Žmonės vergai, dar neseniai tokie ramūs ir bailūs, netikėtai sujudo, ir jeigu ne visi balsiau prabilo, tai visi ėmė svajoti ir geresnių laikų laukti. Jau kiek anksčiau buvo pralėkęs tarp jų neaiškus skardas apie išliuosavimą, apie sukilimą ir kažin kokias atmainas: tik tasai skardas pralėkė ir nutilo, įspūdžio nepadaręs. Tūlas visai jo nepastebėjo, kiti be jokios atidžios pro ausis praleido. Dabar kunigo prakalba, perskaitytasai iš sakyklos popierius ir įvairios žinios – vienu matu žmones sujudino, naują viltį jų širdyse uždegė. Tiesa, ne vienas šypsojo ir juokės, kad nieko iš to nebūsią, ir, nesijudindamas iš vietos, rūpinos tik savim ir gudriai laukė. Tačiau buvo ir tokių, labiausiai tarp jaunesniųjų, kurie liepsnojančia širdžia ir degančiom akim žiūrėjo į vienas kitą ir, stipriai spausdami kumščius, šnibždėjo: „Nebevergausma ponams!..“ – Tuo tarpu dauguma tik dūsavo, liūdnai galvas linguodami: jie ir nemėgino karštesniųjų suturėti...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip 1863-ųjų sukilimas pasiekia sodžių ir kodėl Petras išeina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Per kunigą, iš sakyklos skaitantį popierių: žmonės būsią lygūs ponams, dirbamoji žemė liksianti jų, bežemiai gausią žemės. Petras nedaug nusimano apie pasaulio reikalus, bet žodžiai laisvė ir lygybė jam suprantami ir brangūs, o Juozapotos svajonė apie savą žemę, vaikus ir sodnelį jį patį įtikina. Vyrai sutaria, kad sėdėti sudėjus rankas gėda ir galima negauti žemės, pasidaro durtuvus ir slapta mokosi grumtis. Vakare Petras ramina Juozapotą, kad durtuvai tik „taip sau“, o prieš aušrą, jai miegant, išeina. Sukilimas čia rodomas kaip neturtingų žmonių viltis pagaliau dirbti sau.
Rašiniui: LaisvėDarbasIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.