Trys mylimos

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko bibliotekos tekstas, parengtas pagal pirmąjį leidimą (South Boston, 1907).

1. 1.

   Pirmas aktas. Dvi dukterys1–4 psl.

   Veikėjų sąraše yra tik penki žmonės: našlė Kyverienė, jos dukterys Petronėlė ir Domicėlė, samdytas berniukas Liudvikas ir turtingas ūkininkas, jaunikis Kozeris. Rytą, kol seserys ruošiasi į bažnyčią, Liudvikas vienas troboje prisipažįsta, kad jau beveik metus slapta vilioja visas tris moteris ir nė viena nežino apie kitas. Jis ketina iš jų išvilioti kuo daugiau pinigų, o paskui su savo Barbele pabėgti į Kaukazą. Išsipuošusios Domicėlė ir Petronėlė ateina viena po kitos. Abiem Liudvikas meluoja, kad Raudys nuvarė arklius ir jiems atvaduoti reikia pinigų. Domicėlė duoda rublį, Petronėlė du rublius, ir kiekviena slapta pasako, kur jam paslėpė valgio. Petronėlė nori, kad apie jų meilę sužinotų motina, bet Liudvikas maldauja tylėti.

2. 2.

   Pirmas aktas. Motina ir Liudvikas4–7 psl.

   Dukterims išėjus, į trobą ateina motina. Ji tyčia liepė Liudvikui likti namie, nes nori tartis apie jųdviejų vestuves. Liudvikas išsigąsta ir prašo palaukti, kol ištekės bent viena dukterų. Motina tikisi, kad Kozeris ves Petronėlę: nors jam labiau patinka Domicėlė, pirma turi tekėti vyresnioji. Išgirdusi, kad be pinigų Kozeris nė vienos neims, motina pažada duoti du šimtus ir prasitaria, kad trečias šimtas dar liks antrajai dukteriai. Liudvikas ir iš jos gauna pinigų arkliams atvaduoti, pažada atvesti Kozerį ir pataria pinigus duoti tik po šliūbo. Vienas jis skundžiasi, kad visos trys kimba prie jo su meile, ir išsprunka. Motina randa Petronėlės paslėptus pyragiukus.

3. 3.

   Pirmas aktas. Apgaulė išaiškėja7–10 psl.

   Abi dukterys verkdamos grįžta nepasiekusios bažnyčios: pakeliui paaiškėjo, kad Liudvikas joms abiem kalbėjo tuos pačius meilės žodžius ir iš abiejų paėmė pinigų, nors arkliai ganosi pievoje. Petronėlė įniršusi, Domicėlė vis dar tiki, kad Liudvikas tikrai myli ją. Motina gina Liudviką ir sako, kad jis nė vienos iš jų nemyli, nes turi tikrą mylimąją, su kuria ves. Ji neprasitaria, kad ta mylimoji yra ji pati. Petronėlė prisiekia Liudvikui atkeršyti ir kviečiasi į pagalbą seserį, bet Domicėlė mušti atsisako. Motina bara Petronėlę dėl paslėptų pyragiukų ir nusprendžia saugoti Liudviką nuo jos pykčio.

4. 4.

   Antras aktas. Kozeris Liudviko lovoje11–13 psl.

   Vakare Liudvikas savo kamaroje skaičiuoja iš motinos ir dukterų išviliotus pinigus. Pasiklausęs už durų, jis žino, kad Petronėlė ruošiasi jį primušti. Atėjusiam Kozeriui jis pameluoja, kad Petronėlė nori su juo pasikalbėti akis į akį, ir liepia palaukti atsigulus jo lovoje. Likęs vienas Kozeris prisipažįsta, kad jam labiau patinka jaunesnioji ir ją imtų net be pinigų, bet paprotys verčia pirmiau vesti vyresniąją. Išgirdęs žingsnius, jis užsitraukia ant galvos balakoną, prastą viršutinį drabužį. Petronėlė įsiveržia su pančiu, Domicėlė ją tempia už sijono, paskui atbėga motina. Kozeriui pašokus iš lovos, visos išsigąsta. Motina atsiprašo, vadina jį žentu, ir Kozeris, patenkintas, eina su merginomis į trobą.

