DON ALFONSO

Ar bolševiką tenai pagavo? Koks negirdėtas patriotizmas!

INVALIDAS

Broliai! Piliečiai! Pirmiau padarykime tvarką namie, o paskui eisime priešo mušt!

POLICININKAS įbėga pro vartelius, griebia ir nutraukia invalidą nuo staliuko

Gana tau, šuns vaike! (Išsitempia į gatvę)

Minioj riksmas ir grumtynės

ŽMONA išbalusi

Viešpatie, kas gi čia dabar darosi? (Užsidengia veidą rankomis)

PONIA IR DON ALFONSO bėga vartelių link

Muškit! Laikykit bolševiką! Riškit!

BALSAI

– Kariuomenė!

– Kariuomenė žygiuoja!

– Valio! Valio!

Minioj sujudimas

Vyras karine apranga su šautuvu ant peties prasiskverbia pro vartelius

DUKTĖ išbėga į verandą

Mamyte, tėvelis sugrįžo!

ŽMONA surinka ir puola prie vyro

Brangusis...

DUKTĖ

Aš tik pasimeldžiau, ir sugrįžo... (Pribėga prie tėvo)

VYRAS abi apkabinęs

Vienai minutei. Norėjau jus pabučiuoti. (Bučiuoja) Mūsų dalį iškelia į kitą vietą. (Vedasi dešinėn ir kalbasi)

Už gyvatvorės matyti žygiuojančios kariuomenės durtuvai. Minia šaukia: „Valio!“

PONIA

Armija! Armija pergalingai žygiuoja! Gėlių!

Don Alfonso puola ir rauna glėbiais gėles. Ponia, imdama iš don Alfonso, svaido puokštes pro vartelius į gatvę

Gėlių, daugiau gėlių mūsų didvyriams! (Isteriškai) Valio! Valio nugalėtojams!

VYRAS pastebėjęs Don Alfonso raunantį gėles, instinktyviai griebiasi už šautuvo ir puola prie jo

Kiaule, ką darai!

DON ALFONSO išsigandęs atšoka

Mi-mi-mi... Ak...

VYRAS įsiutęs

Lauk iš čia. Lauk. O tai kaip vabalą užversiu! (Grūmoja durklu)

Don Alfonso bėga prie ponios ir ima ją už parankės, lyg prisidengdamas ja nuo durtuvo

PONIA

Chamas!

DON ALFONSO

Aš pasakyčiau, stoka patriotizmo. (Išsiveda)

VYRAS pasilenkęs tvarko likusias gėles

Štai kaip tas kiaulė iškniso.

ŽMONA

Tuščia jų... Aš sutvarkysiu.

VYRAS

Beje, žiūrėk, Nendrele, rudenį apdenk vynuogių kerus. Kai tik pradės šalnot, tuojau apdenk.

ŽMONA

Viską padarysiu. Apie mus nesirūpink. Žiūrėk tik savęs.

VYRAS

O štai ir mano dalis atžygiuoja. Sudiev, Nendrele. (Nusiima šalmą)

ŽMONA nusiima nuo kaklo kryželį ir užkabina vyrui

Tegul dievas tave saugo... (Apkabina vyrą už kaklo ir laiko)

VYRAS atsargiai išsilaisvindamas iš jos glėbio

Sudiev, Nendrele. Saugok mūsų Pupą. Sudiev, Pupyte. (Bučiuoja dukrą ir skubiai išeina pro vartelius)

DUKTĖ

Tėveli, greit sugrįžk! (Apkabina motiną) Mamyte, neverk. Mamyte... Tėvelis vėl sugrįš... Greit sugrįš. Aš žinau...

Baigiasi kareivių vora

UŽDANGA

Trečias paveikslas

Dešinėje stambus ąžuolas, po juo kulkosvaidžio lizdas. Kulkosvaidis atgręžtas dešinėn. Kairėj horizonte matomi gaisro dūmai. Girdėti tolimesnių ir artimesnių kautynių triukšmas: šautuvų ir kulkosvaidžių tratėjimas, artilerijos salvės. Du šviesiai pilki kareiviai prie kulkosvaidžio duobėje kalbasi su trečiuoju, išėjusiu į pozicijos priešakį dešinėj

II KAREIVIS

Griebk, griebk jį, velnias jo močią nujotų...

III KAREIVIS

Na na... Drąsiau. Ė... ė...

II KAREIVIS

Parkrito... Gatavas.

III KAREIVIS

Nejaugi vėl pataikė?

II KAREIVIS

Nešk čia...

