelbsti savieji. Kai komtūras su paskutiniu pulku ima stumti lietuvius, nuo kalno atjoja nežinomas juodas riteris ir prasiskina kelią pro priešų gretas. Komtūras šaunamuoju ginklu sužeidžia valdovą, o juodasis riteris parblokšia komtūrą. Sužeistasis paprašo Rimvydo viską laikyti paslaptyje ir sako norįs ramiai užmigti pilyje. Rimvydą nukrečia drebulys, nes balsas pažįstamas, bet ne Liutauro. Juodasis riteris užsikelia sužeistąjį ant pečių, jie parjoja į pilį, ir vartai užrakinami.
Kariai grįžta su pergale, bet į pilį niekas neįleidžiamas. Prie Perkūno šventyklos sukraunamas didžiulis laužas, ant jo grandinėmis pririšamas komtūras Ditrich fon Kniprodė, pasakojime vadinamas užmušėju. Iš pilies ant skydų išnešamas velionis valdovo ūgio, raudonu rūbu, nuleistu antveidžiu. Pasakotojas klausia, kodėl valdovas laidojamas be senųjų papročių. Kai kunigas jau pakelia peilį, atjoja juodasis riteris ir nusiima šalmą. Tai gyvas Liutauras. Minia džiūgauja, bet jis tik skausmingai nusišypso, liepia uždegti laužą ir pasako, kad ugnyje dega moteris, karžygė dvasia, už kurią jis jau atkeršijo. Tada užbėga ant laužo ir pradingsta liepsnose kartu su ja.
Leidėjas kreipiasi į skaitytoją, kuris liko be atsakymų, ir pasakoja, ką sužinojo iš seno kunigaikštienės tarno. Gražina maldavo vyro nekviesti kryžiuočių, bet jis vis atsisakydavo ir galiausiai ją išvarė. Ji nutarė dar kartą paprašyti ir liepė tarnui išvyti pasiuntinius. Sužinojusi, kad kryžiuočiai ateis pulti, ji nedrįso žadinti vyro, apsivilko jo šarvus ir rūbą, paėmė kardą ir išjojo vietoj jo. Liutauras, turbūt išgirdęs mūšio triukšmą, pabudo, nerado nei šarvų, nei kardo, išjojo į mūšį ir su Rimvydu parnešė sužeistą žmoną. Mirdama ji prašo atleidimo: „Pirmąkart apgavau aš tave, mano vyre!“ Rimvydas tarnui buvo uždraudęs kalbėti, todėl istorija pasklido tik jam mirus. Gražinos mūšio laukas vadinamas Lietuvės lauku, o Naugarduko merginos dainuoja apie ją dainą.
„Ponas Tadas“ (antrasis pavadinimas „Paskutinis antpuolis Lietuvoje“) yra dvylikos eiliuotų knygų poema apie 1811 ir 1812 metų bajorų nuotykius. Rinkinyje pateikta tik pirmos knygos „Namų ūkis“ pradžia. Ji prasideda invokacija, kreipiniu į tėvynę: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“ Poetas sako, kad tėvynės vertę supranta tik tas, kas jos neteko, ir vaizduoja ją iš ilgesio. Paskui jis kreipiasi į Švenčiausiąją Mergelę, garbinamą Čenstakavoje, Aušros Vartuose ir Naugarduke. Ji išgydė poetą, kai motina jį paaukojo jos globai, ir jis tikisi, kad ji grąžins juos į tėvynę. Ilgesio vaizduose atsiveria miškingos kalvos, Nemunas, javų laukai, o ištrauka baigiasi senu bajoro dvaru beržų gojelyje, svetingai atvertais vartais. Išnašoje paaiškinta, kad originale tėvynė tiesiog lyginama su sveikata.
