Apsakymai41 psl. · apie 5 min.
Liūdna pasaka69% kūrinio
41 psl.

„Juk jisai, – mąstė jinai, – žmogus senas, daug matė ir pergyveno, – negali apsirikti..."

„Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?.."

Šitie žodžiai kaip motinos ranka Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė...

Persižegnojo ir atsisėdo pusryčiautų... Pirmąkart viena!.. Ant. blakstienų ašaros blizgėjo... Bet valgė...

Pavalgius uoliai ėmės kasdieninio darbo...

* * *

Buvo patsai viduvasaris. Pasitaikė paliūtis, ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo trobose, nežinodami, kas veikti: moterys, parsinešę berželių šakelių, dirbo vantas, 0 vyrai sukaliojos apie gurbus ir tvoras apsnūdę, nepakakinti... Visiems rūpėjo rugiai, 0 čia smulkutis lietus kaip tyčia jau kelintą dieną purkštė purkštė...

Juozapota atsinešė iš svirnelio drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamuolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Matavo tą drobę ir karpė. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.

„Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?. Gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti..."

Taip mąstė Juozapota, ant balto rietimo pasirėmusi.

Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdį sopėjo. Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėtis: naktų nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko pra- ėjo, o jo vis nebuvo ir jokios žinelės apie jį neturėjo.

„Gal jau nebegyvas? Gal sužeistas kur kankinas?.."

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Juozapota netenka proto ir kodėl valdžia ją galiausiai paleidžia?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ji išeina ieškoti vyro, miške vos ištrūksta nuo girto kareivio, o grįžusi randa sumuštą Damulį. Rudenį Kazys parneša žinią, kad Petras suimtas, ir Juozapota eina į miestą. Aikštėje, kur stovi kartuvės, ji suklinka ir apalpsta. Atsigavusi tegali kartoti tą patį klausimą, o kūdikis gimsta negyvas. Valdžia ją įmeta į kalėjimą, muša ir plaka, bet paskui paleidžia „kaip beprotę, jai nebekenksmingą“: ištremti neverta, nes tokia bausmės nesupras. Pasakotojas tik priduria: „Laimė, kad to nebejautė...“ Ant jos žemės jau sėdi kitas, o ji lieka kampininkė, kurią maitina kaimynai.

Rašiniui: KaltėUžuojautaValdžia

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.