„Tave, tylus, ramus kampeli, aš sveikinu, tylos pasiilgęs... Čia laimė žavi mano sielą...“

PONIA

Tikrai tie vargšai nėra tiek nelaimingi, kaip jie įpratę skųstis.

DON ALFONSO

Vargšų kvartalas, o jau kelintą tokį kotedžą surandame. (Pastebėjęs Žmoną, eina prie jos)

PONIA

Tamsta nepyksite, kad mes jūsų gėlėmis gėrėjomės?

ŽMONA nustebusi

Labai prašau...

DON ALFONSO

Poniai labai patiko jūsų vila.

ŽMONA

Kokia čia vila, namelis, ir tiek.

DON ALFONSO

Visai teisingai, namelis su sodeliu. Yra toks miestas prie Drezdeno, vadinasi Heterau, moderniškas sodamiestis. Tai ten visi namai tokie. Mažas namelis ir aplink sodas. Gera juose gyventi, tik bent kiek nuobodu. Ar ne tiesa?

ŽMONA

Mums ligi šiol nebuvo nuobodu.

PONIA

Bet mes čia atėjome su reikalu.

ŽMONA

Prašau.

PONIA

Dabar, kai mūsų brangioji tėvynė tokiame negirdėtame pavojuje, tokiame baisiame pavojuje, kai kiekvieną minutę gali išmušti lemiamoji valanda,– visų mūsų švenčiausia pareiga parodyti patriotiškus jausmus. Dabar nebeturi būti skirtumo tarp vargšo ir turtingo, tarp mokyto ir prasčioko,– visi turime aukotis ant tėvynės aukuro. (Užsikosi ir kraštu skepetaitės šluosto iš vienos akies ašarą)

ŽMONA

Kuo galiu būti tamstoms naudinga?

DON ALFONSO

Šią iškilmingą valandą mes renkame aukas karo našlėms.

PONIA

Taip taip... Vargšėms karo našlėms, kurių maitintojai padės galvas ant tėvynės aukuro, mes renkame aukas.

ŽMONA

Našlėms?.. Ačiū... ačiū už rūpestį... Bet aš kol kas dar ne visai našlė. Mano vyrą tik vakar pašaukė...

Už gyvatvorės pasirodo eisena su dainomis ir plakatais, ant kurių užrašai: „Lig paskutinio lašo“, „Nė vienos pėdos“ ir pan.

PONIA

Ach! Tauta pergalingu maršu žygiuoja.

DON ALFONSO

Koks patriotizmas!

Pro vartelius įbėga medine koja invalidas, užsigriozdoja ant šalimais stovinčio staliuko ir kreipiasi į anoj gyvatvorės pusėj susibūrusią minią. Eisena sustoja

INVALIDAS

Broliai ir sesės! (Garsiau) Broliai ir sesės! Paklausykite seno invalido.

BALSAI

– Invalidas kalba.

– Klausykit, klausykit!

– Senas invalidas.

DON ALFONSO

Koks patriotizmas! Istorinė valanda!

INVALIDAS

Broliai ir sesės, taip sakant, piliečiai! Mano kalbos per radiją netransliuos, nes aš nemoku meluoti.

Juokas

BALSAI

– Drožk teisybę!

– Varyk!

– Gana! Pakaks!

– Nekliudyk jam. Tegu kalba!

DON ALFONSO

Koks jaudinantis vaizdas! Nufotografuoti, tučtuojau nufotografuoti. (Ruošia aparatą)

INVALIDAS

Prieš dvidešimtį metų aš taip pat šūkavau ir vaikščiojau gatvėmis, kaip ir jūs, o paskui išėjau į frontą.

BALSAI

Ir kojos netekai.

DON ALFONSO

Koks jaudinantis patriotizmas! (Taikstosi fotografuoti)

INVALIDAS

Taip, kojos ir dar kai ko netekau.

PONIA šaukia Don Alfonsui

Koją, koją jam nutrauk! Va iš anos pusės, medinę koją. Efektas!

INVALIDAS

Išsiuntė mus tėvynės ginti. Kai bėda, tai visi pasidarėme geri. Taigi ir gynėme. O apgynėme magnatų dvarus ir fabrikantų turtą.

BALSAI

– Gana. Pakaks!

– Teisybę sako!

– Kalbėk, invalide!

INVALIDAS

O koks man buvo atlyginimas, piliečiai? Sugrįžęs vaiko neberadau – jį prieglaudoj utėlės užėdė. Ir žmonos neberadau – ji su mūsų pagautu belaisviu pabėgo.

BALSAI

Anas su abiem kojom. (Juokas)

INVALIDAS

Ir va dvidešimt metų aš pusiau elgeta. Kai nueinu į dvarą darbo prašyti,– tai mane šunimis piudo ponai magnatai.

Triukšmas

BALSAI

– Ant šakos magnatus.

– Gana! Užsikimšk!

– Mirtis kraugeriams!

– Bolševikas!

– Diversantas!

DON ALFONSO pagaliau nufotografavęs

Koks patriotizmas!

Krinta iš minios paleistas akmuo. Don Alfonso pašoksta. Minioj didelis triukšmas

PONIA isteriškai

Bolševikas! Anarchistas! Kraugerys! Suimkite jį! Riškit! Laikykit!