Pas dangaus vartus

137 psl.

I

Kitais metais viduržiemy mirė Jonas Kukis. Mirė, kaip doram katalikui dera mirti – atlikęs visas paskutines pareigas, susitaikęs su Dievu, ramiai, be baimės, su amžino gyvenimo viltimi.

Iškilmingos buvo jo laidotuvės. Patsai kunigas jo kūną lydėjo į kapus, o ant rytojaus dar iškilmingesnės bažnyčioje atlaikytos „egzekvijos“, kuriosna buvo pakviesti visi kaimynai, jų tarpe ir Kazys Gugis.

Pasimeldė jisai, kaip mokėjo, už Joną ir, kai pasibaigė pamaldos, išėjęs iš bažnyčios vos tik kelis stiklelius išmovė – kiek jų buvo, jis nepratęs skaityti. Neilgai, rodos, užtruko, o kai išėjo iš smuklės, jau visai buvo tamsu.

Dairosi ten, dairosi šen, niekur nei vieno kaimyno nematyti. Visi jau buvo namo nuvažiavę.

– Nuvažiavo, šungalviai. Nei pavėžėti nėra kam! – išsikoliojo senis ir pasileido pėsčias namo.

Ėjo keliu vienui vienas, smarkiai „žąsis varinėdamas“. Kelias buvo netolimas, be to, gerai nuo mažų dienų įprastas, platus, o dabar dar išvažinėtas, rogių nutrintas, kaip stiklas, bet jau tokia buvo Gugiui nelaiminga diena, ir viskas šiandien nesisekė: po kojų painiojosi duobės, medžiai, grioviai, kažkaip nepaprastai buvo slidu, ir kojos buvo lyg svetimos: viena traukė ten, kita kitur...

Nuvargo, nuilso senis, lyg rugius kuldamas, ir miegas baisiai marino. Norėjosi atsisėsti, prigulti.

– Ne, eisiu namo. Juk netoli, o dabar žiema – atsigulsiu, užmigsiu ir sušalsiu, – lyg švistelėjo senio galvoje ir murmėdamas ėjo pirmyn. Tik eidamas užkliuvo už kažko, ir tiesiog prieš nosį išaugo kažkaip netikėtai stulpas.

Nustebo senas Gugis, sustojo ir net atsidėjęs pasižiūrėjo...

Stulpas!...

– Iš kur čia atsiradai vidury kelio? – klausia senis. – Juk tau čia ne vieta stovėti.

– Kodel ne vieta? – nusišypsojo stulpas. – Jei stoviu, tai vieta.

138 psl.

– Kaip vieta? – pyksta Gugis. – Juk čia vidūkelė.

– Tai kas, kad vidukelė. Kur noriu, ten stoviu! Kas man užgins...

Dar labiau nustebo Gugis, kad stulpas ne tik vidukelėje atsirado, bet dar ir barasi su juo. Nustebęs pasitraukė kelis žingsnius atgal ir žiūri, net akis išvertęs: mato, visai ne stulpas čia stovi, tik senis Kukis, kurį vos tik vakar palaidojo ir šiandien už jo dūšią ekzekvijas atlaikė.

Pakasė Gugis pakaušį, truputį nusigando, o paskui nusispjovė.

– Tfu, kad tave galas. Ko dabar čia trankaisi, jei užvakar dar numirei, ir mes jau tave palaidojom?

– Tai kas, kad numiriau? Manai, kad aš, jei numiriau, negaliu eiti, kur noriu.

– Tau gi reikia kur kitur keliauti – dausosna ar pragaran.

– Ne, brol, ne tiek aš kvailas esu, kad niekieno nevaromas pragaran eitau. O dangun eiti vienas bijau.

– Na, tai kur dabar danginies? Gal namo eisi?

– Ne, namo negaliu. Žinai, visus nugąsdinsiu. Geriau eisiu su tavim.

Susirūpino skerdžius. Nors kaimynas ir geras buvo žmogus, bet visgi numirėlis! Baisu. Bet kaip žmogų atstumsi, kad naktigultan prašosi. Kur dėsis, jei bijo dangun. Negi visą naktį trankysis po laukus, kada dar taip šalta.

– Pagyvensiu pas tave, kol mirsi, o tada abu keliausime dangun. Dviese bus drąsiau – ir tau ir man.

– O tu nesibarsi, kad jau pasigėriau? – klausia numirėlio skerdžius.

– Na, ką tave barsi, kad jau pasigėrei. Vėl man dabar jau kas kita rūpi.

– Na, kad nesibarsi, tai einam! – sako jam skerdžius. – Bet žinai, brolau, tau ilgai teks laukti, nes aš greit nesirengiu dar mirti.

– Laiko turiu, skubintis man nėra reikalo, – sumojo Kukis: – bet tik šiltas kampelis užpečky, ir man daugiau nieko nebereikia.

