„Tave, tylus, ramus kampeli, aš sveikinu, tylos pasiilgęs... Čia laimė žavi mano sielą...“

PONIA

Tikrai tie vargšai nėra tiek nelaimingi, kaip jie įpratę skųstis.

DON ALFONSO

Vargšų kvartalas, o jau kelintą tokį kotedžą surandame. (Pastebėjęs Žmoną, eina prie jos)

PONIA

Tamsta nepyksite, kad mes jūsų gėlėmis gėrėjomės?

ŽMONA nustebusi

Labai prašau...

DON ALFONSO

Poniai labai patiko jūsų vila.

ŽMONA

Kokia čia vila, namelis, ir tiek.

DON ALFONSO

Visai teisingai, namelis su sodeliu. Yra toks miestas prie Drezdeno, vadinasi Heterau, moderniškas sodamiestis. Tai ten visi namai tokie. Mažas namelis ir aplink sodas. Gera juose gyventi, tik bent kiek nuobodu. Ar ne tiesa?

ŽMONA

Mums ligi šiol nebuvo nuobodu.

PONIA

Bet mes čia atėjome su reikalu.

ŽMONA

Prašau.

PONIA

Dabar, kai mūsų brangioji tėvynė tokiame negirdėtame pavojuje, tokiame baisiame pavojuje, kai kiekvieną minutę gali išmušti lemiamoji valanda,– visų mūsų švenčiausia pareiga parodyti patriotiškus jausmus. Dabar nebeturi būti skirtumo tarp vargšo ir turtingo, tarp mokyto ir prasčioko,– visi turime aukotis ant tėvynės aukuro. (Užsikosi ir kraštu skepetaitės šluosto iš vienos akies ašarą)

ŽMONA

Kuo galiu būti tamstoms naudinga?

DON ALFONSO

Šią iškilmingą valandą mes renkame aukas karo našlėms.

PONIA

Taip taip... Vargšėms karo našlėms, kurių maitintojai padės galvas ant tėvynės aukuro, mes renkame aukas.

ŽMONA

Našlėms?.. Ačiū... ačiū už rūpestį... Bet aš kol kas dar ne visai našlė. Mano vyrą tik vakar pašaukė...

Už gyvatvorės pasirodo eisena su dainomis ir plakatais, ant kurių užrašai: „Lig paskutinio lašo“, „Nė vienos pėdos“ ir pan.

PONIA

Ach! Tauta pergalingu maršu žygiuoja.

DON ALFONSO

Koks patriotizmas!

Pro vartelius įbėga medine koja invalidas, užsigriozdoja ant šalimais stovinčio staliuko ir kreipiasi į anoj gyvatvorės pusėj susibūrusią minią. Eisena sustoja

INVALIDAS

Broliai ir sesės! (Garsiau) Broliai ir sesės! Paklausykite seno invalido.

BALSAI

– Invalidas kalba.

– Klausykit, klausykit!

– Senas invalidas.

DON ALFONSO

Koks patriotizmas! Istorinė valanda!

INVALIDAS

Broliai ir sesės, taip sakant, piliečiai! Mano kalbos per radiją netransliuos, nes aš nemoku meluoti.

Juokas

BALSAI

– Drožk teisybę!

– Varyk!

– Gana! Pakaks!

– Nekliudyk jam. Tegu kalba!

DON ALFONSO

Koks jaudinantis vaizdas! Nufotografuoti, tučtuojau nufotografuoti. (Ruošia aparatą)

INVALIDAS

Prieš dvidešimtį metų aš taip pat šūkavau ir vaikščiojau gatvėmis, kaip ir jūs, o paskui išėjau į frontą.

BALSAI

Ir kojos netekai.

DON ALFONSO

Koks jaudinantis patriotizmas! (Taikstosi fotografuoti)

INVALIDAS

Taip, kojos ir dar kai ko netekau.

PONIA šaukia Don Alfonsui

Koją, koją jam nutrauk! Va iš anos pusės, medinę koją. Efektas!

