- Sūnus išvarė... - tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.

Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau...

- Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų suslaukė? - paklausiau.

- Turi bent trejetą, - drebančiom lūpom atsakė senelis, - jau ketverti metai, kaip jam visa atadaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!.. Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... E gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... - Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.

- Ar tamsta int savo dukteris nesiglaudei?

- Kur man int jas glausties! Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, - tegul tik juos moka mylėti. Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus...

- Argi visur?..

- Ee... Ar neatameni tamsta senų žmonių pasakos?.. Įsodino kartą sūnus žilą tėvą ragelės ir veža iš namų, e jo mažas vaikas paskum bėga. Atavežė miškan, išvertė senį po pušimis, e rageles šalin numetė. Ir eina namo. Bet mažas vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: "Tėveliuk, tėveliuk, kam rageles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti..." Matai: ne senelio, tik ragelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas išaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdžias. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi...

- Na tamstos bitės? - atsiminiau paklausti.

- Tai... baigia jau nykti, - tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta.

- Tai kur tamsta dabar gyveni?