5. 5.

   Antras aktas. Pabėgimo planas13–17 psl.

   Liudvikas puola motinai po kojų ir sako, kad dukteris apgaudinėjo dėl jos. Motina jam atleidžia ir ketina rytoj leisti Petronėlę su Kozeriu „ant poteriu“ ir duoti du šimtus. Vienas Liudvikas supranta, kad pinigai atiteks Kozeriui, o jam liks tik sena nuotaka. Atėjusiai Domicėlei jis įkalba, kad sesuo pasiims visą kraitį ir pinigus, o ji liks tuščiomis. Jis siūlo dar šią naktį ją išvežti pas savo motiną ir tuoj kelti vestuves, tik liepia sudėti geriausius drabužius ir paimti pinigus iš motinos skrynios. Domicėlei gaila apvogti mamą ir seserį, bet ji nusileidžia, kai Liudvikas ima pykti. Jis dar žada, kad pas jį viskas kaip namie: toks pat kiemas, tokia pat troba.

6. 6.

   Trečias aktas. Motinos žinia18–21 psl.

   Vakaras troboje. Petronėlė vaišina Kozerį, ir jiedu ginčijasi, ar geriau kulti mašina, ar spragilais. Motina užsimena apie dvejas vestuves iš karto ir prisipažįsta, kad pati teka: penkerius metus išbuvo našlė, nors mirdamas vyras prašė antrą kartą netekėti. Kai ji pasako, kad jaunikis yra neturtingas, labai gražus jų namiškis, Petronėlė sudaužo stiklinę. Kozeris su Petronėle išeina į sodą. Ateina Liudvikas, o Domicėlė, prašydama skrynios rakto neva bažnytinėms skepetaitėms susidėti, jį gauna. Liudvikas iš susijaudinimo meta duoną į arbatą. Grąžinusi raktą, Domicėlė slapta parodo jam piniginę ir įsideda į kišenę, o Liudvikui iš rankų nukrinta šaukštelis. Netrukus jis išsiskuba neva pas arklius.

7. 7.

   Trečias aktas. Naktinė kelionė21–24 psl.

   Petronėlė pyksta, kad Liudvikas nepašėrė bėriuko, o motina jį gina. Kamaroje Petronėlė išgirsta, kaip kažkas šuoliais pravažiuoja pro jų kluoną. Kozeris atsisveikina, motina eina gulti ir užmiega. Tamsoje įslenka Domicėlė, susisupusi į didelę skarą, ir mieguista sėdi ant suoliuko. Pabudusiai motinai ji sako, kad atvažiavo į marčias: Liudvikas ją vežė pas savo motiną, parsivežė jos kraitį ir pinigus, o dabar neša ryšulius į klėtį. Ji mano esanti svetimuose namuose, nors sėdi savo pačios troboje. Motina supranta, kad tai nauja Liudviko išdaiga, ir šaukia Petronėlę. Abi su žibintais puola mušti Domicėlę ir vadina ją vagile.

8. 8.

   Trečias aktas. Kozeris ir Domicėlė25–26 psl.

   Į triukšmą įbėga Kozeris. Jis pasakoja, kad mėnesienoje kelyje pamatė šuoliais lekiantį vežimėlį, pažino Kyverienės bėriuką ir šūktelėjo sustoti. Vagis iššoko ir pabėgo į mišką, o Kozeris parvežė vežimėlį su ryšuliais ir pririšo prie klėties. Kol motina su Petronėle tikrina ryšulius, Kozeris pasiūlo Domicėlei už jo tekėti, ir ji sutinka. Petronėlė priekaištauja, kad Kozeris turi vesti ją, o jis prisipažįsta bijantis jos pykčio. Domicėlė dar prisipažįsta paėmusi iš skrynios pinigus, kuriuos Liudvikas ištraukė jai iš kišenės. Motina juokdamasi parodo tikruosius pinigus lovoje: skrynioje buvo tik kita piniginė su mokesčių kvitais. Ji žada Domicėlei du šimtus, Kozeris ją apkabina, o Petronėlė tylomis sudaužo žibintą jam po kojomis.