Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia,

Kad jų skyrium nežymu, - ė tik širdį griaudžia.

Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,

Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.

125Vidunaktyj teip tyku, - kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,

130Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.

Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,

Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,

Tada šilas nubunda, visa yra tyla,

Prasideda pamažu šventa dienos byla.

135Kas ten šlama? - Ė vėju papūstas lapelis,

Ėgi gūžtoj nubudęs sujuda paukštelis.

Kas ten treška? - Ė vilkas: dieną mat ažuodžia,

Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.

Ėgi lapė int olą, žąsioką intskandus,

140Ėgi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;

Ėgi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;

Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi;

Ėgi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,

Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja.

145Kas ten taukši? - Ė stuobrį kapoja genelis.

Kas mekena? - Ėgi mat perkūno oželis.

Kas ten šnibžda? - Ė šnypščia iš kelmo piktoja,

Ėgi srove teškena upelė šventoja.

Kas ten kalbas? - Ė žąsys paupėj gagena;

150Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;

Ėgi antys ,,pry! pry! pry!" priskridę int liūną;

Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:

,,Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?

Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?"

155Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:

Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.

Skamba tik, skamba miškas: čia volungė Ievą

Trotina: ,,Ieva, Ieva! neganyk po pievą!"

Čia paupėj ,,ri-u! ri-u! ri-u!" tilvikas sušuko,

160Čia vėl balsų visokių - lyg trūkte pratrūko.