Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.

Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,

Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę,

Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,

285Teip visados raminęs, visados mylėjęs:

Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,

Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;

Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,

Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,

290Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,

Kožnam mete dėl kožno - visokių gerybių.

Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,

Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.

Teip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,

295Kad užtiksiant pavietris! - ir labai pakrėtus.

Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,

Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs

Ir sušukęs: ,,Broliukai, ginkitės nuo bado!

Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!"

300Su ašarom pirmieji truputį praskynę,

Vaitodami jų vaikai teip gynę tėvynę;

Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,

Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;

Po keturias dešimtis vežimų pardavę,

305Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.

Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.

Ir teip ilgai aikvoję, - net kolei pristigę;

Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:

Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.

310Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę

Ir terp savęs kaip broliai visi susižadę -

Ažleist dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,

Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,

Žiūrėdami in kelmus. Mat lietuvių dūšios,

315Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;

Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta,

Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.

Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,

Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.

320Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta: