Aprimau ir aš kiek. Greitai po to atsitikimo apsivedžiau, vaikų paskui susilaukiau... O vienok ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo, - kaip koks kirminas krūtinę man ėdė. Dažnai per miegą baisiai surikdavau, visas šaltu prakaitu apipiltas atbusdavau ir kelias dienas, galvą nuleidęs, vaikščiodavau. Išsigandusi pati pradėjo klausinėti, kas yra. Ilgai nesakiau: ant galo prisipažinau. Ramino ji mane, - rodės, lengviau kiek ant krūtinės darėsi, bet pabuvus ir vėl pradėdavo kirminas krimsti. Ir išpažintin vaikščiodavau, ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau po to būdavo… Taip visą savo amžių išgyvenau; visame kame buvau laimingas, žilo plauko susilaukiau, nieko, rodos, nenuskriaudžiau, pirštu nepalytėjau. Ir tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda...
Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip padaryti... Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman pakliūti arba būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingais padaryti, - visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo.
Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali priseiti savo kraštą palikti, jo nebepamatyti, - visas drebėjau... ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina. O aš juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk aš tik savo savastį gyniau... Kitos išeigos neturėjau, jeigu nenorėjau pats būti užmuštas... Tegul jis ir iš bado vogė, - vis tiek būtų mane užmušęs...
Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su šeimyna persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę nuraminti. Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu…
O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ar Jokūbas iš „Vagies“ kaltas, nors policija jo net neieškojo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jokūbas užmušė vagį, gindamas savo kumelį, o gal ir gyvybę: prie lavono rado revolverį ir peilį. Kūną jis nuvežė toli nuo namų ir užmovė jam ant galvos apynasrį; iš to žmonės ir suprato, už ką vagis užmuštas, ir sakė, kad „tokiam ir reikėjo“. Vis dėlto Jokūbas pats save baudžia visą gyvenimą: kirminas ėda krūtinę, naktimis surinka per miegą, eina išpažinties, aukoja bažnyčiai. Prisipažinti valdžiai neleidžia baimė prarasti ūkį, šeimą ir kraštą, be to, jis netiki, kad kalėjimas žmogų pataiso. Pats Jokūbas pripažįsta, kad vagis galėjo vogti ir iš bado. Apsakymas baigiasi klausimu, ką jam pasakys Visagalis: įstatymo ir sąžinės teismai čia nesutampa.
Rašiniui: KaltėDoraŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.