Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik siuvamos mašinos nebėra. Žmona ir duktė susiglaudusios sėdi ant suoliuko, viena skara apsigaubusios, ir klausosi radijo

Girdėtis minios ūžimas, šauksmai

SPIKERIS

Minių minios užtvindė aikštę ir šalutines gatves. Pavojaus valandą tauta atėjo pareikšti savo vyriausybei ištikimybės jausmus. Vėliavos ir plakatai siūbuoja virš tūkstančių galvų. (Triukšmas ir šauksmai stiprėja ir pereina į vienalytį bliovimą) Valdžios rūmų balkone pasirodo ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras ir maršalas. Minios entuziazmas pasiekia aukščiausią tašką. Minia sveikina savo vadus. Maršalas su parado uniforma, ant jo krūtinės kovose pelnyti ordinai saulėje blizga. Visų akys ir viltys į jį nukreiptos. Maršalas duoda ženklą. Minia susikaupia. Kalba ministras pirmininkas.

MINISTRAS PIRMININKAS

Tautiečiai! Šią istorinę valandą vyriausybė jaučia pareigą pranešti tautai, kad mūsų kantrybės taurė jau sklidina.

Minia suūžia. Balsai: „Šalin akiplėšas! Mirtis užpuolikams!“

DUKTĖ

Mamyte, aš bijau.

Žmona bučiuoja dukrą į galvą ir dar labiau priglaudžia

MINISTRAS PIRMININKAS

Atvejų atvejais mes esame įrodę savo taikos meilę. Mūsų gentkartė, kuri išgyveno praeitojo karo baisumus, labiau negu kuri kita nusipelnė sau taikaus gyvenimo sąlygas. (Bosas iš minios: „Nereikalinga. Šuniui ant uodegos tokia taika.“ Juokas. Aplodismentai) Taip, mes mylime taiką. Bet mes nepripažįstame taikos kiekviena kaina. (Minioj šauksmai: „Šalin taiką! Tegyvuoja karas!“) Mes pažįstame brangesnę vertybę už taiką. Toji vertybė, kuri nesuprantama musų priešams, yra brangiausias mūsų turtas – tai tautos garbė. (Šauksmai) Tautiečiai! Šią lemiamą valandą vyriausybė laiko savo pareiga jums pranešti, kad mūsų tautos garbė pavojuje. Priešas kelia akiplėšiškus reikalavimus. Jis persekioja mūsų tautiečius savo valstybėje. Jis sutelkė savo kariuomenę mūsų pasieniuose ir grūmoja mums karu. Čia mes jam iškilmingai atsakome: jei jis nori karo, tai gali jį turėti. (Triukšmas: „Tegyvuoja karas! Mirtis užpuolikui!“) Mūsų kariuomenė pasiruošusi, visa tauta glaudžiai susibūrusi aplink savo vadą. Į kiekvieną smūgį mes atsakysime dvigubu smūgiu. Dievas ir mūsų sąjungininkai mums padės.

Šauksmai, valiavimai

SPIKERIS

Ministeris pirmininkas baigė savo kalbą. Jis rankos mostelėjimu atsako į minios sveikinimus. Dėmesio! Kalba maršalas.

MARŠALAS

Hm... hm... Aš ne kalbėtojas. Aš karys. Tad daug žodžių iš manęs nelaukite. (Minia vėl suklinka. Nepažįstamas balsas prie mikrofono pusbalsiai: „Idiotai, ko jie ten bliauna?“)

Priešas iš mūsų reikalauja provincijų, tai aš jus patikinu – jis jų negaus. Jis negaus nė vienos pėdos mūsų žemės, nei vienos sagos iš mūsų kareivio milinės. Už tai aš atsakau. (Minia: „Maršale, vesk mus į mūšį. Vesk mus į frontą“) Aš esu karys, ir šiuo metu mes visi turime būti kariais. Gana surūgusios taikos! Mes norime karo!

Minioj didelis triukšmas. Išsiskiria choru kartojamas šūkis: „Mes norim karo! Mes norim karo“ ir t. t. Po truputį balsai tolsta

SPIKERIS

Minios skirstosi iš aikštės ir atskiromis gatvėmis demonstruoja toliau. Laukite prie aparatų svarbių pranešimų. Nes kas minutę gali išmušti lemiamoji valanda.

DUKTĖ

Mamyte, o ką mūs priešai sako per radiją?

ŽMONA

Tą pat, vaikuti... Lygiai tą pat... (Kurį laiką abi tyli)

DUKTĖ

Ar priešai irgi prašo dievulio, kad padėtų mus nugalėti?

ŽMONA

Prašo, vaikuti...

DUKTĖ

Tai kuriems dievulis padės?

ŽMONA

Nežinau, vaikuti...

DUKTĖ po pauzės

Tur būt, tiems, kurie turi daugiau gerų kareivių.

ŽMONA

Vaikeli, negalvok apie tai. Verčiau prašyk dievulio, kad karo nebūtų, kad tėvelis greičiau sugrįžtų.

DUKTĖ

Gerai, mamyte, aš paprašysiu. (Pašoka ir klaupiasi ant suolo) Kas man sakyti?

ŽMONA sujaudinta atsistoja

Sakyk... sakyk, vaikuti: „Galingasai dieve.“

DUKTĖ

Galingasai dieve.

ŽMONA

Išvaryk iš žmonių širdžių kerštą ir neapykantą.

DUKTĖ kartoja

ŽMONA

Neleisk, kad pasaulis paplūstų krauju ir našlaičių ašaromis.

DUKTĖ kartoja

ŽMONA

Apšviesk žmonių protus, kad jie nepadarytų didžiausios beprotybės.

DUKTĖ kartoja

ŽMONA

Sugrąžink žmonių sieloms ramybę ir džiaugsmą.

DUKTĖ kartoja

ŽMONA

Gerasai dievuli, sugrąžink mums tėvelį. (Pravirksta)

DUKTĖ

Gerasai dievuli, sugrąžink mums tėvelį. Amen. (Atsistoja) Mamyte, aš dar bėgsiu prie Motinos paveikslėlio pasimelsiu. Ji man visada, visada padeda.

Žmona priglaudusi dukters galvą pabučiuoja: Duktė nubėga į vidų. Ponia su ašara aky ir Don Alfonso pasirodo tarp vartelių ir žvalgosi. Žmona, juos pastebėjusi, tvarkosi

PONIA

Don Alfonso, žiūrėkite, koks jaukus kampelis ir kiek gėlių.

DON ALFONSO

Aš pasakyčiau, perdaug operiškas.

PONIA

Jūs teisingai pastebėjote. Tikras Margaritos namelis.

DON ALFONSO bando pusbalsiu dainuoti