Didžiojo kalibro. Taip duoda į sausą uosį, tartum norėtų artilerijos kanonadą nustelbti.

II KAREIVIS

Tai paukščiai ne visi išskrenda iš karo zonos.

I KAREIVIS

O kur jiems beskristi? Nebent į mėnulį...

II KAREIVIS

Tiesa, daug reikėtų paskraidyti, kol surastų ramų kampelį.

I KAREIVIS

Tokį, kaip mūsų šiandien.

III KAREIVIS

Jo, šiandien pas mus ramu, kaip su pačia susitaikius. Jei ne kiškis, nė vieno šovinio nebūtume išleidę. Gera būtų marškinius nusivilkus išnagrinėt.

II KAREIVIS

O leitenantas ką sakys?

III KAREIVIS

Jo, leitenantas... Anam niekas kupros negraužia. Kas antrą dieną baltinius keičia, o mūsų broliui – jau dvi savaitės.

I KAREIVIS

Ir dar dvi padėvėsi, jei prieš tai granatos skeveldra tau jų nesudraskys.

II KAREIVIS

Čia tau, brol, ne futbolo rungtynės. Masažisto nesulauksi.

III KAREIVIS

O aš vis dėlto pažiūrėsiu. Atrodo, kad tenai knibždėte knibžda. (Segiojasi mundierių)

I KAREIVIS

Css... Leitenantas.

LEITENANTAS

Sveiki, draugai!

VISI TRYS

Sveiks, pone leitenante!

LEITENANTAS

Kokių turite naujienų?

I KAREIVIS

Nieko ypatinga. Viskas tvarkoj, pone leitenante.

LEITENANTAS

Užnugarį dabojate?

III KAREIVIS

Aš tik ką atlikau užnugario žvalgybą. Nieko ypatinga nepastebėjau, pone leitenante.

LEITENANTAS

Puiku. Na, bet jūs čia įsitaisėte kaip kurorte.

III KAREIVIS

Tik be darbo nuobodu, pone leitenante.

LEITENANTAS

Aš kaip tik jums ir duosiu tuojau darbo. Tamsta, Heschen, pasiliksi čia prie kulkosvaidžio, o judu pasiimsite po porą rankinių granatų ir, skardžiu prislinkę prie jų šito išsikišusio lizdo, jį sunaikinsite. Renkitės.

II ir III KAREIVIAI

Pagal įsakymą, pone leitenante! (Skubiai rengiasi)

LEITENANTAS

Ar jau pasiruošėt?

II ir III KAREIVIAI

Taip, pone leitenante.

LEITENANTAS

Na, tai kad viskas švariai būtų sutvarkyta. Žygiuokit.

III KAREIVIS

Klausom, pone leitenante. (Išeina)

II KAREIVIS

Sudiev, Vili. (Išeina)

I KAREIVIS

Sudiev...

LEITENANTAS

Jūs čia stropiai dabokit... Kad tik kas, tuojau – ugnį. (Nueina)

I KAREIVIS

Klausau... (Palaukęs, kol leitenantas dingsta tarp medžių, atsisėda ant duobės krašto, Žiūri į tą vietą, kur nuėjo II ir III kareiviai) Dvi skruzdės nuropojo, o trečia sargybą eina... Ech... (Nusiima šalmą ir, išsitraukęs iš užančio kišenės paveikslėlį, žiūri. Veidas nušvinta. Tuo metu užpakaly visai arti pasigirsta šūvis. I kareivis sudreba ir pamažu parvirsta aukštielninkas)

I ŠVIESIAI PILKAS KAREIVIS įeina iš dešinės netikru žingsniu su šautuvu rankoj. Daro pusratį, lyg bijodamas pažiūrėti į užmuštąjį. Pagaliau prie jo prišoka

Negyvai... Negyvai... Paguldžiau vietoj. (Griebia iš jo rankos paveikslėlį ir žiūri lyg sustingęs) Palauk, o čia gi kas? Palauk... Juk tai Nendrelė su Pupa ir aš... Mes visi trys... Palauk... (Skaito anoj pusėj) Postbeamter Vili Heschen m. d. Familie. Heschen... Vili Hes-chen... Postbeamter... (Atsiklaupęs prie jo) Vili... Vili Heschen... Ar tu žinai, kas tave nukovė? (Pašoka) O-o!

