Kaip tik laiku, kaip tik laiku... Aš nutariau kartą baigti šią istoriją. Su vyrais reikia trumpai... Jie kartais – tai kaip maži vaikai. Žinote, taip tai kaip vantos lapas prilipo, o kai prie altoriaus – tai atatupstas. Girdi, po karo atidėkime... Labai ačiū, mano mielas. Šiuo reikalu aš jau pamokyta... Per praeitą karą atidėjau, tai tiek aną sveiką ir bemačiau. Ne, mano mielas, galite kariaut kiek jums lenda, bet pirma susitvarkyk. Vyrai iš prigimties destruktyvus elementas. Duok jiems valią, tai pasauly jokios tvarkos nebebus.

ŽMONA

Gal panelė malonėtų į vidų, apsivilktume.

MISS

Taip taip... Į vidų, apsivilksime... Aš labai skubu, aš visuomet turiu skubėti.

ŽMONA pastebėjusi tebežiopsančią dukrą

Mažyte, tu dar čia? Bėk greičiau į mokyklą. (Eina į vidų)

DUKTĖ

Aš jau, mamyte... Aš bėgte nubėgsiu. (Eina atsigrįždama)

VYRAS įeina pro vartelius

A, Pupa!

DUKTĖ

Tėtyte! Tėveliuk! (Apsikabina už kaklo ir bučiuoja) Aš tavo aurokariją jau palaisčiau.

VYRAS

Araukariją palaistei? Štai kokia gera man šeimininkė. Už tai aš tau va ką atnešiau. (Duoda vynuoges)

DUKTĖ

Ai, kokios gražios!

VYRAS

O paragauk, kokios skanios.

DUKTĖ deda vieną uogą į burną

Ai-ai – skanios. Gera šiltuose kraštuose, kur jos auga.

VYRAS

Dabar ir mes išmoksime jas auginti, kitąmet nuosavų turėsime.

DUKTĖ

Mes savo sodely?

VYRAS

Taip, Pupa. Ten, anoj pusėj namo, kur saulės atokaitoj kerai susodinti.

DUKTĖ

Ot bus gerai!

VYRAS

Nuo vynuogių vaikai labai auga. Tu turėsi jų daug daug valgyti ir išaugsi man didelė didelė.

DUKTĖ

Tėveliuk, aš jau dabar didelė. O kai būsiu dar labiau didelė, kai išaugsiu visai didelė, tai žinai, tėveli, kuo aš būsiu?

VYRAS

Kuo, Pupa?

DUKTĖ

Telegrafiste.

VYRAS

Puiku. Tada tu mane pavaduosi. Sutarta.

DUKTĖ

Tik aš vis pamirštu, kaip tas aparatas vadinasi, kur mums rodei.

VYRAS

Murza.

DUKTĖ

Cha-cha-cha! Ne ne!.. Jau žinau: morzė, morzė. Dabar jau visada žinosiu.

VYRAS

Mano mažoji telegrafiste, berods, į mokyklą ruošiasi?

DUKTĖ pašokusi

Vaje, aš gi turiu skubėt.

VYRAS

Telegrafiste turi skubėti, bet ji neskuba, nes ji didelė tinginė. Ją į mokyklą reikia va šitaip tempti. (Ima už rankos ir veda)

DUKTĖ

Netiesa, tėveli, netiesa... Aš ne tinginė. Aš bėgte nubėgsiu. (Išsitraukia)

VYRAS

Palauk, Pupa, eisime kartu. Aš tave palydėsiu. Pasikalbėsime.

DUKTĖ

O mamytė man gražią suknytę pasiūs. Poryt aš apsivilksiu.

VYRAS susimąstęs

Sakai, poryt, Pupa.

DUKTĖ

Ir svečių pas mus bus. Ir didelių, ir vaikų.

Abu išeina pro vartelius

MISS sutuoktuvių drabužiais, su šydu, ryšuliu nešina išeina. Paskui ją Žmona

Taigi aš jam ir sakau tuomet: gana šitaip palaidai gyventi. Aš parduodu restoraną, tu likviduoji savo kontorą, sudedam kapitalus, perkam uoste viešbutį ir pradedam padorų gyvenimą. Triukšmas, rūpesčiai – ilgainiui nusibosta. Reikia, kad kapitalas be mūsų pagalbos pats uždarbiautų. Kapitalus sujungti jis sutinka, bet patys, girdi, po karo susijungsime. Ne, mano mielas... Kur jungiasi kapitalai, ten ir patiems reikia jungtis. Gana, sakau, neprityrusias mergaites už nosies vedžioti... Šitaip aš jo atsparumą ir palaužiau. Žinotum tamsta, net apsiverkė... Tokia stambi ašara per ūsą nuriedėjo. Sako,– iškeičiau aš tėvynės meilę į moters meilę kaip paprasčiausias kvailys... Nurimk, sakau, mano mielas, tėvynė nepabėgs, o savo narsumą vesdamas įrodysi. Taip mes ir nutarėm pradėt padorų gyvenimą ramybės uoste.

ŽMONA

Uosto viešbuty...

MISS

Taip taip, uosto viešbuty. Na, bet aš užtrukau. Reikia skubėti. Įvykiai nuolat tirštėja, nežinia, kas už valandos gali atsitikti. Tempo, tempo ir dar kartą tempo. (Išplaukia)

ŽMONA

Laimingai, panele...

VYRAS varteliuose pagarbiai praleidžia Miss

Na, ir papuošei gi tu ją. Tikra Miss Europa.

