Namas, kuriame – tik ką atvažiavęs – apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvepiančios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...
Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoji kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuojau... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojas, po sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas ir kaip mažas vaikas lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vie- nu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau po medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip „pušin iš pušies voverytė liuoksi", klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudotis, negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan įėjęs, tačiau buvau dėkingas sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pirmasis „Liūdnos pasakos“ skyrius rodo sergantį pasakotoją ir nepažįstamą seną moterį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirmasis skyrius vyksta dabartyje: džiovininkas ilsisi miške, aplink linksmi, gražiai apsitaisę vasarotojai, ir staiga pasirodo moteris, kurios dejavimui „nėra raidžių“. Ji kartoja tą patį: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ Tarp linksmų ponų ji atrodo kaip „memento mori“. Pasakotojas pats sunkiai serga ir norėjo bent valandėlę užmiršti savo ligą ir tai, kas dedasi už miško, todėl ši moteris jį sukrečia dar labiau. Skaitytojas, kaip ir pasakotojas, iš pradžių nieko nesupranta, todėl antrąją dalį skaito ieškodamas atsakymo. Be to, pabaiga parodoma iš karto: kiekviena Juozapotos viltis skaitoma žinant, kuo ji baigsis.
Rašiniui: UžuojautaKaltėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.