Poema pavadinta lietuvių ir prūsų žygių istorine sakme. Moto iš Makiavelio sako, kad kovoje reikia būti ir lape, ir liūtu. Prozinėje pratarmėje autorius apžvelgia Lietuvos istoriją nuo kovų su kryžiuočiais iki Algirdo ir Vytauto galybės ir tvirtina, kad Lietuva jau visiškai praeityje, todėl tinka poezijai. Rinkinio komentare šis teiginys aiškinamas noru išvengti cenzūros. Įžangoje Nemunas, kadaise jungęs prūsus ir lietuvius, tapo mirtina riba. Viename krante budi lietuviai, kitame stovi šarvuotas vokietis su rožančiumi ir muškieta. Per upę laisvai keliauja tik apynio atžala ir paukščiai. Pasakotojas prisimena du žmones, kuriuos sujungė meilė, nors tautas karas supjudė, ir sako, kad mylinčios širdys vaidilos dainoje susivienys iš naujo.
Marienburge, kryžiuočių sostinėje, renkamas naujas ordino magistras. Broliai labiausiai vertina Valenrodą, svetimšalį, išgarsėjusį kovose su maurais Kastilijos kalnuose ir su turkais. Jis kuklus, neturtingas, vengia dvariškių, dainų ir moterų. Tačiau užsiminus apie Lietuvą, auką tėvynei ar kryžiaus karą, jo veidas apsiniaukia. Vienintelis jo draugas yra senas vienuolis Albanas, kuris klauso jo išpažinčių ir žino visas jo mintis. Broliai žino ir jo silpnybę. Vienatvėje Valenrodas geria, tada svetima kalba dainuoja liūdnas dainas, keikia ir kažkam grasina kerštu. Nuraminti jį gali tik Albanas, vien šaltu žvilgsniu, kaip liūtų tramdytojas laukinį žvėrį.
Po giesmės Šventajai Dvasiai rinkėjai išeina pailsėti. Arkikomtūras su keliais broliais, tarp jų Albanu, vaikšto prie ežero ir prie kampinio bokšto išgirsta atskiduolę. Ši moteris prieš daugelį metų atvyko į pilį ir paprašė, kad ją užmūrytų bokšte; maistą jai paduoda pro grotuotą langelį. Iš bokšto pasigirsta žodžiai, kad Konradas bus magistras ir taip juos pražudys. Albanas tuos žodžius paskelbia dangaus ženklu, nes Konradas yra Valenrodo vardas, ir riteriai su džiaugsmu išrenka jį magistru. Likęs vienas, Albanas niūniuoja dainą apie Nerį. Nemunas ją pagrobia ir nusineša į jūrą, kaip lietuvaitė, pamilusi svetimą bernelį, palieka gimtinę. Daina baigiasi mergele, kuri bokšte rauda ir laukia.
Konradas gauna didįjį kryžių ir kardą, ir visi laukia žygio prieš Lietuvą. Tačiau praeina ištisi metai taikos. Magistras tik priekaištauja broliams, kad pamiršo apžadus, ir žiauriai juos baudžia, o lietuviai tuo metu niokoja ordino žemes. Į Marienburgą atvyksta Vytautas prašyti pagalbos prieš Jogailą. Naktimis Konradas, įsisupęs į vienuolio apsiaustą, klūpo prie atskiduolės bokšto. Jos daina pasakoja apie laimingą jaunystę ir jaunuolį, kuris jai kalbėjo apie Dievą ir naują tikėjimą. Iš pokalbio aišku, kad juos sieja meilė. Ji paliko vienuolyną, kad būtų arti jo. Jis kalba apie kruviną kerštą, kuriam paaukojo laimę, ir prisipažįsta, kad dabar, kai atvyko pasiuntinys iš Romos ir riteriai renkasi žygiui į Vilnių, jis vis delsia, nes nori dar girdėti jos balsą. Auštant jis išeina.
Per ordino globėjo šventę Konradas surengia puotą. Šalia jo sėdi Vytautas su bajorais, susitarę su ordinu kariauti prieš Lietuvą. Magistrui nusibosta italo ir trubadūro dainos, jis nori dainos, aštrios kaip kardas. Atsiliepia senis lietuvio drabužiais su kanklėmis. Jis gėdina išdavikus, kurie puotauja su priešais, kaip Vytautas. Vytautas išbąla, griebiasi kardo, bet pyktį išlieja ašaromis. Vokiečiai šaiposi, tačiau Konradas leidžia vaidilai dainuoti. Vaidilos daina prasideda maro mergele ir juodu kryžiumi, pranašaujančiais Lietuvai pražūtį, o paskui tampa liaudies dainos šlove: „Daina išliks. Ji žmonėse gyvena.“ Vaidila pasakoja regėjimą, kaip iš protėvių kaulų pakilo milžinas, ir pažada apdainuoti vieną didį vyrą, kuris Lietuvai dar liko.