ŽMONA

Skuba susituokti, vargšė.

VYRAS

Jai tai jau pats laikas.

ŽMONA

Bijo, kad karan jaunikio nepašauktų...

VYRAS susimąsto

Bijo, sakai... kad karan?

ŽMONA

Tu labai pavargęs atrodai...

VYRAS

Šuniškai... Kiaurą naktį nervais grajinau.

ŽMONA

Ir nusnūst neteko?

VYRAS

Nė sekundės.

ŽMONA glosto plaukus

Vargšas.

VYRAS

Ten, štabuose, mano, kad mes plieninius nervus turime. „Slaptai. Labai skubu. Slaptai. Ypatingai skubu. Slaptai be eilės.“ Ir taip vieną po kito. Ką jie sau mano ten, štabuose?

ŽMONA

Ir vis šifrai?

VYRAS

Vis šifrai... Retai kur žmogiška frazė tepasitaiko... Br... Matyt, karšta.

ŽMONA

Man taip neramu.

VYRAS

Jiems ten lengva. Turi savo kodą ir varo.

O prie aparato, žmogus, drebėk dėl kiekvieno ženklapalaikio. Supainiosi, ir bala žino, kas gali atsitikti. Sakysim, divizija, užuot žygiavusi į vakarus, žygiuoja į rytus. O kas atsako – telegrafistas. Šuniškai išvargina.

ŽMONA

Eik, suvalgysi pusryčius, o paskui pasilsėsi.

VYRAS

Pusryčius, sakai?.. Palauk, Nendrele... Pabūkim čia.

ŽMONA

Gerai, tai aš čia atnešiu. Tuojau. (Nubėga į vidų)

VYRAS nusivelka švarką ir dairosi aplink

Ir visa tai reikės tuojau palikti...

ŽMONA su padėklu verandoj

Ką palikt? Ką tu čia kalbi vienas?

VYRAS

Ar aš kalbėjau? Et, supaisysi... Sėsk čia šalia, Nendrele, pakalbėsime dviese.

ŽMONA deda ant mašinos padėklą

Gerai, Dziuka. Valgyk. Aš tau tikros kavos paruošiau.

VYRAS

Tikros kavos, sakai?

ŽMONA

Aš nuo svečių saujelę pavogiau... Žinai, Dziukeli, mano jau viskas paruošta mūsų šventei. Jau beveik viskas, tik užkandas rytoj padarysiu.

VYRAS

Žinai, Nendrele, per daug nedaryk...

ŽMONA

Nepyk, Dziukeli... Juk tai mūsų iškilmingiausia šventė bus. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad mes jau dešimt metų kartu čia gyvenam. O rodos, dar taip neseniai...

VYRAS

Taip, iš tiesų... Pasiutusiai greit laikas bėga. Ir Pupai jau devyneri sueina.

ŽMONA

O kaip išsitiesė per šiuos metus! Medžiagos suknytei gangreit kaip didelei išeina. Ji taip, mažytė, džiaugiasi...

VYRAS

Jau ir man pasidžiaugė...

ŽMONA

Tu jau mateisi su ja? Ji nuolat kalba apie tave... Žinai, aš išduosiu paslaptį: ji tau dovaną dešimtmečiui ruošia. Gražų gražų rankšluostį. Ir viską pati išsiuvinėjo. Tik neprasitark, kad žinai.

VYRAS

Mūsų miela mažytė. Viską, sakai, pati?

ŽMONA

Man nė prisiliest neduoda.

VYRAS

Aš jai taip pat dovaną jau parinkau.

ŽMONA

Sakei – karolius...

VYRAS

Ne. Apsigalvojau... Gyvą ir praktišką daiktą.

ŽMONA

Gyvą?

VYRAS

Nupirkau gražią baltą ožkytę...

ŽMONA

Ką tu sakai? Tai apsidžiaugs mažytė! O ir žolės mūsų sodely jai pakaks. Nuostabiai gerai tu sugalvojai. Paskui ir pieno turėsim. Mes abi ją ganysime ir žiūrėsime.

VYRAS

Sandėliuko aname gale teks tvartelis įrengti. Poryt rytą ją atves, tai tu pasakyk Pupai, kad tai mano dovana.

ŽMONA

Keistas tu šiandien... Kodėl aš turiu pasakyti? Juk tu pats jai įteiksi...

VYRAS

Matai... jeigu manęs namie nebūtų... Tiek to... O aš ir tau, Nendrele, šį tą atnešiau. (Ieško švarko kišenėj. Išvyniojęs iš popieriaus, duoda sagtelę)

ŽMONA

Vaje, deimantas!

VYRAS

Ką tu! Čia netikras deimantas, čia, taip sakant...

ŽMONA

Taip taip... Aš gi žinau, čia šlifuotas stiklas.

VYRAS

Bet čia ne paprastas šlifuotas stiklas... Jis spindi kaip tikras deimantas.

ŽMONA

Ji nuostabiai graži. (Segasi prie krūtinės) Aš dar niekuomet tokios gražios sagtelės neturėjau. Tu labai geras. (Bučiuoja)

VYRAS

Ir plienas labai panašus į platiną ir nerūdija... Aš jau seniai buvau ją nužiūrėjęs. Taip, Nendrele,– išgyvenome draugėj dešimtį metų... Dirbome... Ypač tu, Nendrele... Tu daugiausia dirbi, pavargsti. Aš noriu, kad tau būtų gera.

ŽMONA