– Kad būtų pas mane šilta, abejoju. Bet kad jau taip nori, tai einam. Tik nesibark. Matai, aš visai girtas, ir kojos manęs nebeklauso.

139 psl.

– Nesibarsiu, nesibarsiu. Geriau duok ranką, palaikysiu, kad nesugriūtai.

Ir susiėmę už parankių nuėjo...

– Bet man, brol, nuostabu, – kalbėjo skerdžius žingsniuodamas: – kodėl tavęs velniai nekimba, jei neini dangun?

– Kokiu būdu gali kibti, kad aš kryžių ant kaklo nešioju. Vėl kam gi varpai skambino, mišias kunigas giedojo ir šventintu vandeniu mano karstą šlakstė, kad velniai galėtų mane kibti.

– Taip, taip, suprantu, – lingavo Gugis galvą. – Bet vis gi, brol, bloga mirti: tavo pirkia ir – ne tavo, tavo turtas – ir ne tavo. Štai, kokis turtingas buvai, o dabar pas mane ant kampo gyvensi. Nemanyk, brol, kad aš tave gerai penėsiu; pats nieko neturiu – ką buvau gavęs iš sodžiaus, jau pragėriau...

Kukis nieko neatsakė, ir kurį laiką ėjo tylėdami.

– Štai ir priėjome, – prabilo Kukis. Skerdžius net nustebo, kad taip greitai priėjo savo namus. Apsidairė, patsai sau netikėdamas, aplinkui. Vieta lyg svetima, bet pirkaitė tikrai jo.

Daug negalvodamas įėjo vidurin. Viskas, kaip buvo. Štai ir pečius, ant kurio jis mėgo, namie būdamas, gulėti...

Nusirengė Gugis, nusiavė, autus pakabino ant priepečkio, kad padžiūtų, o patsai užkopo ant pečiaus.

– Šaltas pečius! Mat, nuo vakar vakaro nekūrentas, – nusigręžė jis į Kukį, bet jo niekur nebuvo matyti. – Kur tu, brol, dingai?

– Aš čia, – atsiliepė numirėlis: – užpečky suradau sau vietą.

– Geriau pas mane... – norėjo pakviesti Gugis, bet pamanė, kad geriau nekviesti... Numirėlis vis delto numirėlis, juo toliau nuo jo, juo geriau...

– Gal valgyti nori? – paklausė skerdžius. – Aš nūnai tavo egzekvijose trims dienoms pavalgiau...

– Apsieisiu, – atsiliepė Kukis.

Dar norėjo kažką pasakyti Gugis, bet patingėjo: juto, kad tingulys ėmė gaubti, vystyti jo kūną. Tingu buvo kalbėti, tingu pasijudinti, nos šaltis laižė jam pečius, kojas ir visą kūną...

140 psl.

Ant rytojaus eidami žmonės surado Gugį sušalusį. Jis gulėjo ant kūdros liūno vienmarškinis ir basas. Viršutiniai rūbai ir autai kabojo ant alksnio krūmo, o šalia gulėjo jo naginės....

II

Gugiui rodėsi, kad jis vos spėjo akis sumerkti, kai ji kažkas ėmė žadinti, paliesdamas ranka jo petį.

– Kelkis, jau metas eiti!..

Pravėrė skerdžius akis ir mato, kad šalia jo stovi nepažįstamas bernas, balta miline švarka apsitaisęs. Kelnės irgi tokio pat balto milelio, o kojos apautos naujomis raudonomis naginėmis.

– Kur metas eiti? Juk šiandien aš niekur nesirengiau eiti, – klausia Gugis.

– Argi nežinai, kur? – sako nepažįstamas bernas. – Reikia keliauti pas Dievą...

– O kur aš tą Dievą surasiu? – vis dar nesikeldamas klausia skerdžius. – Sako, jis kažkur danguje gyvena, o aš, berneli, nei žinoti nežinau, kur tasai į dangų kelias. Vėl ko gi aš ten pas Dievą eisiu, jei man iš jo nieko nereikia?

– Jau kad numirei, turi eiti, o kelią surasi. Štai, tau jį parodys tavo kaimynas Kukis.

– Aš jau numiriau, sakai? – nusistebėjo skerdžius ir net atsisėdo. – Bet kaip aš galėjau numirti, kad nesirgau ir esu visai sveikas.

– Taigi, kad nesirgęs numirei, ir dabar, štai, abu keliausite pas Dievą.

– Nieko, brolau, nepadarysi. Teks mums keliauti, – ramina jį Kukis. – Dviem vis ramiau ir drąsiau...

Skerdžius pakrapštė pakaušį...

– Na, numiriau, sakote, tai numiriau. Tebūna taip. Bet ko aš turiu pas Dievą keliauti, kad man ir čia gera.