Antroji vaidilos dainos dalis parašyta hegzametru. Pas Kęstutį ateina du perbėgėliai iš vokiečių kariuomenės, jaunas ir senas. Jaunuolis pasakoja, kad vokiečiai jį, dar vaiką, pagrobė per naktinį Lietuvos miesto gaisrą. Jis užaugo tarp vokiečių, vadinosi Valteris, gavo Alfo pavardę, o jo krikšto tėvas buvo magistras Vinrichas. Senas vaidila, lietuvis belaisvis, kurstė jo kerštą ir mokė: „Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos.“ Valteris pamilsta Kęstučio dukterį Aldoną ir ją veda. Kryžiuočiai sugriauna Kauną. Valteris bijo, kad Lietuvos laukia prūsų likimas, ir sako žinąs vieną baisų būdą. Po mūšio prie Rūdavos Valteris auštant bando slapta išjoti su vaidila, bet Aldona pastoja jam kelią. Jis atsisveikina ir sako, kad Alfo vardas dar nuskambės. Aldona žvilgsniu suranda vienuolyno bokštą už Nemuno, o Valteris atskleidžia jai savo planą, prisako saugoti paslaptį ir išjoja.
Sakmė nutrūksta, ir svečiai klausinėja, kas buvo toliau. Konradas sėdi sukrėstas, geria taurę po taurės, paskui pats ima dainuoti. Jis keikia vaidilų dainas, kurios nuo vaikystės nuodija širdį tėvynės meile, ir užtraukia baladę apie maurų karalių Almanzorą. Ispanams užėmus Alpuharą, Almanzoras ateina pas juos neva pasiduoti ir priimti jų tikėjimą, visus apkabina ir išbučiuoja. Tada atskleidžia, kad atnešė iš Grenados marą, ir miršta juokdamasis, o ispanai išmiršta. Konradas dar užsimena, kad Lietuvoje yra ne tik išdavikų, bet minties nebaigia, girtas apverčia stalą ir užmiega. Vaidila tuo metu dingsta. Svečiai spėlioja, ar tai nebuvo pats Albanas, kodėl įniršo Vytautas ir ką reiškia baladė.
Po puotos Vytautas pabėga ir pakeliui, apgaule patekęs į ordino pilis, jas degina. Ordinas skelbia kryžiaus žygį prieš pagonis. Kariuomenė traukia į Lietuvą, paskui žinios nutrūksta. Žiemą į Marienburgą per sniegą grįžta badaujančių, sušalusių karių likučiai. Magistras delsė, užsidarydavo, jodavo medžioti, o Vytautas, surinkęs pulkus, užpuolė gurguoles, ir didysis magistras pabėgo iš mūšio. Vis dėlto broliai vėl juo pasitiki. Tada požemyje susirenka slaptasis tribunolas, dvylika juodai apsirengusių teisėjų. Kaltintojas sako, kad šis žmogus nėra Valenrodas. Kai grafas Valenrodas ėjo į Palestiną, šis dėvėjo jo ginklanešio drabužius. Grafas netrukus nežinia kur žuvo, spėta, kad jį nužudė ginklanešys, o šis slapta atsidūrė Ispanijoje ir ten jau buvo vadinamas Valenrodu. Per medžiokles jis slapta derėjosi su Vytautu, o prie bokšto kalba lietuviškai. Teisėjai nusprendžia jį nubausti mirtimi.
