Dar prieš nelaimę, užkopęs į kalnelį, Gvildys pajunta retą liūdesį: „Taip ateina didysis skausmas ir ilgesys, nes suvoki esąs dievas, kuris žino, jog turės numirti.“ Kai žmona Onutė šluotražiu sužaloja jam akis, jis į Šiaulius ar Kauną neskuba, o alinėje su uošviu kalbasi apie tai, kas įvyko, ir apie mirtį. Naktį jis išvažiuoja dviračiu tolyn nuo namų. Rytą jį randa kimsynų salelėje, aprištą balta marle, ramiai valgantį žmonos įdėtus pietus. Mirties akivaizdoje jis tampa ramus, ir prarasta akis jam nebeatrodo svarbiausias dalykas.

Vairuotojas skuba be kuro ir bijo sustoti, bet, veidrodyje pamatęs liūdną berniuką, vis dėlto stabdo mašiną ir jo pinigų neima. Berniukas grįžta iš sesutės Onulės laidotuvių, tėvai gyvena atskirai, todėl namie jis bus vienas. Prie užrakintos kolonėlės vairuotojas siunčia jį namo, bet berniukas sugrįžta ir sako: „Man nesmagu, kad jūs liekat vienas.“ Abu vieniši, bet berniukas, pats likęs be sesutės, pagaili vairuotojo. Tai ir yra novelės lūžis: žmogui reikia kito žmogaus.

„Išlaukimo momente“ gyventojai staiga nustoja nešti šiukšles, o Tadeušą, apkabinusį pilną dėžę, išveža į baltą namuką ir pririša prie lovos. Pasakotojas nieko neaiškina. Jis ironiškai pateikia skaitytojui du klausimus, tris prielaidas ir patarimą linkėti Tadeušui kantrybės. „Be pavadinimo“ pasakotojas visą laiką žada save pavadinti negražiu žodžiu, bet jo taip ir nepasako ir palieka tai skaitytojams. Absurdas ir skaudi gyvenimo istorija atiduodami spręsti pačiam skaitytojui, todėl kritikai šiose novelėse mato atvirą dialogą su juo.