– Kelkis, kelkis greičiau, – sako jam nepažįstamasis bernas. – Matai, numirei be išpažinties, be kunigo, ir kryžių esi pametęs...

– Taip, kažkur jį ganydamas pamečiau. Matyti, per krūmus lįsdamas užkabinau ir nutraukiau....

– Taigi, taigi!... Kai tik aš atsitolinsiu, tave gali apspisti velniai...

141 psl.

– Mm! Negerai... Velnių aš nemėgstu... Bet kas tu esi per vienas?

– Aš Dievo angelas... Kelkis greičiau, nes aš skubu.

– Matau, kad reikia keltis... Bet kad ne velniai, nieku būdu iš čia nesijudintau...

Vos tik atsistojo skerdžius, kai pajuto, kad ėmė skristi aukštyn, aukštyn ir lėkė, kaip paukštis, žemės kojomis neliesdamas...

Apsidairė ir pastebėjo, kad žemės jau niekur nei nematyti. Tik iš vienos pusės, net stenėdamas, skubinasi, kad neatsiliktų, Jonas Kukis, o iš kitos angelas.

– Tai gerai žengiame, – gėrisi skerdžius. – Ir jaunas būdamas aš taip greitai nebėginėjau.

– Aš čia jus paliksiu, – sako angelas. – Turiu pas kitus žmones dar skubėti Dievo valią pranešti. Štai, čia, matote, trys keliai: vienas dangun, kitas skaistyklon, trečias pragaran. Pasirinkite, kuris jums tinkamas.

Pasakęs tai, angelas sumosavo sparnus ir pranyko.

Gugis tik dabar pastebėjo, kad angelas turi sparnus.

Apsidairė abu vienu pasilikę ir mato, kad keliais, kurie veda skaistyklon ir pragaran, eina didžiausios minios – ir vyskupų, ir kunigų, ir ponų, ir šiaip jau visokių žmonelių ir moterų...

Keliu į dangų, kaip akimi užmesti, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Skerdžius tiesiog pasuko į tą kelią ir pasileido eiti.

– Žinai, ką, brolau, ar negeriau būtų ir mums pasukti skaistyklon? – stabdo jį Kukis.

– Kodel? – paklausė skerdžius net nesustodamas. – Ar aš kvailas, kad niekieno neverčiamas eitau ten, kur man, kaip žmonės sako, bus nevisai gerai.

– Žmonės, brolau, net vyskupai ir kunigai juo žengia, – skubėdamas paskui Gugį aiškinasi Kukis. – Jie, mat, daugiau nusimano... Ir mudu su jais eitume. Krūva vis geriau, negu dviem.

– Aš, žemėj gyvendamas, visuomet elgiausi, kaip man atrodė geriau, neatsižvelgdamas į žmones. Kodel dabar aš jų turiu paisyti?

142 psl.

– Visgi ne tiek būtų baisu, kaip dabar. Tepakentėtume truputį.

– Kvailas tu, broli, nors gyvas būdamas stateisi gudruoliu. Ko aš turiu bijoti, kad ir paties Dievulio, jei aš niekam pikto nesu daręs?

– Gal ir nesi daręs, to aš tau primesti negaliu. Betgi visi gerai žinojom, kad bažnyčion retai vaikščiodavai.

– Žinoma, retai, bet kaip aš galėjau dažniau vaikščioti, jei kas vasarą gyvulius ganydavau?

– Ir pasigerti mėgdavai. Mat, net mirei girtas būdamas, be kunigo, be išpažinties.

– Žinoma, gėriau, kai turėjau už ką arba kiti girdydavo. Bet aš ir gerdamas Dievulio neužmiršdavau... Taip Jam akysna ir pasakysiu.

– Taip, taip, taip... Bet nejaugi tu niekados kitiems, kurie geriau už tave gyvendavo, nepavydėdavai ?

– Kodel aš turėjau pavydėti, jei man buvo gera gyventi taip, kaip aš gyvenau.

– O valdžios miško tai jau nevogei, pasakysi?

– Ar aš žinau? Kai reikėdavo pirkią pakūrenti, žinoma, ėmiau, bet ar tai buvo vogimas, aš nežinau. Kodel miškas kažkokios valdžios, o ne mano? Ar valdžia, o ne Dievas jį augino, visų žmonių ir mano naudai?

– Nekalbėtai niekų! Kas svetima, tai vis svetima.

– Kas svetima? Aš tame miške užaugau ir visą amžių išgyvenau, o tosios valdžios niekados nesu nei matęs ir dabar nežinau, kas ji per viena. Gal žmonės tik melavo, kad yra kažkokia valdžia.

– Nemelavo, brolau, yra tokia valdžia, nors ir aš jos, kiek gyvas buvau, nesu matęs, kas ji per viena.

– Taigi, taigi. O ji mūsų mišką yra mačiusi? Kaip gi jai, o ne mums, galėjo priklausyti miškas, jei ji nėra jo net mačiusi?