Ankstų rytą Konradas atbėga prie bokšto ir šaukia Aldonai, kad jų kova laimėta. Ji atpažįsta Alfo balsą. Jis pasakoja, kad ordinas sužlugdytas šimtui metų, kad aplankė sugriautą Kauną ir jų slėnį, kur gluosnio šakos išaugo į medžius, ir kviečia ją bėgti kartu. Aldona atsisako, nes prisiekė neapleisti bokšto iki mirties ir bijo, kad jis jos nebeatpažins. Klaidžiodamas Alfas išgirsta šešėlį triskart šaukiant „žūtis“ ir supranta nuosprendį. Jis atsisveikina ir nurodo ženklą: kol jo bokštelyje kas rytą plevėsuoja juoda skara, o naktį dega žiburys, jis gyvas. Vakare prie durų sudunda ginkluoti vyrai, ir Alfas išgeria paruoštą taurę. Albanas gerti atsisako, nes nori išlikti ir apdainuoti jo žygį. Alfas sutrypia magistro ženklą ir lygina save su Samsonu. Krisdamas jis numeta lempą, ji užgęsta, ir pasigirsta ilgas riksmas; juo baigiasi daina apie Aldonos dalią.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. „Gražina“: kodėl Liutauras susitaria su kryžiuočiais ir ką jam atsako Rimvydas?
Rimvydas parneša Vytauto žinią, kad Liutauras gaus Lydą, Gražinos kraitį, bet Liutauras netiki ir mano, kad Vytautas Lydą pasiliks sau. Jis skundžiasi, kad visą gyvenimą kariavo, o turtai ir šlovė atiteko Vytautui. Dėl šios nuoskaudos jis slapta susitaria su ordinu kartu pulti Lydą. Rimvydas pasibaisi, kad brolis eis prieš brolį, primena, kad kryžiuočiai yra mirtini Lietuvos priešai, ir šaukia: „Tiktai vienybė mums padėti gali!“ Pavydas Vytauto šlovei valdovą pastumia į sąjungą su priešu.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
2. „Gražina“: ką kryžiuočių riteriai per sargus nusiunčia Liutaurui naktį?
3. „Gražina“: kodėl kunigaikštienė išjoja į mūšį vyro šarvais?
Gražina ilgai maldavo Liutaurą nekviesti kryžiuočių, bet jis vis atsisakydavo ir galiausiai ją išvarė. Tada ji pati liepė išvyti pasiuntinius neva vyro vardu, ir įžeistas komtūras su kariuomene atėjo pulti Naugarduko. Puolimą užtraukė jos įsakymas, o miegančio vyro žadinti ji nedrįso, todėl apsivilko jo šarvus ir rūbą ir išjojo vietoj jo. Mirtinai sužeista, ji prašo atleidimo: „Pirmąkart apgavau aš tave, mano vyre!“ Dėl tėvynės ji paaukoja gyvybę, o jos vyras nebekovoja kartu su priešais.
Rašiniui: TėvynėMeilėDora
4. „Gražina“: kaip vadinamas Gražinos mūšio laukas?
5. Kodėl „Pono Tado“ invokacijoje Lietuva vaizduojama iš ilgesio?
Rašiniui: Tėvynė
6. Kodėl Alfas tampa Konradu Valenrodu ir ką jam tai kainuoja?
Vaikystėje vokiečių pagrobtas Alfas užaugo tarp jų, o senas vaidila kurstė jo kerštą ir mokė: „Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos.“ Bijodamas, kad Lietuvos laukia prūsų likimas, jis palieka žmoną Aldoną ir, tapęs ordino magistru, vis delsia kariauti, kol ordinas sužlugdomas šimtui metų. Aldona paprašo užmūryti ją bokšte, o jis naktimis ateina prie jo kalbėtis. Slaptas tribunolas jį nuteisia mirti, ir jis išgeria paruoštą taurę. Ordiną jis įveikia klasta, bet paaukoja laimę, meilę ir gyvybę.
Rašiniui: TėvynėMeilėDora
7. „Konradas Valenrodas“: kas iš bokšto pasako, kad Konradas bus magistras ir pražudys ordiną?
8. „Konradas Valenrodas“: kokiu vardu vadinosi pagrobtas lietuvis berniukas, užaugęs tarp vokiečių?
9. Kodėl Konradas puotoje dainuoja baladę apie maurų karalių Almanzorą?
Rašiniui: DoraTėvynė
10. „Konradas Valenrodas“: ką maurų karalius Almanzoras atneša ispanams baladėje „Alpuhara“?
11. „Konradas Valenrodas“: koks ženklas turėjo rodyti Aldonai, kad Alfas gyvas?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.