Atvejų atvejais mes esame įrodę savo taikos meilę. Mūsų gentkartė, kuri išgyveno praeitojo karo baisumus, labiau negu kuri kita nusipelnė sau taikaus gyvenimo sąlygas. (Bosas iš minios: „Nereikalinga. Šuniui ant uodegos tokia taika.“ Juokas. Aplodismentai) Taip, mes mylime taiką. Bet mes nepripažįstame taikos kiekviena kaina. (Minioj šauksmai: „Šalin taiką! Tegyvuoja karas!“) Mes pažįstame brangesnę vertybę už taiką. Toji vertybė, kuri nesuprantama musų priešams, yra brangiausias mūsų turtas – tai tautos garbė. (Šauksmai) Tautiečiai! Šią lemiamą valandą vyriausybė laiko savo pareiga jums pranešti, kad mūsų tautos garbė pavojuje. Priešas kelia akiplėšiškus reikalavimus. Jis persekioja mūsų tautiečius savo valstybėje. Jis sutelkė savo kariuomenę mūsų pasieniuose ir grūmoja mums karu. Čia mes jam iškilmingai atsakome: jei jis nori karo, tai gali jį turėti. (Triukšmas: „Tegyvuoja karas! Mirtis užpuolikui!“) Mūsų kariuomenė pasiruošusi, visa tauta glaudžiai susibūrusi aplink savo vadą. Į kiekvieną smūgį mes atsakysime dvigubu smūgiu. Dievas ir mūsų sąjungininkai mums padės.
Šauksmai, valiavimai
SPIKERIS
Ministeris pirmininkas baigė savo kalbą. Jis rankos mostelėjimu atsako į minios sveikinimus. Dėmesio! Kalba maršalas.
MARŠALAS
Hm... hm... Aš ne kalbėtojas. Aš karys. Tad daug žodžių iš manęs nelaukite. (Minia vėl suklinka. Nepažįstamas balsas prie mikrofono pusbalsiai: „Idiotai, ko jie ten bliauna?“)
Priešas iš mūsų reikalauja provincijų, tai aš jus patikinu – jis jų negaus. Jis negaus nė vienos pėdos mūsų žemės, nei vienos sagos iš mūsų kareivio milinės. Už tai aš atsakau. (Minia: „Maršale, vesk mus į mūšį. Vesk mus į frontą“) Aš esu karys, ir šiuo metu mes visi turime būti kariais. Gana surūgusios taikos! Mes norime karo!
Minioj didelis triukšmas. Išsiskiria choru kartojamas šūkis: „Mes norim karo! Mes norim karo“ ir t. t. Po truputį balsai tolsta
SPIKERIS
Minios skirstosi iš aikštės ir atskiromis gatvėmis demonstruoja toliau. Laukite prie aparatų svarbių pranešimų. Nes kas minutę gali išmušti lemiamoji valanda.
DUKTĖ
Mamyte, o ką mūs priešai sako per radiją?
ŽMONA
Tą pat, vaikuti... Lygiai tą pat... (Kurį laiką abi tyli)
DUKTĖ
Ar priešai irgi prašo dievulio, kad padėtų mus nugalėti?
ŽMONA
Prašo, vaikuti...
DUKTĖ
Tai kuriems dievulis padės?
ŽMONA
Nežinau, vaikuti...
DUKTĖ po pauzės
Tur būt, tiems, kurie turi daugiau gerų kareivių.
ŽMONA
Vaikeli, negalvok apie tai. Verčiau prašyk dievulio, kad karo nebūtų, kad tėvelis greičiau sugrįžtų.
DUKTĖ
Gerai, mamyte, aš paprašysiu. (Pašoka ir klaupiasi ant suolo) Kas man sakyti?
ŽMONA sujaudinta atsistoja
Sakyk... sakyk, vaikuti: „Galingasai dieve.“
DUKTĖ
Galingasai dieve.