– Gal gi tavo tiesa. Mišką ir aš vogdavau. Tai manai, kad del to mums nereikia bijoti?

– Nežinau, bet aš nebijau.

Kiek pasiėjo tylėdami. Jau ir žvaigždės buvo visai arti.

– Matai, aš netikėjau, kad žvaigždės tai dangaus langeliai. Dabar, matai, – parodė pirštu Kukis į žvaigždes.

143 psl.

– Šviesu ir, matyti, šilta tenai...

Ir vėl nutilo...

– Pasakyk tu man, brolau, nejaugi nesi niekam pikto padaręs? – lyg į savo mintis atsiliepdamas vėl užklausė Kukis.

– Kaip nesu, gal ir daugel kam padariau, bet aš apie tai nei galvojau, nei dabar galvoju.

Dariau, ką dariau, o ar tai buvo bloga, ar gera, aš apie tai negalvojau ir dabar negalvoju.

– Na, o tu visados meldeisi Dievui, savo laiku poteriavai? Man tai dažnai teko apsileisti, ypač darbymetės metu.

– Aš visai nesimeldžiau. Ir kaip galėjau melstis, kad jokių maldų nemokėjau ir niekas jų manęs neišmokė. Vėl gal ir mokė, kai buvau mažas, bet užmiršau. Poterius tai visuomet kalbėjau – ir rytą, ir vakarą, kai girtas nebuvau...

– Taigi, matai, abu turime ko bijoti. Ar negeriau būtų grįžti mums atgal ir pasukti kitu keliu?

– Ne, aš, brol, eisiu tiesiog. Tuo keliu dar suspėsime pasukti, kai dangun neįsileis. Ko skubėti, kur nereikia? Matai, ir dangaus vartai arti...

Taip bešnekučiuodami priėjo dangaus vartus...

III

Kai bešnekučiuodami priėjo dangaus vartus, papūtė staiga šiauras vėjas, ir ėmė kristi didelėmis plaštakėmis sniegas. Tik keistas buvo šis sniegas, ant žemės žmonių gyvenančių neregėtas: kur tik snaigė nukrisdavo, ten suliepsnodavo, ir todel dangaus vartai atrodė liepsnojantieji, ugnies apgaubti.

Visa tai pamatęs Kukis tuojau griebė skerdžių už skverno.

– Matai, matai, kas dedasi! Sakiau tau, kad nereikėjo šiuo keliu eiti. Dabar turėsime atgal grįžti.

– Kur atgal?

– Ten, kur keliai skiriasi. Turėsime pasukti kitan kelian.

– Vadinasi, nori, kad skaistyklon keliautume ar pragaran?

– Kur visi, ten ir mes. Neveltui šiuo keliu be mūsų nei viena vėlė nesileido. O juk ten, patsai matei, kiek buvo vyskupų, kunigų ir kitų mokytų ponų.

144 psl.

– Manai, kad ten bus geriau? Ne, brol. Juk ten, sako, reikės ugny degti! Geriau čia truputį pakentėsime, negu kad ten turėtume ilgą laiką liepsnose degti. Jau kad dangaus vartus priėjome, reikia belstis.

Kukis pakrapštė pakaušį...

– Kad baisu, brolau...

– O tu nesibaidyk. Antrą kartą vis tiek nemirsim.

– Kaip čia žmogus nebijosi, kad šventas Petras, sako žmonės, už vyskupus net didesnis.

– Tesie sau ir už vyskupus aukštesnis, ar tai aš jo duoną valgau, kad turiu jo bijoti? Ne, brolau, aš ant žemės gyvendamas nieko nebijojau, tai kodel dabar turiu bijoti, kai jau esu miręs.

Ir ėmė smarkiai belstis į dangaus vartus. Už vartų niekas neatsiliepė, tik atbalsis skambėjo, nelyginant vasaros metu girioje.

Jonas Kukis susirietė iš baimės, susikuprijo ir pasitraukė toleliau.

Po kurio laiko pasigirdo anoje vartų pusėje žingsniai. Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas.

– Kas ten tiek smarkiai beldžiasi, jog man net atoilsį sutrukdė? – užklausė tasai, kuris iš lėto priėjo aną vartų pus.

– Ar tik ne šventas Petras tamista būsi? – paklausė Kazys Gugis.

– Taip, aš esu šventas Petras. Bet ko gi tau reikia? Ko čia bastaisi, kaip dvasia be vilties?

– Kas gi man liko daryti, jei aš vakar numiriau ir neturiu kur dėtis.

– O kas esi per vienas, iš kur atkeliavai, ir kodel manai, kad aš turiu tave dangun įleisti?

– Esu Kazys Gugis, skerdžius iš Ramūnų kaimo. Vakar miriau, ir kur gi aš turiu eiti, jei ne dangun.