III KAREIVIS

Bėk... Vikriau.

I KAREIVIS įšoka į duobę, kiškiu už ausų nešinas

Štai...

II KAREIVIS

Gausi gaisrininkų medalį už artimui pagalbos teikimą.

III KAREIVIS

Kad vis tiek neišgelbėjo...

I KAREIVIS

Pradžioj jam paskutines kojas nunešė, bet vis dar gyvulys stengėsi, šokinėjo priešakinėmis.

II KAREIVIS

O paskui vėl pataikė. Velnias jo močią...

I KAREIVIS

Štai, į pačią svarbiąją vietą.

III KAREIVIS

Na, taikė tai jie, duotum, ne į kiškį...

II KAREIVIS

Nešk leitenantui, gausi atostogas.

I KAREIVIS padėjęs kiškį ant duobės krašto

O sako, kad gyvuliai iš karo zonos pasitraukia...

II KAREIVIS

Suspėsi tu čia pasitraukti...

III KAREIVIS

Ir kur dabar ne karo zona?

II KAREIVIS

Bėga štai toks uždusęs pilkis į rytus, nustypsėjo penkiasdešimt kilometrų, o jam panosėj bombos ima sprogt, jis ir vėl atgal neria.

I KAREIVIS

Dabok. (Pripuola prie kulkosvaidžio) Kažkas ten lyg sujudėjo...

III KAREIVIS

Paleisk seriją...

II KAREIVIS

O velniam... Veltui šovinius eikvot... Jie ten, tur būt, dešras spirgina... Mat, dūmai iš apkaso rūksta.

III KAREIVIS

Rūko jie ten...

II KAREIVIS

Rūkymui pertrauka... Na ką gi... užsidekim ir mes...

III KAREIVIS

Gausim velnių nuo leitenanto.

II KAREIVIS

Tegul jis bučiuoja šuniui uodegą. Žmogus– negi kiaulė, pusę dienos be rūkymo neišbūsi... (Ima tabaką ir graibstosi popieriaus) Popieriaus nerandu.

III KAREIVIS

Nagi, ko gera... mes būsime tenai jį palikę. Rūkėm ir palikom.

II KAREIVIS

O kad tave tūkstantis velnių apsėstų... Tai tu, išsižiojėli, ten paskutinis sukai...

III KAREIVIS

Ko tu iš manęs nori... Milines palikome... Vos kulkosvaidį spėjome ištempti... Galvoj man čia popiergalis.

II KAREIVIS

O dabar kramtyte kramtysi tabaką, ar ką? Bėk atnešk! Cha-cha-cha...

III KAREIVIS

Tegul Zajončekas bėga.

II KAREIVIS

Zajončekas savo atliko, kiškį iš mirtino pavojaus gelbėjo ir neišgelbėjo...

I KAREIVIS

Palikite mane ramybėje.

II KAREIVIS

Ramybėje... Nieko sau norai.

III KAREIVIS

Čia kalbėt apie ramybę.

I KAREIVIS

Tiesa, kvailai pasakiau... Sunku besusikalbėti, čia įprastinė kalba netinka. Kai kurios sąvokos...

II KAREIVIS išgirdęs ūžesį

Atsargiai! Atskrenda...

III KAREIVIS

Gal būt, mūsiškis? (Kareiviai prigula ir nejuda)

II KAREIVIS

Gausi puodu per galvą, tai tau ir bus mūsiškis. Ramiai! (Lėktuvas visai žemai praskrenda)

III KAREIVIS

Taip žemai... Reikėjo paleisti seriją.

II KAREIVIS pastebėjęs krentančius lėktuvo išmėtytus lapelius

Kam gaudytis, štai jie mums popieriaus bankrutkėms atvežė, velnias jo močią. Eik surink.

III KAREIVIS

Tuščia jų... Aš verčiau nerūkęs pabūsiu.

II KAREIVIS

Tai ir negausi... (Lipa iš duobės)

I KAREIVIS

Klausyk... Nekvailiok. Dabar pavojinga.

II KAREIVIS neklausydamas

O kada nepavojinga? Aš negaliu, kaip kiaulė, nerūkęs. (Nueina kairėn ir atneša du lapelius)

III KAREIVIS

Kokios naujienos?

II KAREIVIS

Tau sužadėtinė labų dienų siunčia. Štai pasiskaityk. (Duoda vieną lapelį, iš kito atplėšęs dirba bankrutkę)

III KAREIVIS

Na, apsišvieskime... (Skaito) „Kareiviai! Jūsų vyriausybė jus apgaudinėja...“

II KAREIVIS