LEITENANTAS su grandine kareivių pasirodo iš kairės

Zajonček, kas tau? Ar sužeistas?

I KAREIVIS

Žiūrėkit... Žiūrėkit, ką aš padariau...

LEITENANTAS

Būsi atžymėtas už drąsą ir sumanumą.

I KAREIVIS

Aš Hescheną, pašto tarnautoją, užmušiau. Aš jį užmušiau. Štai, žiūrėkit!

LEITENANTAS žiūrėdamas į paveikslėlį

O kas, ar jis tau buvo pažįstamas?

I KAREIVIS

Juk jis – tai aš... Supranti tamsta. Heschen– juk tai Zajonček. Argi tamsta nesupranti?

LEITENANTAS supratęs, kareiviams

Na, pirmyn. Su juo susitvarkys sanitarai. (Nueina su grandine į mišką kairėn)

I KAREIVIS klajojančiu žvilgsniu dairosi aplink. Staiga meta šautuvą, šalmą, sviedžia granatas, vienu ypu išplėšia milinės sagas, ją atlapodamas

Gana žudynių! (Vienplaukis nubėga kairėn)

UŽDANGA

Penktas paveikslas

Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik daro šiurpaus sunaikinimo įspūdį: priešakinė namelio pusė bombos nunešta, medelio tik stiebo liekanos, aplink iššvaistyti griuvėsiai: sienojų gabalai, lango rėmo dalis, kelios raudonos plytos, vietoje gėlių lysvelės – kapelis su nedideliu mediniu kryžium. Atvira kambario dalis: galinėj sienoj durys, dešinėje vaiko lovytė, kairėj siuvamoji mašina su nuskeltu stalo kraštu

Du duobkasiai su priešlėktuvinės apsaugos raiščiais ant rankovių tvarko kapelį

I DUOBKASYS rašo kryžiuje

... rių metų. Devyne-rių me-tų. Atnešk dar tą vazoną su eglaite. Papuošime mergaitei kapą...

II DUOBKASYS neša araukariją

Eglaitė, tur būt, per stebuklą išliko... Viskas aplink nuniokota, o ji sveika, kaip niekur nieko...

I DUOBKASYS

Jau verčiau mergaitė būtų per stebuklą išlikusi.

II DUOBKASYS

Abi šalimais pavirtusios... Ir laistyklėlė čia pat... Tur būt, ją laistė...

I DUOBKASYS

Ech, gaila mergiščios...

II DUOBKASYS

Iš visų vienuolikos, kur mudu palaidojom, nė vieno nebuvo taip gaila.

I DUOBKASYS

Suaugusio žmogaus, ko jo gailėti. Jei jis vargšas, tai jam gyvenimas ir taip iki gyvo kaulo daėdė, o jei magnatas, tai jam taip ir reikia, čia mirtis lengva – žybt. ir nebėr. Va kai sužeidžia, tai blogiau. Vaikštai paliegęs tarp sveikųjų, ir apmaudas ima. Nei tu sau, nei kitiems reikalingas... Taip ir norisi kartais, kad bomba į patį viršugalvį trenktų... O mergiščios gaila... Ir motinos gaila... Matei, kaip ji, vargšė...

II DUOBKASYS

Aš stebiuosi, kaip ji taip gali... Mano boba – rėktų, draskytųsi, o ji tyli... Vardą, metus pasakė... Rami... Lyg tai ne jos duktė...

I DUOBKASYS

Ech... Aš tau niekad nepalinkėčiau tokio ramumo... Jai, vargšei, čia (rodo į galvą) susimaišė... Ar tu pastebėjai jos šypseną, kai sanitarė ją vedė į vidų...

II DUOBKASYS

Akys... Akys tokios klaikios buvo...