ŽMONA
Išvaryk iš žmonių širdžių kerštą ir neapykantą.
DUKTĖ kartoja
ŽMONA
Neleisk, kad pasaulis paplūstų krauju ir našlaičių ašaromis.
DUKTĖ kartoja
ŽMONA
Apšviesk žmonių protus, kad jie nepadarytų didžiausios beprotybės.
DUKTĖ kartoja
ŽMONA
Sugrąžink žmonių sieloms ramybę ir džiaugsmą.
DUKTĖ kartoja
ŽMONA
Gerasai dievuli, sugrąžink mums tėvelį. (Pravirksta)
DUKTĖ
Gerasai dievuli, sugrąžink mums tėvelį. Amen. (Atsistoja) Mamyte, aš dar bėgsiu prie Motinos paveikslėlio pasimelsiu. Ji man visada, visada padeda.
Žmona priglaudusi dukters galvą pabučiuoja: Duktė nubėga į vidų. Ponia su ašara aky ir Don Alfonso pasirodo tarp vartelių ir žvalgosi. Žmona, juos pastebėjusi, tvarkosi
PONIA
Don Alfonso, žiūrėkite, koks jaukus kampelis ir kiek gėlių.
DON ALFONSO
Aš pasakyčiau, perdaug operiškas.
PONIA
Jūs teisingai pastebėjote. Tikras Margaritos namelis.
DON ALFONSO bando pusbalsiu dainuoti
„Tave, tylus, ramus kampeli, aš sveikinu, tylos pasiilgęs... Čia laimė žavi mano sielą...“
PONIA
Tikrai tie vargšai nėra tiek nelaimingi, kaip jie įpratę skųstis.
DON ALFONSO
Vargšų kvartalas, o jau kelintą tokį kotedžą surandame. (Pastebėjęs Žmoną, eina prie jos)
PONIA
Tamsta nepyksite, kad mes jūsų gėlėmis gėrėjomės?
ŽMONA nustebusi
Labai prašau...
DON ALFONSO
Poniai labai patiko jūsų vila.
ŽMONA
Kokia čia vila, namelis, ir tiek.
DON ALFONSO
Visai teisingai, namelis su sodeliu. Yra toks miestas prie Drezdeno, vadinasi Heterau, moderniškas sodamiestis. Tai ten visi namai tokie. Mažas namelis ir aplink sodas. Gera juose gyventi, tik bent kiek nuobodu. Ar ne tiesa?
ŽMONA
Mums ligi šiol nebuvo nuobodu.
PONIA
Bet mes čia atėjome su reikalu.
ŽMONA
Prašau.
PONIA
Dabar, kai mūsų brangioji tėvynė tokiame negirdėtame pavojuje, tokiame baisiame pavojuje, kai kiekvieną minutę gali išmušti lemiamoji valanda,– visų mūsų švenčiausia pareiga parodyti patriotiškus jausmus. Dabar nebeturi būti skirtumo tarp vargšo ir turtingo, tarp mokyto ir prasčioko,– visi turime aukotis ant tėvynės aukuro. (Užsikosi ir kraštu skepetaitės šluosto iš vienos akies ašarą)
ŽMONA
Kuo galiu būti tamstoms naudinga?
DON ALFONSO
Šią iškilmingą valandą mes renkame aukas karo našlėms.
PONIA
Taip taip... Vargšėms karo našlėms, kurių maitintojai padės galvas ant tėvynės aukuro, mes renkame aukas.
ŽMONA
Našlėms?.. Ačiū... ačiū už rūpestį... Bet aš kol kas dar ne visai našlė. Mano vyrą tik vakar pašaukė...
Už gyvatvorės pasirodo eisena su dainomis ir plakatais, ant kurių užrašai: „Lig paskutinio lašo“, „Nė vienos pėdos“ ir pan.
PONIA
Ach! Tauta pergalingu maršu žygiuoja.