– Taigi, kad ne dangun. Ką turiu dangun įsilesti, man apie tą iš anksto praneša, bet apie tave aš nieko nesu girdėjęs.

O kiek patylėjęs dar prabilo.

– Girdėjau, skambino varpai apie kažkokį Joną Kukį, apie jį, vadinasi, esu girdėjęs, bet apie Kazį Gugį nieko negirdėjau.

– Tai apie mane skambino, – nusidžiaugęs prabilo Jonas Kukis ir drąsiau prisiartino prie dangaus vartų.

145 psl.

– Tai jūsų ten du laukia, kaip aš girdžiu? – nusistebėjo šventas Petras.

– Taigi, kad du, o ne vienas, – atsakė jam Gugis.– Atkalk greičiau vartus, šventasis Petrai, ir įleisk mudu dangun. Labai nemalonu čia už vartų stovėti.

– Kaip aš galiu tave čion leisti, jei aš nežinau, kur tau reikia keliauti. Gal skaistyklon ar net pragaran?

– Jau aš patsai žinau, šventasis Petrai, kur man reikia, ir kad prašausi dangun, vadinasi, čia ir reikia; o kodel tau niekas nepranešė apie mane, tai jau čia ne aš kaltas, bet tavo angelai, kurie turėjo pranešti.

– Bet kodel gi apie tave net bažnyčios varpai nepaskambino? Gal tu ne katalikas, ar gal numirei, kaip nekatalikas?

– Katalikas tai tikrai katalikas, – paliudijo draugiškai užtardamas Jonas Kukis: – bet truputį raganius, todel Dievas jam neleido mirti, kaip miršta geras katalikas.

– Girdi, girdi, ką tavo draugas sako, – nusistebėjo šventas Petras. – Ir raganius buvai, ant žemės gyvendamas, ir mirei be kunigo! Kaip gi aš tave tokį galiu dangun įsileisti?

– Ar aš tuo kaltas, kad eidamas namo iš pakasynų štai šito kaimyno, kuris čia su manim stovi ir niekus trailina, paklydau ir sušalau. Kad patekus savo pirkaitėn, aš patekau liūnan.

– Nemeluok! Kaip galima vietoje pirkios liūnan patekti.

– Atsitiko jau man tokia nelaimė, o kaip ji atsitiko, aš patsai nežinau. Būtų gal visai neatsitikusi, jei aš jo pakasynose nebūtau truputį išgėręs.

– Kaip matau, tu ir raganiavai, ir girtuokliavai ir dar girtas be išpažinties mirei!

– Būdavo, kad tikrai pasigerdavau, bet niekuomet perdaug.

– Gerdavo, šventasis Petrai, ir kaip dar gerdavo, – vėl įsikišo Kukis. – Nekartą mėginau jį barti, bet kur tau, paklausys tokis. Tik išjuokdavo mane. Nevertėtų jį dangun įsileisti, tepakentėtų del to truputį skaistykloje.

146 psl.

– Girdi, ką tavo draugas kalba? Ir dar drįsti dangun veržtis. Eik, eik, iš kur esi atėjęs!..

Ir šventas Petras, kaip galima buvo spėti iš žingsnių, nusigręžė ir buvo jau beeinąs atgal, raktais barškindamas. Bet skerdžius ėmė taip smarkiai kumščiais vartus daužyti, jog dangaus vartų šeimininkas buvo priverstas atgal sugrįžti.

– Ko dar beldiesi ir triukšmauji veltui? Ar negirdėjai, ką esu tau pasakęs! – rūsčiai jį subarė šventas Petras.

– Turiu belstis ir triukšmauti, jei niekus kalbi, šventasis Petrai. Ar kad žmogus, gyvas būdamas, truputį išgėrė, tai jau tiek nusidėjęs, jog net dangun jo įsileisti negalima! Juk ir tu patsai gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai?

– Gerti tai gėriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą.

– O aš gerdamas ar esu kam pikta padaręs, pasakyk, pasakyk, šventasis Petrai? Šventasis Petras, kiek patylėjęs, prabilo:

– Tiesa, nieko apie tai nesu girdėjęs. Danguje skundų nebuvo.

– Bet, šventasis Petrai, – neiškentė vėl Kukis: – jis dažniau lankė smuklę, ne kaip bažnyčią. Papiktino tuo ne vieną žmogų, ir aš jį nekartą už tai bariau.

– Girdi, girdi, – nusidžiaugė šventas Petras: – ką apie tave kalba tasai geras žmogus. Aš neveltui tavęs nenoriu dangun įsileisti.

– Šitas geras žmogus niekus zaunija. Ant žemės gyvendamas mėgo be reikalo žmones barti ir, matyti, miręs dar neatprato.

– Bet visgi tiesa, kad tu bažnyčią rečiau lankei, negu smuklę? Gal ne tiesą? a?..