INVALIDAS

Išsiuntė mus tėvynės ginti. Kai bėda, tai visi pasidarėme geri. Taigi ir gynėme. O apgynėme magnatų dvarus ir fabrikantų turtą.

BALSAI

– Gana. Pakaks!

– Teisybę sako!

– Kalbėk, invalide!

INVALIDAS

O koks man buvo atlyginimas, piliečiai? Sugrįžęs vaiko neberadau – jį prieglaudoj utėlės užėdė. Ir žmonos neberadau – ji su mūsų pagautu belaisviu pabėgo.

BALSAI

Anas su abiem kojom. (Juokas)

INVALIDAS

Ir va dvidešimt metų aš pusiau elgeta. Kai nueinu į dvarą darbo prašyti,– tai mane šunimis piudo ponai magnatai.

Triukšmas

BALSAI

– Ant šakos magnatus.

– Gana! Užsikimšk!

– Mirtis kraugeriams!

– Bolševikas!

– Diversantas!

DON ALFONSO pagaliau nufotografavęs

Koks patriotizmas!

Krinta iš minios paleistas akmuo. Don Alfonso pašoksta. Minioj didelis triukšmas

PONIA isteriškai

Bolševikas! Anarchistas! Kraugerys! Suimkite jį! Riškit! Laikykit!

DON ALFONSO

Ar bolševiką tenai pagavo? Koks negirdėtas patriotizmas!

INVALIDAS

Broliai! Piliečiai! Pirmiau padarykime tvarką namie, o paskui eisime priešo mušt!

POLICININKAS įbėga pro vartelius, griebia ir nutraukia invalidą nuo staliuko

Gana tau, šuns vaike! (Išsitempia į gatvę)

Minioj riksmas ir grumtynės

ŽMONA išbalusi

Viešpatie, kas gi čia dabar darosi? (Užsidengia veidą rankomis)

PONIA IR DON ALFONSO bėga vartelių link

Muškit! Laikykit bolševiką! Riškit!

BALSAI

– Kariuomenė!

– Kariuomenė žygiuoja!

– Valio! Valio!

Minioj sujudimas

Vyras karine apranga su šautuvu ant peties prasiskverbia pro vartelius

DUKTĖ išbėga į verandą

Mamyte, tėvelis sugrįžo!

ŽMONA surinka ir puola prie vyro

Brangusis...

DUKTĖ

Aš tik pasimeldžiau, ir sugrįžo... (Pribėga prie tėvo)

VYRAS abi apkabinęs

Vienai minutei. Norėjau jus pabučiuoti. (Bučiuoja) Mūsų dalį iškelia į kitą vietą. (Vedasi dešinėn ir kalbasi)

Už gyvatvorės matyti žygiuojančios kariuomenės durtuvai. Minia šaukia: „Valio!“

PONIA

Armija! Armija pergalingai žygiuoja! Gėlių!

Don Alfonso puola ir rauna glėbiais gėles. Ponia, imdama iš don Alfonso, svaido puokštes pro vartelius į gatvę

Gėlių, daugiau gėlių mūsų didvyriams! (Isteriškai) Valio! Valio nugalėtojams!

VYRAS pastebėjęs Don Alfonso raunantį gėles, instinktyviai griebiasi už šautuvo ir puola prie jo

Kiaule, ką darai!

DON ALFONSO išsigandęs atšoka

Mi-mi-mi... Ak...

VYRAS įsiutęs

Lauk iš čia. Lauk. O tai kaip vabalą užversiu! (Grūmoja durklu)

Don Alfonso bėga prie ponios ir ima ją už parankės, lyg prisidengdamas ja nuo durtuvo

PONIA

Chamas!

DON ALFONSO

Aš pasakyčiau, stoka patriotizmo. (Išsiveda)

VYRAS pasilenkęs tvarko likusias gėles

Štai kaip tas kiaulė iškniso.

ŽMONA

Tuščia jų... Aš sutvarkysiu.

VYRAS

Beje, žiūrėk, Nendrele, rudenį apdenk vynuogių kerus. Kai tik pradės šalnot, tuojau apdenk.

ŽMONA