DON ALFONSO
Koks patriotizmas!
Pro vartelius įbėga medine koja invalidas, užsigriozdoja ant šalimais stovinčio staliuko ir kreipiasi į anoj gyvatvorės pusėj susibūrusią minią. Eisena sustoja
INVALIDAS
Broliai ir sesės! (Garsiau) Broliai ir sesės! Paklausykite seno invalido.
BALSAI
– Invalidas kalba.
– Klausykit, klausykit!
– Senas invalidas.
DON ALFONSO
Koks patriotizmas! Istorinė valanda!
INVALIDAS
Broliai ir sesės, taip sakant, piliečiai! Mano kalbos per radiją netransliuos, nes aš nemoku meluoti.
Juokas
BALSAI
– Drožk teisybę!
– Varyk!
– Gana! Pakaks!
– Nekliudyk jam. Tegu kalba!
DON ALFONSO
Koks jaudinantis vaizdas! Nufotografuoti, tučtuojau nufotografuoti. (Ruošia aparatą)
INVALIDAS
Prieš dvidešimtį metų aš taip pat šūkavau ir vaikščiojau gatvėmis, kaip ir jūs, o paskui išėjau į frontą.
BALSAI
Ir kojos netekai.
DON ALFONSO
Koks jaudinantis patriotizmas! (Taikstosi fotografuoti)
INVALIDAS
Taip, kojos ir dar kai ko netekau.
PONIA šaukia Don Alfonsui
Koją, koją jam nutrauk! Va iš anos pusės, medinę koją. Efektas!
INVALIDAS
Išsiuntė mus tėvynės ginti. Kai bėda, tai visi pasidarėme geri. Taigi ir gynėme. O apgynėme magnatų dvarus ir fabrikantų turtą.
BALSAI
– Gana. Pakaks!
– Teisybę sako!
– Kalbėk, invalide!
INVALIDAS
O koks man buvo atlyginimas, piliečiai? Sugrįžęs vaiko neberadau – jį prieglaudoj utėlės užėdė. Ir žmonos neberadau – ji su mūsų pagautu belaisviu pabėgo.
BALSAI
Anas su abiem kojom. (Juokas)
INVALIDAS
Ir va dvidešimt metų aš pusiau elgeta. Kai nueinu į dvarą darbo prašyti,– tai mane šunimis piudo ponai magnatai.
Triukšmas
BALSAI
– Ant šakos magnatus.
– Gana! Užsikimšk!
– Mirtis kraugeriams!
– Bolševikas!
– Diversantas!
DON ALFONSO pagaliau nufotografavęs
Koks patriotizmas!
Krinta iš minios paleistas akmuo. Don Alfonso pašoksta. Minioj didelis triukšmas
PONIA isteriškai
Bolševikas! Anarchistas! Kraugerys! Suimkite jį! Riškit! Laikykit!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pjesė pavadinta „Generalinė repeticija“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Gavęs šaukimą, Zajončekas ramina žmoną: „Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija.“ Bandomoji mobilizacija virsta tikru karu, kuris atima iš jo dukrą, namus ir žmoną. Be to, visa pjesė yra teatras teatre: scenoje repetuojamas Zajončeko gyvenimas, o jis pats ateina į repeticiją. Pabaigoje Autorius scenoje nusišauna, ir režisierius paskelbia, kad generalinė repeticija baigta. Žodžiai, kuriais Zajončekas guodė žmoną, pabaigoje skamba kaip karti ironija.
Rašiniui: Kūrėjas
2. Ką pjesėje parodo Ponia su ašara ir Don Alfonso?
Rašiniui: Dora
3. Kodėl Zajončekas nesutinka keisti pjesės, nors jam siūlomas šiltas butas?
Rašiniui: KūrėjasDora
4. Ką, pasak invalido su medine koja, jie praeitame kare iš tikrųjų apgynė?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.