– Gal ir tiesa, aš neneigsiu. Bet tu, šventasis Petrai, argi ant žemės gyvendamas dažniau, negu aš, lankei bažnyčią?

– Aš del darbo neturėjau laiko.

– Na, o aš gyvulėlius ganiau, kurių vienų vaikų priežiūroje negalėjau palikti. Argi nereikėjo man gyvulėlių pasigailėti, kad jie nebūtų alkani?

147 psl.

– Gal gi iš tiesų čia nekokis nusikaltimas. Bet visgi tu be kunigo ir dar girtas mirei!..

– Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau, o kad taip staiga ir netikėtai miriau, aš visai nesu kaltas.

– Matai, matai, kokis esi užsispyrėlis! Nusidėjai ir neprisipažįsti, kad esi kaltas.

– Tebusiu nusidėjęs. O tu, šventasis Petrai, argi nebuvai Dievui nusidėjęs? Juk tu net tris kartus buvai jo atsižadėjęs, o aš niekuomet Jo švento vardo neužmiršdavau, net ir girtas būdamas Jį garbindavau.

– Taip, aš nusidėjęs buvau, ir sunkiai nusidėjęs, bet atgailą dariau ir iki šios dienos darau, – verkšlenančiu balsu kalba jam šventas Petras.

– Kaip aš galėjau atgailą daryti, jei aš staiga miriau ir tuo niekam pikto nepadariau. Matai, tu didesnis už mane nusidėjėlis buvai, o j dabar esi dangaus vartų šeimininkas ir dar nenori manęs įsileisti dangun! Ar tai gera, ar tai teisinga, šventasis Petrai?..

– Matyt, ant žemės begyvendamas, tu gerai išmiklinai savo liežuvį, ir aš nesugebu tau įrodyti, jog klysti, reikalaudamas, kad tave dangun įsileistau. Palauk, pasišauksiu iškalbingesnį.

– Tik neužtruk ilgai, šventasis Petrai. Neužmiršk, kad čia už dangaus vartų labai nemalonu stovėti.

– Tuojau, tuojau! – susirūpino šventasis Petras ir bėgte nubėgo dangaus gilumon.

– Visai nesitikėjau, kad tu moki taip kalbėti, – pagyrė skerdžių Kukis. – Tik nekalbėtai tiek drąsiai: gali supykdinti.

– Jei danguje nekalbėsiu tiesos, tai kur aš ją turėsiu kalbėti? – paklausė jį skerdžius.

– Tiesą kalbėsi? Na, brolau, jei tu dangun pateksi, manau, čia maža bus tiesos. Klausiau ir stebėjausi tavo drąsa...

IV

Neilgai užtruko šventas Petras. Matyti, pakely sutiko tą, kurio šaukti pagalbon buvo nuėjęs.

148 psl.

– Štai atsivedžiau mokytesnį, kuris tau įrodys, kad tu visai neturi tiesos dangun belstis, – nudžiugusiu balsu, sunkiai alsuodamas prabilo dabar šventas Petras.

– O kas gi per vienas tasai mokytas šventasis, kuris nusistatęs mudu su mano kaimynu nuskriausti? – paklausė skerdžius. – Nors aš prastas žmogelis, visą amžių vien tik gyvulėlius ganęs, bet skriaudžiamas vistiek nepasiduosiu.

– Štai, šventas Mykalojus, vyskupas. Jis tau visa išaiškins, jog patsai suprasi, kaip tau tinka elgtis ir kur kreiptis.

– Girdėjau. Tokis šventasis yra Nemunaičio bažnyčioje, – pakuždėjo ausin Petras Kukis.

– Taigi, išaiškink, šventasis Mykalojau, geram šventajam Petrui, kad jis greičiau, laiko negaišdamas, atkeltų mums dangaus vartus, nes čia už vartų stovėti labai nemalonu!

– Pasitrauk nuo dangaus vartų, ir pasibaigs nemalonumai, kuriuos tau tenka patirti, ten bestovint.

– Pasitraukti patari. Bet juk tada šventas Petras jų man visai neatkels?

– Neatkels ir neturi atkelti!

– Kodel, šventasis Mykalojau?

– Todel, kad be išpažinties esi miręs.

– Ar tai esu aš, o ne Ponas Dievulis kaltas, kad be išpažinties miriau? Kam gi jis man leido mirti be išpažinties? O vėl – ką man išpažintis būtų davusi, jei aš kunigui neturėjau nieko pasakyti, nes pikto nesu niekam padaręs.

– Žiūrėk, kokis išdidus! Mes, šventieji, ir tai septynis kartus per dieną Dievui nusidėdavome. O tu ką? Už mus buvai šventesnis?

