Apsakymai2-3 psl. · apie 5 min.
Kliudžiau5% kūrinio
2 psl.

Kliudžiau. Kaipo tikras medėjas, prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.

Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.

Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.

Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš, jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...

Brisiaus galas

3 psl.

Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius - žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų ažumirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas dar būti naudingu. Nors nebeprigirdi, e sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.

- A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, - girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...

Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėties, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų Ir., tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!

Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:

- A tai, žilis! visai iškvaišo.

Nebežinodamas, kur dėties iš gėdos, kelias iš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.

- Kur velkies, eik oran! - šaukia ant jo.

Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką reiškia paskutinis „Kliudžiau“ sakinys apie šūvį, kurį pasakotojas iki šiol nešioja savo krūtinėje?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: KaltėŽmogaus vertėDora

2. Kaip „Brisiaus gale“ sukuriamas gailestis, nors apie jį beveik nekalbama?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasakojama tarsi iš šuns vidaus: Brisius gėdijasi apsirikęs, stengiasi būti naudingas, nebedrįsta eiti į trobą, prisimena, kaip buvo visų branginamas. Skaitytojas nujaučia tai, ko nesupranta šuo: šeimininkas veda jį nušauti. Todėl skaityti dar sunkiau. Pabaiga viską apverčia: mirdamas šuo norėjo palaižyti šeimininkui kojas, o šis nuo jo pabėgo tekinas. Pasakotojas nieko nesmerkia ir nemoko, todėl gailestį sukelia tai, kas nutylėta.

Rašiniui: UžuojautaDoraŽmogaus vertė

3. Kada „Kliudžiau“ pasakotojas išdrįsta vėl išeiti į lauką pas katytę?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.