– Jūs, šventieji, buvote mokyti, žinojote, kas galima, ko negalima daryti, todel dažnai nusidėdavote. Aš gi nieko nežinojau, net poterius buvau primiršęs. Tai ką aš galėjau žinoti? Viena – nedaryti kitam pikto – ir nedariau.

– Gal ir tiesa tavo, dangaus knygosna, kur visų žmonių nuodėmės surašytos, aš nepasižiūrėjau. Bet, štai, poterių nemokėjai, girtas numirei ir tuo Dievui nusidėjai.

149 psl.

– Kur čia nusidėjau? Juk sau, ne kitam pikta padariau! Aš nukentėjau, ne kuris kitas. O vėl tu, šventasis Mykalojau, argi nebuvai ant žemės gyvendamas, nusidėjęs?

Šventas Mykalojus nieko neatsakė, todel skerdžius, kiek palaukęs, kalbėjo toliau:

– Štai man dabar kažkas kušta ausin, kad tu apipiškinai savo metu kažkokį Ariją, viešai, prie visų, užvažiavai jam į veidą tik del to, kad jis kalbėjo žodžius, kurie jums, vyskupams, labai nepatiko. O aš juk nieko nesu mušęs, gal kada tik jaunas ir kvailas bebūdamas pešiausi su bernais. Ir tai man tada daugiau tekdavo, negu jiems. O dabar net gyvulėlių ir tų gailėjausi rimbu užgauti.

– Tu priminei mano negražų darbą. Bet aš žmonėms juk ir daugel gero darydavau, nekaltai nuskriaustus užtarinėdavau, nuo mirties gelbėdavau.

– Taip, bet tu buvai vyskupas, tave žmonės klausė, gerbė del to ir net šventu palaikė. Aš nei vieno žmogaus neišgelbėjau nuo mirties, nes kas į mano, kvailo skerdžiaus, žodžius būtų dėmesį kreipęs? Bet aš irgi, kiek išgalėdamas, dariau žmonėms gera, o delto manęs niekas ne tik kad negerbė, bet dar raganiumi vadino. Pasakyk, šventasis Mykalojau, kur teisybė yra? Nejau ir čia norite mane nuskriausti, paniekinti, kaip kad ant žemės niekino žmonės. Na, jie buvo paprasti žmonės, railos dargi, o jūs juk šventieji!

– Na, kaip matau, mudu nesusikalbėsime. Įgudęs tu labai ginčytis.

– Aš, gyvas būdamas, niekados nesiginčijau, net tuomet, kai mane neteisingai įtardavo, ar net skriausdavo. Bet tai darė žmonės, tokie pat silpni ir kvaili, kaip aš. Bet kada šventieji nori skriausti – širdį skauda, ir negaliu pakęsti, tiesos nepasakęs. Kur gi ją sakysiu, jei ne danguje?

– Na, šventasis Petrai, – kreipiasi šventas Mykalojus į dangaus vartų šeimininką: – aš šito žmogaus nenuginčysiu. Teks tau švento Jono Iškalbininko šauktis.

150 psl.

Buvo girdėti, kad tai pasakęs nusigręžė ir nužingsniavo nuo vartų.

Jonas Gugis vėl ėmė belstis vartuosna ir dar smarkiau, negu kad anksčiau beldėsi.

– Palauk, palauk, nesibelsk tiek smarkiai, susimildamas! – ėmė prašyti šventas Petras. – Pažadinsi poną Dievulį, teks tuomet tau, bus ir man nemalonu.

– Atkelk vartus, – nebesibelsiu tada.

– Palauk, aš pašauksiu šventą Joną. Jei ir jam įrodysi, ką bedarysiu, atkelsiu tada vartus.

– Gerai, palauksim, bet tai jau paskutinis tebūna sykis, – sutiko skerdžius ir liovėsi triukšmą kėlęs.

V

Dabar teko ilgiau laukti. Matyti, šventas Petras negalėjo greitai surasti šventą Joną.

– Iš kur tu, brolau, pramokai taip kalbėti ir drąsos tiek įgijai? Kai gyvas buvai, rodos, trijų skatikų nebuvai vertas, o dabar kalbi, lyg ropę kremti. Žiūrėk tu jį! Šventasis ir dar vyskupas, o tu ėmei jį ir nuginčinai.

– Kai gyvas buvau, aš nieko neliečiau, ir manęs niekas nelietė. Ko aš turėjau sielotis? O čia juk visai kas kita.

– Visgi drąsus esi, brolau! Aš, tik klausydamas, drebėjau, lyg mane būtų drugys krėtęs, o tu sau kalbi, kaip su lygiais.

– Čia juk, sako, ponų nėra, visi esame lygūs, tad kodel neturiu kalbeti, kaip su lygiais sau. Užteks, kad ant žemės buvo man visi ponai!

– Na, kas šventas Petras – tai šventas Petras, o kas vyskupas – tai vis vyskupas. Geriau grįžtume atgal ir eitume, kur mudu siunčia. Vistiek nieko čia nepeši.

– Kaip nepešiu, jei nežinau, kokiems galams turiu eiti skaistyklon! Reikės – visą dangų prikelsiu, patį Dievulį pažadinsiu, bet nenusileisiu.

Kai jie taip šnekučiavosi, sugrįžo šventas Petras.

– Štai aš atsivedžiau mylimiausią Pono Jėzaus apaštalą, šventą Joną. Jis tau, kaip bematai, išaiškins, kad tu negali patekti dangun.

151 psl.

– Pasakyk man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi del Pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti?

– Ką aš gero esu daręs, klausi, šventasai apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas Dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi.

– Tai maža, broli, kad dangun patektai. Reikėjo, kaip aš, nukentėti del Jo švento vardo.

– Kaip aš galėjau nukentėti, šventasai apaštale, del Jo švento vardo, kad manęs niekas nekankino. Aš visus mylėjau, pikto niekam nedariau, ir man niekas pikto nedarė. Pasijuokdavo, net parailindavo vienas kitas, kai žmones linksminau, bet aš neužsigaudavau.

– Taigi, mes žinom, kad tu nepadorias giesmes dainavai, juokus krėtei, gėrei pagaliau. Visa tai negerai – ir todel už tai turi atkentėti skaistykloje.

– Kodel negerai, šventasai apaštale, jei aš visa tai dariau iš meilės. Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų gera ir linksma, todel džiuginau žmones, kaip išmaniau. Juk tu patsai, šventasai apaštale, paliepei visus mylėti, o dabar del to, kad tavęs paklausiau, bari mane, dangun neįsileidi ir dar liepi skaistykloje kentėti. Argi tai teisinga?

Pagalvojo šventas Jonas, šiuos žodžius išgirdęs, ir sako šventam Petrui:

– Teks vartai atkelti. Teeina dangun!

– Jei jau tu, šventasis Jone, taip manai, tai gal reikia įleisti. Vistiek neatsikratysime juo.

Atkėlė šventas Petras dangaus vartus, įleido Kazį Gugį ir jau buvo vėl juos beužkeliąs.

– Palauk, šventasis Petrai, – sulaikė jį Kazys Gugis: – ten už vartų stovi mano kaimynas, reikia ir jį įleisti. Kur jis, vargšas, tiek bailus bebūdamas, vienas pasidės?

– Ne, jo tai aš jau negaliu dangun įleisti.

Man įsakyta jam neatkelti vartų.

152 psl.

– Kodel, šventasis Petrai? Jis juk doras žmogus, visų gerbiamas buvo – ir tu nenori jo dangun įsileisti?

– Matai, jis, ant žemės gyvendamas, didžiavosi savo dorumu, dievobaimingumu, visus peikė ir barė, puikybės pagautas. Pagaliau, čia ar jis tavęs neniekino, neskundė man?

– Aš del to ant jo nepykstu, tai kodel tu pykti turi? Aš jam atleidžiau, nes jis nekaltas, kad jam Dievas davė tokį būdą.

– Teeina skaistyklon ir nusivalo puikybės.

Tada aš jį leisiu dangun.

– Ak, šventasis Petrai! Jo puikybė pasiliko ant žemės. Kad tu būtai matęs, kaip jis, su manim eidamas, drebėjo iš baimės, nesakytai, kad jis turi nusivalyti puikybės.

– Tenusivalo, teatkenčia savo išdidumą, kurį, ant žemės būdamas, rodė.

– Niekus kalbi, šventasis Petrai! Kur yra to žmogaus išdidumas, jei jis visų bijo? Leisk jį dangun ir gana! Vistiek neleisiu tau užkelti vartų, kol jo neįleisi. Pamanyk tik patsai, ar aš galiu apleisti kelionės draugą, palikti žmogų vieną ir dar tokį, kuris visko bijosi. Juk del to vieno būtau vertas, kad mane vėl iš dangaus išvarytų. Vėl, kaip aš galėsiu džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad už mane geresnis žmogus skaistykloje kankinasi.

– Ką aš galiu, kad man įsakyta jo neleisti.

– Tai tau, bet ne man įsakyta, šventasis Petrai! Todel aš galiu. Kai aš buvau ant žemės, visi man buvo šeimininkai. Tepabusiu ir aš nors valandėlę danguje šeimininku!

Tai pasakęs, pribėgo prie Kukio, griebė jį už rankos ir įtempė per vartus dangun ir dangaus vartus užtrenkė.

Šventas Petras pakraipė galvą, pakrapštė pakaušį, pažvelgė į šventą Joną ir, matydamas, kad tasai tyli, užrakino vartus, po nosimi sau šnypždėdamas: – Pirmą kartą matau tokį atkaklų žmogų, kuris net su Dievo sprendimais nesiskaito...